Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0005.

Psi: „Klausymų uždavinėjimo metodas dirbant su koncepcijomis“.

 

Skvo rašo: „aš įsivaizdavau blogiausią ir klausinėjau save: kas manyje keičiasi? Kas trukdo išgyventi meilę, nežiūrint į visas aukščiau išvardintas kliūtis? Pavyzdžiui, jis nemyli manęs ir aš niekada negausiu iš jo nei vieno meilės apsireiškimo, bet kodėl dėl to turi pasikeisti tai, ką aš išgyvenu? Kodėl aš negaliu sau leisti būti meilės išgyvenime nepriklausomai nuo nieko?“

Puiki technikų visuma: „įsivaizduoti blogiausią“ + „uždavinėti sau klausymus“. Jas galima naudoti taip pat atskirai. Pavyzdžiui, kovojant su koncepcijomis aš naudoju tokią techniką: „klausymų uždavimas“ ir „sąžiningo atsakymo ieškojimas“. Pagrindinė taisyklė – atsakinėti tik tai, ką žinai tiksliai, dėl ko esi tikra, o nesugalvoti to, ko nežinai. Mano mėgstamas „ginklas“ – klausymas „kodėl?“- kaip žaidimas „kodėl?“. Paimu kokią nors koncepciją ir pradedu ją bombarduoti klausymu „kodėl“ kol nerandu tikslaus ir suprantamo atsakymo, nesvarbu „už“ ar „prieš“, tai gali taip pat būti atsakymas „nežinau“. Svarbiausia, kad atsakymas būtų sąžiningas.

Pavyzdžiui: „Mirtis yra baisi“.

Pirma šaka:

-         Kodėl?

-         Todėl, kad visi žmonės jos bijo.

-         Kodėl jie jos bijo?

-         Nes galvoja, kad su mirtimi baigsis jų egzistavimas.

-         Kodėl jie taip galvoja?

-         Nes miręs žmogus dingsta iš jų gyvenimo, jis jiems neegzistuoja.

-         Kodėl jis jiems neegzistuoja?

-         Nes jie neturi įrodymų, kad jis egzistuoja, jie neturi kontakto su juo, neturi regimojo šio kontakto pojūčio. Bet jeigu aš gyvenu negyvenamojoje saloje ir neturiu kontaktų su kitu pasauliu bei įrodymų, kad jis egzistuoja, ar tai reiškia, kad šito pasaulio nėra?

Išvados: jeigu mes suprantame mirtį kaip kontakto su įprastu pasauliu nutraukimą, tai kas tame „baisaus“? Tai ne daugiau, negu nežinomybės baimė. Nėra jokių pagrindu manyti, kad su mirtimi iš tikrųjų viskas baigiasi, bet ir nėra pagrindų manyti atvirkščiai, juk aš neturiu savo mirties patirties, o apie kitų žmonių mirties patirtį aš nieko sužinoti negaliu, nes jeigu jie ir mirdavo bet išgyveno, reiškia jie nemirė ir negali apie mirties patirtį nieko pasakyti, o jei mirė, tai vėlgi nieko negali pasakyti, nes nėra kontakto. Iš čia išplaukia kita koncepcija, kad nežinomybė yra baisi. Su ja toliau dirbama pagal tą pačią schemą:

„Nežinomybės baimė“.

-         Kodėl baisi nežinomybė?

-         Ne nežinoma kas bus – gerai ar blogai. Gero, suprantama, aš nebijau, reiškia mes bijome, kad nežinomybėje slepiasi blogybė

-         Kodėl aš bijau „blogo“ ir kas konkrečiai yra „bloga“?

-         Nežinau, tiesiog visi bijo ir aš bijau. Jeigu aš nesuprantu, kodėl aš turiu daryti kažką, tai tiesiog to nedarysiu.

