Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0002.

Lūšis: „Mechaniški noro pagimdyti vaiką pagrindai“.

 

Prieš porą dienų atsitiko įdomus reiškinys. Mane apėmė vienas iš mano labiausiai mėgstamų niūrumų, kad aš esu blogesnė negu kiti, kad man visada blogai sekėsi, sekasi ir seksis. Norėjosi parašyti: „Aš negalėjau nieko su tuo padaryti“, bet iš tikrųjų tiesiog nieko šioje būsenoje nenorėjau daryti ir keisti – užsidariau savo kambaryje ir visą dieną galvojau bei žiūrėjau į tai, kas su manimi vyksta. Būsena, kaip dabar aš matau, buvo siaubinga, bet aš prisiminiau, kad prieš 2,5-3 metus tai buvo mano normali būsena, todėl pastebėjau, kaip vis dėlto pasikeitė mano gyvenimas. Ir štai, jaučiant savo niekingumą, aš supratau, kad gyvenime neturiu atramos, ir todėl pasidarė baisu, lyg po manimi ne kietos grindys, o viskas svyruoja, o aš būtinai norėjau kažką, kas būtų tvirtu pamatu. Žiūrėdama į visą savo gyvenimą, pamačiau, kad jame, ypač dabar, nėra nieko nuspėjamo ir suprantamo. Kas su manimi bus, kur aš busiu po metų – nežinoma, ir dėl šitos nežinomybės aš nematau nieko priekyje.

Ir štai, visų šitų minčių fone atsiranda aiškus noras – man reikalingas vaikas! Šitas noras mane nustebino, nes iš tikrųjų negalėčiau pasakyti, kad labai mylėčiau vaikus ir kažkada norėčiau juos turėti. Aš su jais elgiuosi ramiai, kartais net su simpatija, bet ne daugiau. Vaikai man yra kaip kažkas nesuprantamo. Taip jau atsitiko, kad šalia manęs jų niekada nebuvo ir nėra, ir aš juos matau tik gatvėje, arba kai kartais svečiuojuosi pas šeimas, kur yra vaikų. Todėl buvo labai įdomu, iš kur staigiai atsirado toks noras. Mane nustebino taip pat šito noro jėga – juk nėra vyro, nėra šeimos, kuri padėtų juos auklėti, nėra kuo mokėti už pragyvenimą, net negaliu nemokomai lankytis pas gydytoja. Bet šitas noras nepasidavė jokiems sveiko proto argumentams. Jis užsispyrė ir buvo lydimas minties „nieko, kaip nors susitvarkysiu, kas nors padės“, bet į klausymą kas gi bus šitas geradarys – atsakymo nebuvo. Šis noras atrodė kaip noras iš kito gyvenimo, kaip dažnai moterys sako: „aš supratau, kad noriu vaiką. Nežinau kodėl, bet žinau, jaučiu, kad jis turi būti.“

Pradėjau galvoti toliau. Mane nustebino tai, kad noras atsirado būtent dabar, vienu iš blogiausių mano gyvenimo momentu. Kažkas čia buvo ne taip, nes puikiai žinau, kad bet koks veiksmas, sugalvotas ir padarytas būsenoje, kai yra stiprios NE, toliau sukelia tik naujas NE. Noras buvo labai stiprus. Lyg tai kažkokia dvasia manyje apsigyveno ir aš netgi pradėjau bijoti, kad tuoj išeisiu į gatvę ir pasidulkinsiu su pirmu sutiktu vyru, ir nepaisant nevaisingos dienos, iš karto pastosiu. Man pasidarė įdomu, ką aš įsivaizduosiu toliau, Aš įsivaizdavau, kad atsirado vaikas. Čia pat aš pajutau susirūpinimą ir nerimą dėl jo. Aš pamačiau, kaip pradedu bėgioti aplink jį, klausytis, rūpintis, ir visas šitas rūpinimasis atrodė kaip pamišimas. Savo santykyje jam aš pamačiau savo motinos vaizdą – jos santykis man nuo pat vaikystės jau 20 metų nesikeičia – ar buvai tualete prieš miegą, ar nesušlapo kojos, ar pavalgei pietus ir t.t. Šitas atpažinimas galutinai mane apstulbino ir padrąsino, nes kai tik aš matau savyje kažką panašaus į savo motiną, prabunda kryptingumas, nes visiškai aišku, kad aš nenoriu būti panašia į ją, ir kai tik aš savyje pamatau kažką nuo jos – tai yra neabejotinas signalas, kad einu bloga kryptimi, ne ten, kur noriu.

Ir ne tame esmė, kad aš esu įžeista, o tame, kad gerai pažįstu savo motiną ir žinau, jog ji yra nelaiminga, ir netgi kai mes draugiškai kartu su ja gyvenome, aš visada norėjau tik išoriškai būti į ją panašia, ir niekada charakteriu. Visada mačiau, kaip ji pati kankinasi ir kaip kankina tėvą bei kitus (mane irgi tame tarpe). Nore turėti vaiką aš pamačiau savo motiną savyje – tikriausiai ir ji pagimdė mane dėl tos pačios priežasties, kaip ir aš. Aš pajutau baimę nuo to, kad nėra dirvos po kojomis, patyriau nepasitikėjimą viskam, kas vyksta, ir išvis, gyvenimo baimę. Iš čia atsiranda noras rasti atramą t.y. kažką, ką metų metais turėsiu ir tiksliai žinosiu, kad tai yra mano. Aš pajutau, kad nežinau ką darysiu ir kur busiu – tai vėlgi nepasitikėjimas ir gyvenimo baimė: bet kas gi tokio, kad aš atsirasiu kitoje vietoje, argi kada nors aš buvau kokiose nors siaubingose vietose, arba buvau kaip nors kankinama? Ne, bet baimė yra buka, jai nereikia pagrindų, ji tiesiog yra. Aš klausiau savęs – ne tai, kad nėra meilės, o tiesiog atvirkščiai yra noras pasislėpti, užsikasti, užsikabinti. Ir šioje būsenoje staigiai atsiranda vaikas. Tai atrodo kaip gera atrama, nes jau dabar mano gyvenimas tampa žinomu, maždaug 20 metų į priekį. Jame atsiranda aiškumas, prasmė, galingas tikslas, kad galima apie nieką negalvoti, o tik auginti vaiką – vaikų darželis, mokykla, institutas, o ten jau ir senatvė, pensija – gražu, jokių svarstymų kuo užsiimti, arba kam tu išvis reikalinga.

