Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0009.

Lūšis: „Pasipiktinimo emocijos tyrimas“

 

Aš noriu suprasti, kodėl pasipiktinimas, pyktis, neapykanta nukreipti į mane asmeniškai, taip skausmingai užgauna t.y. aš pradedu jausti NE, dėl ko atsiranda stiprus susirūpinimas – kad tik kam nors nesukelti neapykantos, priešiškumo. Vienas iš pagalbos priemonių atsikratyti šių baimių yra tyrimas – kas gi tokio įvyksta žmonėse, kai jie patiria neapykantą, kad aš taip to bijau. Aš jaučiu, kad kai pradedu suprasti – ką būtent įvyksta žmoguje tokios NE metu, mano būgštavimai išsisklaido ir lengviau juos pašalinti tiesioginėmis pastangomis. Tai, kas suprantama – ne taip baisu. Pavyzdžiui, tu gali paniškai bijoti mašinų, kurios važiuoja keliu – tokie dideli monstrai (kvailas pavyzdys, bet čia jis tiks), o kai prieini prie šios mašinos, pažiūri, iš ko ji susideda, sužinai, kodėl ji važiuoja, tai matai, kad viduje sėdi paprastas žmogus ir dabar eilinį kartą, kai pamatysi tokią mašiną, tu neišsigąsi, o ramiai ją praleisti ir pereisi gatvę.

 Kitų žmonių stebėjimai kartais atskleidžia tai, ko aš negaliu pati savyje pastebėti, juk kai aš patiriu stiprią NE, mano dėmesys ir aiškumas lygus nuliui. NE vyksmo procesas, suskaidytas į sudėtines, iš dalies praranda savo jėgą. Aš stebėjau visą pasipiktinimo savyje procesą. Situacija tokia: aš pasakiau bendradarbei, kad atneštų man tam tikrą dokumentą. Praėjo pusė valandos. Aš matau, kad ji užsiėmusi savo reikalais (ypač pasipiktinu dėlto, kad ji užimta ne darbu, o savo asmeniniais laiškais), tuo metu kai man reikalingas dokumentas. Praseksiu „šio poreikio pojūčio“ procesą pagal etapus. Atsiranda mintis: „Velnias, aš jau visą valandą nieko nedarau, užsiėminėju savo reikalais, o REIKIA dirbti (susirūpinimas). Užsiimsiu aš dokumentais. Taip, ką mes turime... Tai aš radau, tai radau, o dar tas dokumentas turi būti – kurgi ji? – rašo laiškus ir galvoja apie savo reikalus (susirūpinimas sustiprėja), kaip ji gali šiuo metu rašyti kažkokius laiškus. Aš gi jai pasakiau!! Argi nesuprantama, kad iš pradžių reikia padaryti tai, kas pasakyta! (lengvo pasiutimo pasipiktinimas)“.

Aš pasipiktinau, kad tai yra darbo reikalas, o ji nesupranta, kad jis dabar yra svarbiausias. Pasipiktinimas atsiranda dėl kažkieno elgesio, kuris pagal mane yra „teisingas“, neatitikimo mano įsivaizdavimui: „Ne, jus pažiūrėkite – ji ir toliau rašo savo laiškus! Ji netgi pirštu nepajudina, kad kažką pakeistų!“. Pasipiktinimas – lengva susierzinimo forma, kurios priežastimi yra socialinės baimės ir kitos NE, o šitas pasipiktinimas yra artimesnis atviram apsireiškimui ir aš galiu visu balsu suriekti: „Kas gi čia yra!“ Dažnai tuo pačiu metu aš kreipiuosi į „aukštesnį teismą“, kuris turi palaikyti mane mano pasipiktinimo „teisingumo“ koncepcijoje – viskas, ką aš sakau ir galvoju, yra sakoma ne tik sau arba kažkam kitam, bet dar ir kažkokiai įsivaizduojamai auditorijai. Pasipiktinimo būsenoje atskleidžiamos nepaneigiamos tiesos, kurių dar prieš 5 minutes visiškai galvoje nebuvo. Jos gimsta čia pat, kad tik palaikyti NE „teisingumą“. Jeigu aš esu rami, tai tiesiog paimu ir išsprendžiu klausymą – primenu dar kartą, sakau tikslius terminus, tai yra veikiu konstruktyviai. Būdama rami aš negalvoju apie tai, kas ką turi daryti, kaip teisingai ir t.t. Aš iš visų jėgų stengiuosi atlikti tai, ką turiu atlikti. O pasipiktinus yra atliekama visa eilė neapgalvotų veiksmų. Aš esu jais apimta kaip nepakaltinama ir tuo momentu būtent NE visiškai mane valdo – mano žodžius, judesius, intonaciją, viską iš eilės. Užteka patirti tik vieną NE ir atsiranda visokiausios koncepcijos, „principai“ – iš kažkur aš pradedu žinoti visus šiuos „reikia“ ir „nereikia“, „privalai“ ir „neprivalai“. Ir tai suprantama: jeigu aš esu susirūpinusi dėl to, kad turiu dirbti, tai viską tuo ir prigrėbiu – reiškia dabar visi turi dirbti.

