Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0019.

Skvo: „Tariamai nepriežastinės NE“.

 

Nepriežastinių NE ir NF nebūna. NE ir NF visada palaikomos kažkokių koncepcijų, bet šitos koncepcijos gali būti neakivaizdžios.

Kai aš susidūriau su tokia problema, kaip nepriežastinis susirūpinimas ir neramumas, tai iš pradžių galvojau, kad šią būseną sukelia kažkokia viena koncepcija, blogiausiu atveju dvi-trys. Po mėnesio darbo su šia būsena (šalinimo ir stebėjimo, jeigu negalima pašalinti) aš pastebėjau, kad ji palaikoma daugybės mini koncepcijų. Pavyzdžiui, aš prisijungiu prie interneto ir tikrinu paštą ir forumą. Atsiranda susirūpinimas ir aš suprantu, jog jis atsiranda, nes aš dabar nenoriu tikrinti pašto. Aš noriu tiktai patikrinti forumą, bet kadangi jau esu internete, tai reikia viską patikrinti. Štai dar labai dažnos situacijos pavyzdys – aš atidariau pranešimą arba pradėjau plauti indus, arba pradėjau bet ką kitą daryti ir procese atsiranda neramumas arba susirūpinimas. Tai įvyksta, todėl, kad yra koncepcija, jog reikia visada viską daryti iki galo. Ir jeigu „stambesnėse“ veiksmuose galima lengvai sustoti ir suprasti, kad čia veikia būtent ta koncepcija, tai smulkiuose reikaluose, kuriuos aš pripratau vienodai daryti jau daug metų, šio mechanizmo aš nepastebiu.

Visas mano gyvenimas susideda iš smulkių veiksmų, kuriuos galima suskaldyti į dar smulkesnius veiksmus, tam, kad juose atskleistume tas dalis, kurias įtakoja koncepcijos arba yra mechaniškų norų realizacija. Todėl pirmas darbo su „nepriežastiniais“ niūrumais žingsnis – veiklos sulėtinimas ir įprastos veiklos grandinės pauzėmis suskirstymas. Pauzių ir sulėtėjimo metu aš darau pastangas šalinti neramumą ir susirūpinimą ir bandau rasti koncepcijas. Šių koncepcijų išnagrinėjimas įprastai nereikalingas. Jeigu aš matau, kad susirūpinimas atsirado arba sustiprėjo nuo to, kad aš galvoju, jog indus reikia išplauti iki galo, tai paprastai vienos minties, kad aš galiu plauti indus taip, kaip noriu, pakanka tam, kad susprogdinčiau šią mini koncepciją ir pašalinčiau susirūpinimą.

Netgi noras daryti pastangas ir šalinti susirūpinimą dažnai sukelia susirūpinimą. Pavyzdžiui, aš guliu ryte lovoje ir atsiranda susirūpinimas ir nerimas. Aš suprantu, kad tai įvyksta dėlto, kad yra koncepcija, jog ilgai gulėti negalima, o jeigu jau antra dienos valanda, tai čia jau išvis blogai, reikia keltis. Kiekvienas paskatinimas „keltis“ sukelia susirūpinimo suliepsnojimus, nes aš nenoriu keltis. Kiekvienas paskatinimas „toliau gulėti“ sukelia neramumą. Tada aš nusprendžiu pašalinti susirūpinimą ir vis dėlto atsikelti. Ir čia noras pašalinti susirūpinimą gali sukelti naują susirūpinimą. Aš galvoju, kad taip atsitinka dėlto, kad aš noriu pašalinti susirūpinimą tam, kad atlikčiau koncepcijų sąlygojamą veiksmą – atsikelti, todėl, kad „reikia“. Aš noriu gulėti ir kai pašalinsiu susirūpinimą dėl to, kad guliu, o pakui pašalinsiu koncepciją, kad „turiu keltis“, tada galėsiu kaip minimumas būti pastovioje šviesiai pilkoje būsenoje ir patirti malonumą nuo „gulėjimo“. Bet koncepcija „reikia keltis“ – kaip adata užpakalyje – visą laiką sukelia susirūpinimą ir neramumą.