Jokios meilės manyje nebuvo galvojant apie vaiką, bet aš įsivaizdavau džiaugsmą su kokiu pamatysiu savo vaiką. Aš tiesiog pamačiau džiaugsmą nuo to, kad pasaulyje atsiras ta MANO GYVENIMO PRASMĖ, kaip aš apkabinsiu vaiką, priglausiu prie savęs ir pasakysiu: „tu mano gimtasis, mano kraujas!“. Ankščiau girdėdama šiuos žodžius galvojau apie meilę, o dabar pasibjaurėjau – juk tai neapykantos gyvenimui produktas! Ir visi šitie žodžiai, kad mes surišti amžiams irgi iš ten pat. Suprantama, kad tėvams, pagimdžiusiems vaiką tokioje būsenoje, tai yra atrama ir gyvenimo turinys. Atimk ją ir viskas sugrius, todėl ir nepamirši apie ją bei visą laiką jausi. Tokiame santykyje aš matau tipišką narkologinę priklausomybę. Kaip siaubingai beatrodytų ši analogija, bet juk ir alkoholikas visada jaučia, kur paslėptas jo butelis, ir jis jam brangiausias už viską, jis net gali užmušti tą, kas išpils jo butelį į klozetą. Kai įsivaizdavau savo vaiką, jaučiau beveik tą patį. Taip pat aš supratau tėvų, kurie fanatiškai rūpinasi savo vaikais ir paverčia juos bejėgiškais priedais, jausmus – tai didžiulė praradimo, net jeigu jo tikimybė maža, baimė. Ne be priežasties jie sako: „kol neturėsi savo vaikų, tu šito nesuprasi“, aš juk iš tikrųjų niekada nesuprasdavau, ką jie jaučia.

Nekalbu dabar apie visus žmones. Tikriausiai yra tokių, kurie gimdo vaikus dėl kitų skatulių ir aš labai tikiuosi, kad taip būna. Bet aš labai daug žmonių kaip kine pamačiau ir atpažinau, įsivaizduodama šį vaiką ir jausmus jam. Aš atpažinau, atrodo, visas pasaulio motinas ir netgi dabar, kai girdžiu, kaip motinos skambina savo suaugusiems (o gal ir pasenusiems) vaikams į darbą ir domisi kaip jiems sekasi, aš matau beprotystę.

Kas gi gaunasi – aš bijau gyvenimo, man reikia atramos. Tuo tikslu aš gimdau naują žmogų ir jo egzistavimas aprūpina mane gyvenimo prasme. Ir keista čia dar tai, kad aš, nemylėdama išvis nieko, staiga „pamilsiu“ šitą mažylį, ir visada manoma, kad tai normalu, natūralu – tai juk TAVO vaikas, kaip tu gali jo nemylėti? Dar dažnai sako: „tu mano, todėl tu pats geriausias“. Visada galvojau, kad tai meilės man įrodymas, bet iš tikrųjų tai meilės sau įrodymas, netgi ne meilės, o egoistinio noro, kad manęs būtų daugiau, kad pasaulyje būtų kuo daugiau visko, kas mano. Tai primityviausio noro turėti pergalė.

Dar aš pamačiau koncepciją, kad mano vaikas, tai manęs dalis. Kai viena bijau gyvenimo, tai yra tik viena baimė. Kai dėl vaiko manęs yra daugiau, aš „pasidvejinu“, tai mano gyvenimo baimė irgi dvigubėja. Iš čia tas paranoiškas nerimas, apie kurį visada galvojau kaip apie meilę. Aš bijau, kad su juo kažkas atsitiks visų pirmą dėl to, kad prarasiu savo atramą, o antrą, nes jaučiu jame save, ir baimę dėl savęs perkeliu į nelaimingą vaiką. Svarbiausia išvada, kurią tikriausiai padariau, yra tai, kad nuo šiol aš busiu atidesnė naudojant koloidinį sidabrą ir prezervatyvus, kad nesužaločiau savo baimėmis ir nerimais kokios nors naujos būtybės. Taip pat man svarbu tai, kad dabar aš geriau suprantu kitus žmones, turinčius vaikus ir reiškiančius jiems panašius jausmus – sumažėjo romantiškų įsivaizdavimų apie šeimą. Aš ne nustojau tikėti meile, tiesiog dabar geriau matau, kur yra meilė, o kur kito žmogaus pasisavinimas kaip būdas pabėgti nuo NE, mechaniškai atsirandančių nuo vienatvės, kaip būdas dėtis vaike savo viltis, padaryti iš jo piliule, teikiančią užmaršą nuo savo gyvenimo prasmės ieškojimo.