Reiškia žmonės, kurie galvoja, kad kažkas kažkam turi atlikti pareigą – nelaimingi, nes pirmiausia jie šitas „pareigas“ turi atlikti patys. Žmogus yra taisyklių nelaisvėje, kurių jis laikosi tik todėl, kad jį taip išmokino. Jis gali labai kankintis dėlto, kad jis jų laikosi, bet neprisipažins, kad kankinasi netgi pats sau– jis galvoja, kad tai yra jo pareigos atlikimas, tai šventa, ir negali sau netgi leisti galvoti, kad taip vadinamas „būtinumas“ – tai tik tikėjimas kažkieno mechaniškais įsitikinimais, kuriuos tas, savo ruožtu, priėmė nuo kitų ir t.t. Visą gyvenimą žmogus moka mokesčius, dėl kurių nepasirašė, laikosi sutarties, kurią pasirašė neskaitydamas. Pavyzdžiui, tarp labiausiai išplitusių pareigos jausmo apsireiškimo pavyzdžių yra – bendravimas su senais ir ligotais giminėmis, rūpinimasis jais, priežiūra, nepriklausomai nuo to, kad jokios simpatijos mes jiems nejaučiame. Taip žmogus gali ilgus metus kankintis ir palaipsniui pats virsta neapkenčiančia, pykta būtybe su numalšintais norais. Arba mandagaus elgesio su žmonėmis taisyklių laikymasis – nepriklausomai nuo to, įdomus tau žmogus ar ne, tu „turi“ pasakyti „sveiki“. Atkreipk dėmesį – jeigu gatvėje į tave su klausymu „pasakykite prašau, kiek dabar laiko“ kreipsis žmogus (ypač kitų žmonių akivaizdoje), tai netgi jeigu jis tau bus šlykštus, tu negalėsi pasielgti taip, lyg jo negirdėjai. Tu būtinai įveiksi nuoširdų nenorą bendrauti su juo ir mandagiai atsakysi jam. Šiuo momentu tu esi našlė, kuri pati save iškalina. Įsiklausyk – koks apnuodijimas šiuo momentu įvyksta.

„Pareigos“ įvykdymas spaudžia žmogų, žudo jo gebėjimą reikšti nuoširdžius, laisvus, džiaugsmingus norus. Pats to nesuprasdamas jis atsiranda pastovios įtampos būsenoje, pasidengia pastoviu NF. Net jeigu jis kokybiškai atlieką savo pareigą, tai neišgelbėja jo nuo NE, kurios tuo metu neišvengiamai atsiranda ir pasitenkinimas, gautas nuo pareigos atlikimo rezultato, tik daro apsinuodijimą dar sunkesnį.