Išvados: Visi žmonės daug ką daro, pavyzdžiui, beveik visi žmonės (išskyrus pusiau mistiškus žmones kaip, pavyzdžiui, Ramakrišna) visą laiką patiria NE, bet tai nereiškia, kad aš turiu aklai juos kopijuoti, jai nematau tam pakankamų pagrindų ir nejaučiu tokio noro. O tiesiog sėdėti ir bijoti abstraktaus „blogo“... nepadės jo išvengti, bet gali labai stipriai apnuodyti baime ir nerimu gyvenimą.

Antra šaka: „Mirtis-baisi“

-         Kodėl?

-         Todėl, kad visi žmonės jos bijo

-         Kodėl jie jos bijo?

-         Nes galvoja, kad su mirtimi baigsis jų egzistavimas, dėl kurio jie taip dreba

-         O kodėl yra baisu neegzistuoti?

-         Nežinau, nerandu atsakymo. Aš neturiu „neegzistavimo“ patirties, aš niekada negirdėjau apie ką nors, kuris iš pradžių „neegzistuotų“, o paskui pasakytų, kad tai baisu.

Išvados: koncepcija neturi pagrindu, kurių užtektų, kad galėtume jų laikytis. Darbo su koncepcijomis procese aš supratau, kad jų išsklaidymui nebūtinai reikia formuoti antikoncepciją. Jeigu uždavinėjant klausymus aš susiduriu su logine aklaviete, tai yra negaliu pamatyti aiškiu argumentų jos naudai, tai paskutinis dalykas, ką reikia paklausti tai: „Tai kodėl aš priimu šį teigimą kaip tikrą ir jo laikausi?“. Rezultatas – koncepcija išsklaidyta ir reikia tik šį įsisąmoninimą pritaikyti dalykiškame gyvenime, tai yra pašalinti šį seną įprotį laikytis koncepcijos ir suformuoti naują įprotį – elgtis pagal supratimą, jog ši koncepcija yra klaidinga (tam galima, pavyzdžiui, naudoti mechaniško pakeitimo arba dėmesingumo ir veiksmų stebėjimo, taip pat motyvų analizės praktiką). Tokiu būdu klausimų uždavinėjimo praktika išreiškia pradinėje koncepcijoje jos absurdiškumą ir ji pasidaro klaidinga, kas yra pagrindine jos išsklaidymo sąlyga. Štai dar viena koncepcija: „Negali skriausti mamos“

-         Kodėl?

-         Nes ji bus įskaudinta ir jai bus blogai.

-         Kodėl ji bus įskaudinta ir jai bus blogai?

-         Nes ji galvoja, kad jeigu aš su ja elgiuosi ne taip , kaip „turėtų“ elgtis dukra su motina, tai ji turės „priežastį“ įsižeisti.

-         Jeigu ji turi šią „priežastį“, tai būtent JOS priežastis, reiškia ne aš ją skriaudžiu, o ji renkasi, įsižeisti ar ne.

-         Bet jeigu priliestume prie kūno įkaitusį daiktą, tai atsirastų skausmas nuo nieko nepriklausomai.

-         Mes kalbame ne apie skausmingus pojūčius, o apie NE. Čia nėra tokio vienareikšmiškumo ir reakcijos neišvengiamumo. Tai, ką vienas supras kaip kvailyste, kitą gali įžeisti. Todėl tai yra išankstinio nusistatymo, koncepcijų, įsitikinimų klausymas, o žmogus nėra bejėgis kalbant apie jo koncepcijas – jis gali samprotauti ir keisti nusistatymus, o jeigu jis to nedaro, reiškia tai yra jo pasirinkimas.

Išvados: aš negaliu įžeisti mamą savo elgesiu, jeigu ji pati nenorės „įsižeisti“; jos įsižeidimas nuo manęs nepriklauso, o priklauso tik nuo jos įpročių ir koncepcijų, kurias pakeisti gali tik ji pati. Ir taip toliau.

Klausymai gali būti labai įvairūs, svarbiausia – kasti iki pabaigos, kol į kažką „neatsiremsi“.

Nuoširdumo kelias yra nuostabus, nes jeigu kažkas yra neaišku, visada galima užduoti sau klausymus ir sąžiningai į juos atsakinėti, kas leidžia išaiškinti daug nesuprantamo.