Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

0001.

Lūšis: „Ciklinis pavyduliavimo suvokimas“.

 

Seksualumo atveju aš esu pakankamai atsipalaidavusi, bet vis dėl to kitų žmonių seksualiniai santykiai iki šiol yra suvokiami kaip kažkas ypatingo, intymaus, nepriklausomai nuo to, ar tie žmonės iš tikrųjų yra artimi vienas kitam. Pavyzdžiui, aš matau, kad mano mylimas vaikinas bendrauja su jam simpatiška panele. Jis pasakoja jai apie kažką jai svarbaus – apie meilę, nuoširdumą. Jiems yra įdomu kartu, jie įsitraukę į savo pokalbį, nieko aplinkui nepastebi, netgi manęs. Žiūrėdama į juos aš suprantu – žmonės bendrauja, jiems yra gerai, įdomu ir tai nuostabu, pavyduliavimo nėra. Bet kai tik jis prie jos priartėja, pradeda ją bučiuoti, glamonėti, iš karto pakyla pavyduliavimo banga. Aš jaučiuosi įžeista, palikta. Atsiranda visi pavyduliavimo atributai. Tiesiog akyse atsiranda priežastys pavyduliavimui, kurių esmė yra atstumas tarp dviejų žmonių kūnų matuojamas centimetrais.

Aš supratau, kad seksas automatiškai interpretuojamas kaip labiausiai ryškus artumo reiškimo būdas, kaip tai, kas vienareikšmiškai parodo, jog tarp žmonių įvyksta kažkas ypatingo, prie ko nėra kitiems priėjimo. Kai žmonės bendrauja, pajausti jų artumą nelengva, o kai aš matau – štai jis, mano vaikinas užsiėminėja seksu su kita mergina - tai jų ryšis yra akivaizdus – suliepsnoja bukas pavyduliavimas, kuriam nesvarbu, kas iš tikrųjų vyksta.

Suprantama, labai patogu būtų išeiti ir nežiūrėti į juos, bet jausti pavyduliavimą man labai nepatinka ir jį malšinti, keičiant NF, man irgi nesinori. Todėl aš tyčia pradėjau kreipti dėmesį į visus fizinius kontaktus tarp jų, žiūrėjau į viską, kas vyko tarp jų, į visas detales. Aš supratau, kad seksualiniai santykiai, tai kitoks būdas reikšti jausmus, kurie ir taip jau yra tarp žmonių, o pats savaime būdas negali iš esmės padaryti žmonių nei artimesnių, nei tolimesnių vienas nuo kito. Žiūrint į tai, kaip mano vaikinas užsiėminėja meile su kita mergina, aš įsivaizdavau tai, ką jie dabar daro – tai tas pats pokalbis, tik ne žodžių, o kūno kalba. Jų kūnai bendrauja, jiems gerai kartu ir man patinka tai, kad jie abu mėgaujasi tuo. Susvyruoti nuo nepavyduliavimo prie pavyduliavimo aš tada nenorėjau, bet santykis mano vaikino seksui su kita mergina supaprastėjo, jau nebuvo tokiu skausmingu.

Pagrindinė priežastis, kodėl aš nepriimu pavyduliavimo, tai apsinuodijimas, kuris iš karto nuo jo atsiranda, plius tai, kad jis atsiranda tuose momentuose, kai mano mylimam žmogui yra gerai – negaliu suprasti, kaip tai - jam yra gerai, o man NUO TO blogai! Juk tai reiškia, kad kai yra pavyduliavimas, nėra NšS.

Pastebėjau, kad kai atsiranda pavyduliavimas, aš galvoju tik apie tai, kaip man blogai, kokie visi neteisingi mano atžvilgiu, o ne apie tai, ką jaučia mano vaikinas, kurį aš myliu. Aš pradėjau tyčia save versti galvoti apie tai, koncentruotis būtent ties juo jausmais – dabar jis mylisi su kita mergina, o aš bandau įsivaizduoti, ką jis jaučia, kokį malonumą patiria glamonėdamas tokią gražią merginą, kaip smagu, kad ji jam patinka, kad jis turi galimybę tai išreikšti, kaip mane pripildo džiaugsmas dėl jo, arba tiesiog džiaugsmas, bet žinau, kad žiūrėti į juos man labai patinka, pavyduliavimas ištirpsta ir pasidaro neaišku, kas yra pavyduliavimo jausmas. Išeiti iš tokios būsenos visiškai nesinori, bet vis dėlto aš pradėjau prisiminti, kaip pavyduliavau, pradėjau prisiminti mintis, kurios sukinėjosi tada: „tai gi MANO vaikinas ir jis ne su manimi, juk jis galėtų dabar būti su manimi, bučiuoti mane, taip pat glamonėti ir mylėti, kaip šią merginą, bet kažkodėl jis ne su manimi. Gal todėl, kad ji gražesnė negu aš? Viskas aišku, kam aš jam reikalinga, kai aplinkui tokios gražios merginos“. Tai yra aš bandau visokiais būdais iškviesti pavyduliavimą, kartodama tokius žodžius. Iš pradžių jie tik beprasmiškai ir tuščiai skamba, pavyduliavimo nėra, bet aš ir toliau kartoju, kol būsena prasideda keistis: aš vėl laipsniškai pradedu jausti įžeidimą, gailestį sau, pradedu šlykščiai jaustis. Pirmas jausmų svyravimas, tiksliau perėjimas truko apie 10 minučių – pojūtis toks, kad valdai didelį laivą, kuris labai nepaslankus ir reikalauja daug pastangų, kad nors truputį pakeistumei kursą. Pakui pradedu save ištraukinėti iš pavyduliavimo – vėl įsivaizduoju, kaip jam dabar malonu, kaip smagu, kaip JAM gerai ir t.t. Taip pat po apie 10 minučių grįžtu į nepavyduliavimo jausmą. Pirmą kartą sugebėjau tik 4 kartus pakeiti būsenas – daugiau neturėjau jėgų. Dabar darau treniruotes toliau, perėjimų laikas mažėja, bet palaipsniui. Pastebėjau tokią savybę – bet kokios kitos NE fone atsiranda daug stipresnis pavyduliavimas ir kovoti su juo sunkiau. Bet jeigu šiuo momentu aš nejaučiu kitų NE, tai pavyduliavimas neatsiranda – gali švystelėti kažkas kaip pėdsakas arba prisiminimas apie tai, kad buvo pavyduliavimas, o bendrai situacija suvokiama kaip maloni, pavyksta pajausti ne tik tai, kad nėra pavyduliavimo, bet ir džiaugsmo antplūdį.