Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0008.

Lūšis: „Mechaniško poreikio valgyti įveikimas“

 

Tam tikru laiku pajutau, kad reikia apriboti savo valgymą, t.y. valgyti tik tada, kai iš tikrųjų yra stiprus noras arba, pavyzdžiui, dieną, kai aš dirbu ir be maisto greitai pajuntu nuovargį, o kitu laiku apsiriboti tik sulčiu arba obuoliu. Šis poreikis apriboti savo valgymą visiškai nesusijęs su noru sulieknėti arba pasveikti. Jokio konkretaus tikslo aš neturiu, tiesiog jaučiu, kad noriu tai padaryti ir tai darau. Savęs stebėjimai mane tiesiog stulbina.

Pasirodo, su maistu yra susiję daugelis koncepcijų, emocijų ir mechaniškų norų. Mane, kaip tikriausiai ir daugelį kitų žmonių, vaikystėje išmokino, kad reikia būtinai valgyti, kad valgymas – šventas dalykas, o jausti alkį - yra negerai, alkio negalima kęsti, nes tu gali nusilpti, susirgti gastritu, arba avitaminoze ir t.t. Jeigu aš užsinorėdavau kažką suvalgyti, tėvai ir kitos giminės iš karto pradėdavo bet kur, bet kada ieškoti man maisto; prisimenu, kad net į kiną eidavau su sumuštiniais. Pripratau, kad skrandis visada turi būti pilnas, be to, tą pačią minutę, kai tik atsiranda noras pavalgyti. Todėl eidama namo, visada buvau susirūpinusi klausymu, ar ten yra ką nors pavalgyti, nes kas bus, jeigu nieko nėra, o aš užsinorėsiu valgyti. Mano tėvai (aš pakankamai ilgai gyvenau su jais) visada turėjo visokiausių maisto atsargų, visi visada buvo sotūs, ir netgi labai. Todėl toks susirūpinimas man buvo įprastas dalykas ir gyvavo manyje iki šiol. Dabar aš nustebusi pastebiu, kad noras pavalgyti atsiranda visiškai nepriklausomai nuo realaus valgymo poreikio. Aš beveik niekada nebūnu alkana, kai noriu kažką suvalgyti. Su dar didesne nuostaba aš pastebiu, kad įveikti norą pavalgyti – tai lengviau lengvesnio, o palyginus su negatyviu emocijų įveikimu tai yra išvis smulkmena. Aš nukreipiu savo dėmesį nuo minčių apie valgymą bei noro pavalgyti ir ši problema savaime dingsta. Aš visiškai apie tai pamirštu. Net keista, kad visą gyvenimo dalį užėmė susirūpinimas valgymo klausimu, kurio išspendimui reikėjo tiek daug laiko ir pastangų (maisto pirkimo klausymui buvo skiriama labai daug laiko)!

99% atveju maistas yra man tik pasismaginimas, galimybė gauti įspūdžius (t.y. PE) nuo malonių pojūčių, o taip pat tai yra vienas iš įprastinių būdų atsitraukti nuo NE. Kol aš kai-ką valgau, man skanu, aš negalvoju apie NE, o kai aš pavalgau, aš virškinu, ir tai yra procesas, kurio metu aš taip pat esu labai tingioje būsenoje, ten ir NE silpnesnės, ir noras kažką su jomis daryti, yra būsena lyg būtumei užmigime, užmiršime, iškritime iš gyvenimo. Dabar aš matau, kaip dažnai aš noriu „užvalgyti“ savo „nemalonumus“ (t.y. NE) ir tai, kad aš šito nedarau, verčia mane užsiėminėti tiesioginiu jų šalinimu, nusimanyti apie jas, o ne tempti laiką. Mintys apie maistą - kaip mintys apie narkotikus. Jeigu aš staigiai nepuolu realizuoti norą pavalgyti, tai jaučiu kažką, ką norėtųsi pavadinti „laužymu“ ir jei aš nežinočiau, kad NE galima šalinti, aš tikriausiai ir elgčiausi kaip narkomanas be narkotikų.

Iš vienos pusės aš visada rūpinuosi, kad turėčiau maisto netikėtam alkio atsiradimo atvejui, o iš kitos pusės, maisto turėjimas sukelia manyje norą jį valgyti. Tokiu būdu susidaro uždaras ratas. Aš pati save pasmerkiu pastoviam persivalgymui (čia pažymėsiu, kad valgau aš nelabai ir daug, neturiu viršsvorio, pagrindinė problemos priežastis – būtent psichologinė). Dabar man visai nerūpi, ką iš maisto aš turiu namuose; aš žinau, kad vis tiek nieko išskyrus obuolio prieš miegą aš negausiu ir tai mane labai neramina.

Valgymas – tai tikras ritualas, reikalaujantis daugybės, kaip aš dabar matau, veiksmų ir minčių – reikia sugalvoti ką nupirkti, nueiti į parduotuvę, atnešti, paruošti, įdėti į lėkštes ir t.t. Visi šitie užsiėmimai taip pat pasismaginimas ir įspūdžiai, kurie pripildo mano gyvenimą, sudaro prasmės iliuziją, užsimiršimus padaro būsenomis. Dabar, kai aš žinau, kad vakare išskyrus obuolio aš nieko daugiau negausiu, atsiranda sumišimas – kaipgi taip, o ką daryti? Negaliu patikėti, jog pasirodo, kad aš neturiu kuo užsiimti. Jeigu nepradedu atlikinėti ritualus susijusius su maistu, tai aš nežinau kuo užsiimti ir galvoju nueiti į vaizdajuosčių nuomą, arba ką nors paskaityti, ne tam, kad ką nors sužinočiau, o tam, kad kažkaip praleisčiau laiką, kažką nuveikčiau. Tikriausiai taip atsitinka žmonėms, kurie meta rūkyti. Kaip matau, mano priklausomybė nuo maisto tokia pat stipri, be ne tiek fiziologinės priklausomybės, kiek psichologinės priklausomybės lygmenyje. Dabar aš matau, kad turiu daugiau laiko ir specifinį laisvės, „erdvės“ jausmą, kurį aš ankščiau taip nepadoriai užpildydavau. Šiandien iš tikrųjų nežinau, kaip praleisiu laiką, prieš mane – visiška nežinomybė ir nėra net šešėlio kasdienybės. Yra didžiulio atsilaisvinimo pojūtis, lyg tai ankščiau aš gyvenau su būtybe vardu Skrandis, kurią turėjau prižiūrėti, maitinti ir rūpintis, bėgti pas ja kiekvieną vakarą, reguliariai skambinti, domėtis, kaip jo reikalai, o dabar šitas draugas išvažiavo ir man daugiau nereikia nieko prižiūrėti ir pagaliau galima gyventi savo gyvenimu, bei pamiršti apie visas problemas.