Pasipiktinimas virsta noru spausti viską aplinkui, daryti taip, kad visi pajustų šią NE ir pareigos „supratimą“, kad nesijuoktų ir nesidžiaugtų, kad niekam nebūtų lengva ir nerūpestinga. Tu pradedi daryti spaudimą, nes negali ramiai iškęsti to, kad pareigos, kurią tu apkrovei save, kažkas kitas nenori atlikti. Atsiranda įsižeidimas – juk išeina taip, kad aš veltui vargstu su savo pareiga. Kartais matau, kad kažkas panašioje situacijoje jaučiasi gerai ir daro taip, kaip jam norisi, nepriklausomai nuo visokių koncepcijų apie pareigas. Matyti tokį taisyklių, kuriomis tu gyveni, nesilaikymą – sunku, nes malšinimo noras keliasi kaip banga: „Kas čia per reikalai, kaip tu nesilaikysi taisyklių!“. Labai dažnai aš pastebėdavau būtent tokį pasipiktinimą pas seksualiai uždarus žmones – juos piktina kitų žmonių seksualinė laisvė: trumpi sijonai, nuogi pečiai, didelės iškirptės. Viskas tai jiems yra nepadoriu, gėdingu dalyku. Aš noriu, kad visi susirūpintų ir pradėtų bėgioti aplink mano darbo problemas (tą pati aš pastebėdavau pas savo motina, kai dėl neišplautos lėkštės mes galėjome siaubingai susipykti). Reiškia tam tikra problema kitam žmogui yra tokio pat svarbumo, kaip ir man, ir konfliktas dingsta. Jis dabar daro tai, ką „reikia“ ir būdamas tokios būklės gali man padėti. Jis gali man padėti ne tik su darbu, bet ir psichologiškai – jis taip pat perima ir jaučia mano nerimą ir man pasidaro lengviau (blogiausia šio žodžio prasme aš patiriu pasitenkinimą). Vaikystėje aš visada norėjau nuraminti visus susierzinusius ir pasiutusius gimines, ir visi mane labai mylėjo, nes su manimi jiems buvo gerai – juk aš perimdavau jų problemas. Labai gerai mano nerimus darbe supranta kita bendradarbė – ji puikiai supranta, kas yra svarbu ir su ja „lengva“ dirbti esant pačioje blogiausioje nuotaikoje. Matau, kad pasipiktinimas įtraukia kaip pelkė ir kuo daugiau žmonių įtraukia į susirūpinimą, tuo labiau jis jaučiasi. Atrodo, kad leidžia šaknis, arba įstato į vėžes ir važiuoja toliau. Kai kiti nepalaiko tavęs tavo NE, tu esi aklavietėje. Taigi dar vienas būdas veikti pagal tavo norus, kad žmonės nepatirtų NE – neįsitraukti į NE.

Man visada buvo labai svarbus toks klausymas – koks nors žmogus kankinasi ir man tai rūpi, aš nenoriu žiūrėti kaip jis kankinasi ir noriu jam padėti. Skirtingi žmonės reaguoja į mano būsenas skirtingai ir čia iš karto galima pamatyti – kokią reakciją tai sukelia manyje. Priklausomybę nuo emocijų galima suskirstyti į 2 tipus – pirmas, tai kai tu iš tikrųjų negali neatsakyti, t.y. mechaniškas įsitraukimas be svarstymo. Antras tipas – kai tu nori įsitraukti, nes galvoji, kad tai gali padėti, kad tokiu būdu galėsi „užjausti“, pagerinti to žmogaus būklę. Iš savo patirties aš matau, kad jeigu tu jauti savo nelaimę, o kažkas tave gaili t.y. nors sekundei pats tampa nelaimingu – tai gailestis sau tik padvigubėja, taip pat gali atsirasti pasitenkinimas, kuris suformuoja visiškai mirusią būseną. Tas pats su susirūpinimu – jeigu tu su kuo nors pasidalini savo bruzdumu, tai nors tau ir pasidaro „lengviau“ (t.y. atsiranda pasitenkinimas), ši liga nedingsta, o tik dar labiau sustiprėja. Ir aš matau, kad tik tas, kas nepritaria mano susirūpinimui gali tapti man žadinančia pradžia, bet tai priklauso tik nuo manęs. Aš dažnai susidurdavau su tuo, kad darbe nerasdavau palaikymo, nors, kaip man atrodo, „galėtų ir padėti!“. Bet paskui aš matau, kad būtent jų „nepramušiamumo“ dėka, galėjau įveikti sunkumus ir tapti savo reikaluose tokia pat kompetentinga, kaip ir šitie žmonės. Ir kas svarbiausia – paskui aš jau ramiai reaguoju į atsiradusias problemas, nes žinau, jog aš tai jau buvau įveikusi. Yra patirtis – o to ir reikia. Aš žinoma, neturiu omenyje visų savo klausymų ignoravimo, o tik situacijas, kai niekas su manimi nesivargina ir nesicackina – jis atsakinėja į tavo klausymus, bet aiškiai matosi, kad šis žmogus jokio susidomėjimo neturi. Tokiose santykiuose aš matau realią pagalbą. Išmokti būti tokiu yra nelengva – būtina šalinti SG, nejausti NP tam žmogui, pačiam neįsitraukti į NE.

Pagrindinė išvada – nenoriu atsakyti kančia į kančią ir tuo pačiu patirti NE kenčiančiam žmogui, o kaip tuo metu aš norėsiu elgtis nesvarbu – kaip norėsiu taip ir elgsiuos, svarbiausia, kad šie norai būtų sąlygojami ne koncepcijų ir NE, o NšS – noru būti nuoširdžiu.