Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0014.

Lūšis: Koncepcija: „Gyvenimas – neišvengiamas kančių šaltinis“.

 

Šiandien kaip ant delno pamačiau, kad manyje gyvena įsitikinimas, jog gyvenimas – tai kančios, sunkus dalykas, kuriame nėra vietos džiaugsmui. Ši koncepcija gludi taip giliai, kad aš visiškai jos nesuvokdavau, juk, jeigu mane paklaustų, tai aišku atsakyčiau, kad kančios – tai kažkas siaubingo, o gyvenime yra daug džiaugsmo, ypač jeigu pašalintume NE ir kitus niūrumus. Štai jis – koncepcijų klastingumas. Lyg giluminė, povandeninė vandens tėkmė, nepastebima akiai, jis nusprendžia tavo judėjimo kryptį, gyvenimo „skonį“, nors paviršiuje vanduo gali tekėti visikai kita kryptimi. Koncepcija apie tai, kad gyvenimas tai kančia nepriklausomai nuo nieko, iš pradžių verčia mane pasiduoti viskam kankinančiam ir netgi ieškoti šį kankinimąsi. Iš tikrųjų tai aš pati ir ieškau šį kankinimąsi, nes esu įsitikinusi, kad taip ir turi būti. Tai tokie paprasti žodžiai ir aš jau ne kartą supratau, kad kiekvieną kartą tai yra man kaip atradimas – „velnias, juk aš PATI SAVE KANKINU!“. Yra geras išsireiškimas – „priimti kančias“. Būtent taip ir yra. Mes būtent priimame, savanoriškai atsiduodame šitoms kančioms. Sakau „mes“, kadangi aplinkui matau tokius pat nukankintus ir nešančius šio gyvenimo naštą (kitaip nepasakysi) žmones. Iš kur sužinoti, kad gyvenimas tai ne kančios, jeigu visur ir visada matai, kaip aplinkui visi kankinasi, kaip visiems sunku.

Aišku, neįmanoma kovoti su NE, jeigu aš galvoju, kad jos yra teisėta, neatskiriama gyvenimo dalis. Pasirodo, tik aš pati ir duodu joms egzistavimo teisę. Aš pažiūrėjau į savo gyvenimą ir nustebau. Mano rytas: aš turiu atsikelti, kažkur eiti, kažką daryti. Jeigu aš „turiu“ – reiškia aš kankinuosi. Bet aš jaučiu, kad turiu būti pareiginga, aš negaliu nebūti kažkam pareiginga, todėl nors ir su įtampa, bet įšoku į vergo, kuris turi atlikinėti savo pareigas, kailį. Paskui darbas – tas pats. Aš jaučiu, kad visiems esu skolinga, o svarbiausia turiu dirbti (pamiršus, kam man to išvis reikia, kad tai man duoda galimybę uždirbti pinigus, kad galėčiau realizuoti džiaugsmingus norus, bei pajausti malonumą – apie džiaugsmą ir malonumą čia niekas neprisimena). Ir darbas, kurį aš išrenku, yra būtent toks, kuris teikia man daug rūpesčių. Aš esu buhalteris, o jeigu kažkas nežino – būti buhalteriu Rusijoje, reiškia būti beveik kasdienių įstatymų pasikeitimų, visiškai beprasmių mokesčių inspektorių ir kitų organizacijų reikalavimų, auka. Susidaro toks įspūdis, kad šis darbas tiesiog sukurtas žmonėms, kurie turi polinkius būti vergais-mazochistais, kurie jaučia malonumą, kad iš jų visi iš eilės tyčiojasi. Nors žinoma ir bet kokiame kitame darbe galima kankintis ir aš tai irgi sėkmingai dariau. Čia, kaip sakoma „kad tik būtų noras“. Netgi kai yra pasirinkimas, aš renkuosi tas aplinkybes, kur galėsiu labiau pasikankinti.

Šiandien man pavyko atsisakyti NE. Tai labai lengva – aš tiesiog atsisakiau kankintis, čia net nereikėjo įtemtai stengtis. Aš kankinuosi ir klausiu savęs – „kam?“ Ankščiau aš nesuprasdavau, kaip aš to nenoriu ir tai, kad gyvenimas turi būti sunkus, buvo mano giliu įsitikinimu. O čia viskas švariai – kam kankiniesi? – suprantu, kad nėra kam ir nuo to visas kankinimasis dingsta. Kaipgi tai lengva, niekaip negaliu patikėti! Pažiūrėjau į save veidrodyje ir pamačiau kitą žmogų – juk bruožai nepasikeitė, bet matau gražų, stiprų veidą. Gražia būti irgi labai lengva.

Taip sugriauti koncepciją būtų neįmanoma, jeigu aš taip labai nesistengčiau tiesiogiai šalinti NE ir tokiu būdu nesukurčiau jose laikiną langą, į kurį prasiskverbė šviesa ir aiškumas. Tai nereiškia, jog dabar aš laisva nuo šitos NE, kadangi lieka mechaniškas įprotis ją patirti, kurį vis tiek reikės pašalinti tiesioginėmis pastangomis, kol nebus sukurtas naujas įprotis nepatirti šios NE. Koncepcija taip pat tik perėjo į aiškių klaidingų koncepcijų sritį ir dabar reikės stengtis, kad ją mechaniškai išstumčiau – pavyzdžiui, mechaniško pasikeitimo praktikos pagalba. Vis dėlto aš jau pasiekiau tam tikrą laisvės lygį ir dabar turiu galimybę suvokti naujų NšS srautą.