Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0017.

Psi: „Potraukio vaidinti aukos vaidmenį analizė“.

 

Pavyko pastebėti savyje galingą, giluminį srautą, kurio anksčiau nepastebėdavau. Aš jo nepastebėdavau, kadangi buvau visiškai su juo susitapatinusi ir iš šalies pažiūrėti į jį buvo neįmanoma. Šis reiškinys – noras būti auka (aplinkybių arba neteisingo aplinkinių santykio). Aukos vaidmuo kažkokiu būdu visą laiką mane įtraukdavo ir įsijungdavo mechaniškas poreikis jam atitikti, nors, jeigu mane paklaustų ar aš noriu būti auka, aš suabejočiau. Kas gi nori būti auka? Be to, man kažkada sakė apie šitą mano polinkį ir aš netgi nuoširdžiai susimasčiau, bet aiškumas tuo momentu neatsirado, nes neturėjau pakankamai savęs stebėjimo patirties ir tos patirties poreikis nebuvo labai reikalingas. Dabar man pavyko pamatyti noro būti auka mechanizmą netgi GS šalinimo metu. Tiesioginės šalinimo pastangos veikė, bet aš norėjau padaryti darbą dar ir kitame fronte – rasti jo konceptualinius šaknis.

Kodėl man gaila savęs? Aš esu vieniša, aplinkiniai skiria man mažai dėmesio, aš – palikta moteris su vaiku-invalidu ir paprasčiausių buitinių veiksmų, tokių kaip apsipirkimas parduotuvėje, išsimaudymas po dušu, apsilankymas pas gydytoją, atlikimas, yra rimta problema, nekalbant jau apie „laiką sau“ – tikras „aukos“ vaidmens scenarijus. Iš kitos pusės, blaivus aplinkybių išnagrinėjimas neduoda aiškumo – taip pat padaro mane nelaiminga, be to, aš galiu viską pakeisti, jeigu norėsiu, bet visa problema tame, kad aš nenoriu nieko keisti. Man IR TAIP GERAI. Čia tai beprotnamis! Susiformavo stereotipas, kad aukščiau aprašytoje situacijoje (beje, kaip pasirodė, ji yra ne vienintelė) žmogus yra „auka“, reiškia ir jaustis jis turi atitinkamai. Ir aš, kažkokiu nesuvokiamu būdu identifikuojant save kaip „auką“, atitinkamai šablonus, momentaliai, be jokio pasirinkimo, pavirstu ja. O „auka“ turi „kankintis“, tai yra jausti SG. Atsiranda rimtas prieštaravimas: iš vienos pusės aš siekiu atsilaisvinti nuo NE, o iš kitos pripažįstu jos pilna teisiškumą, nes bandau atitikti situaciją. Susidaro uždaras ratas. Jeigu daug metų tu „atitikai situaciją“, tai yra, tu galėjai tam tikrose sąlygose patirti tam tikras NE, tai atsiradus toms sąlygoms arba kažkokiam jų komponentui, suveikia inercija ir tu nuriedi į išvažinėtą vėžę, ir vėl patiri NE. Jų šalinimo bandymas sukelia sumišimą: kaipgi taip, tu bandai nesikankinti situacijoje, kai kankintis yra „natūralu“ ir netgi „teisinga“? Ir tai liečia ne tik SG, bet ir bet kokias kitas NE.

Stebėdama toliau, aš supratau, kad aukos vaidmuo – vienas iš mano „mėgstamiausių“ vaidmenų. Mane auklėjo, kad žmogus visada kažkuo turi aukotis: savo sveikata dėl daržo ir atsargų žiemai, galimybe atvirai reikšti mintis dėl stabilaus atlyginimo, laisvu laiku ir galimybe užsiėminėti mėgstama veikla dėl šeimos, tvarkos namuose, „žmonių bendrabučio taisyklių“ ir kitų nesąmonių. Kodėl – niekas neaiškino. Bet iš esmės, niekas ir klausinėjo. Ir jeigu vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje aukos vaidmenys buvo tik epizodiški, tai santuokos, nekalbant jau apie vaiko gimimo, faktas privertė schemą veikti iš visų jėgų. Išsiplėtė platus „aukotis savimi“ veiklos laukas. Aukos vaidmuo tapo savarankišku reiškiniu, pradėjo gyventi savo gyvenimą, pagal savo taisykles, ir kai tik atsirasdavo situacija, susijusi su „pasiaukojimu savimi“, arba „savęs įveikimu“, arba „neteisingu santykiu“, procesas įsijungdavo automatiškai: „aš“ dingdavo ir užleisdavo sceną „jai“. Ir visą laiką tai buvo ta pati „auka“, valdoma tų pačių mechanizmų, su tomis pačiomis reakcijomis. Su laiku susiformavo daugybė trigerių, kurie sužadina „aukos“ gyvybę. Vėliau jau jos atsiradimui pakako tik kito žmogaus buvimo (beveik visų mano pažįstamų:)), prie kurio aš kažkada jaučiausi kaip auka, arba buvimo vietoje, kurioje jaučiausi kaip auka (beveik visos vietos, kur aš kažkada buvau:)).

„Aukos“ esmė – įveikti, tai yra, kaip paradoksalu bebūtų, „būti stipriu“ nepriklausomai nuo aplinkybių! Būtent šis niuansas neleisdavo man ankščiau priartėti prie situacijos supratimo. Reikalas tame, kad kažką įveikdama, aš išskiriu situaciją iš kitų reiškinių eilės kaip neteisingą, nevertą manęs, bet aš turiu „būti stipri“ ir aš įveiksiu, tai yra apgaudinėsiu save: „jis neskiria man dėmesio, aš tikriausia verta tokio dėmesio, bet kadangi jis toks, tai tegul eina velniop“ arba „aš sergu, neturiu jėgų netgi nueiti į tualetą, o niekas nepasidomės, neužsuks, niekas nepaduos vandens puoduko, betgi aš stipri, aš įrodysiu, kad pati su viskuo susitvarkysiu, ne taip , kaip kiti“. O štai dar vienas įdomus pavyzdys: tėvų replika: „mes nevalgydavome, nemiegojome, apie save išvis negalvojome, kad tik vaikams gerai būtų, o tu užsiėminėji savo filosofija, perbraukei visas gyvenimo vertybes. Bet tiek to, dievas tau teisėjas“. Reiškia „auka“ pati sau įrodinėja, kad ji ne auka, tada, kai visiškai sutinka su aplinkybių neteisingumu, kas iš tikrųjų ir padaro ja „auka“. Ir įdomiausia, kad įveikinėdama arba neįveikinėdama, „auka“ vis tiek ir toliau kankinasi, prisipildo gailesčiu sau. Ką ji iš to turi - atskira tema. Čia, kaip aš matau, esmingu dalyku yra supratimas to, kad labiausiai įtemptos įveikinėjimo pastangos yra nenatūralios. Ką įveikinėti, jeigu nėra „geresnių“ ir „blogesnių“ aplinkybių, nes ne aplinkybės sužadina NE, o aš pati darau pasirinkimą – ką turiu dabar patirti. Ką įveikinėti, jeigu aš esu „auka“ tik todėl, kad pati taip galvoju? Kaip kažkieno santykis arba kažkokios aplinkybės gali įtakoti mano galimybes patirti tokius suvokimus, kuriuos aš noriu? Taigi dabar, kai tik suveikia savęs atpažinimas situacijoje, kuri atitinka „aukos“ vaidmenį, aš susikoncentruoju ties tiesioginiu NE šalinimu.