Jeigu aš dabar dėl šitos koncepcijos atsikelsiu, tai bus mechaniškas veiksmas, o vienas mechaniškas veiksmas traukia po savęs dar vieną, ko pasekmėje aš gaunu visą NE gumulą, ir jeigu dabar nėra jėgų pašalinti neramumus, tai yra pagrindai manyti, jog ir šį gumulą aš nepašalinsiu. To visko rezultate, jau po valandos aš atsidursiu siaubingame mechaniškų veiksmų užpakalyje, kai jau neįmanoma suprasti, kaip toliau gyventi, ką daryti, nes jokio malonumo jau nuo nieko nebus. Todėl aš ir toliau guliu ir šalinu nuo to atsiradusį nerimą, tyrinėju koncepcijas ir atsikeliu tik tada, kai „kėlimasis“ tampa malonumu, džiaugsmingo noro realizacija.

Susirūpinimas atsiranda kaip koncepcijų sąlygojamų norų konflikto pasekmė. Jis visada apsireiškia tada, kai aš darau tai, kas sąlygojama koncepcijų, tai, kas nutolina nuo gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmingų norų. Susirūpinimas visada lydimas žodžio „reikia“.

Kadangi ir susirūpinimas, ir neramumas nuodija, beveik visada yra noras tęsti tą veiklą, kuri lydima šių niūrumų, nes aš gaunu įspūdžius ir nenoriu atsitraukti. Mechaniškų norų realizacija – tai taip pat ir įspūdžių gavimas, kurių dažniausiai nesinori atsisakyti. Būtent įspūdžiai yra kliūtimi tam, kad sulėtintume veiklą, padarytume pauzę, atliktume penkių minučių NE šalinimą. Ir būtent įspūdžių noras yra kliūtimi tam, kad pašalintume susirūpinimą netgi sulėtėjimo metu ir penkių šalinimo minučių metu. Aš galiu pertraukti veiklą, kuri yra lydima susirūpinimo ir neramumo, pradėti NE šalinimo pastangas, tuo pačiu galvodama, kad pašalinsiu niūrumus ir grįšiu prie tos veiklos, bet šiuo metu labiau veiksmingai būtų šalinti niūrumus ir iš naujo išanalizuoti norus – ko aš dabar noriu. Aš gi lieku prisirišusi prie veiklos, kuri sukėlė susirūpinimą ir neramumą, kuri buvo konceptualiai sąlygojamų norų ir įspūdžių norų realizacija.

Stambių niūrumų, palaikomų mini koncepcijų tinklų, šalinimo darbe, aš noriu tapti juvelyru. Noriu išmokti prasekti kiekvieną judesį, kiekvieną priimtą mini sprendimą. Tai atrodo neįmanoma, bet užtenka tik patekti į malonumo srautą nors 2-3 sekundėms, iš karto atsiranda ryškus pasiryžimas tuo užsiėminėti, o kai jis atsiranda, visi mechaniški ir konceptualiniai veiksmai pasidaro išgaubtais. Kito kelio aš nematau. NE šalinimas + visų savo veiksmų ir sprendimų analizė.

Dabar mano gyvenimas – tai kelios minutės malonumo sraute, kai aš galiu realizuoti džiaugsmingus norus (tai yra tokius, kurie yra lydimi NšS ir rezonuoja su jais), paskui atsiranda NE, susirūpinimas, iškritimas iš malonumų srauto, ilgalaikė kova (kuo ilgiau aš buvau įlipusi į susirūpinimą, tuo ilgiau nebuvau šitame sraute, tuo daugiau reikia laiko, kad vėl grįžčiau į jį). Kai įvyksta iškritimas, vienintelė veikla, kuri nenuodija – tai NE šalinimas ir visų veiksmų analizė, nes visa kita sukelia tik dar didesnį įlipimą į NE.

 

Kovos su „nepriežastiniais niūrumais“ strategija:

 

1.                      Minutinė fiksacija.

2.                      Veiklos suskaldymas į sektorius.

Pavyzdžiui, darbas prie kompiuterio dažnai yra lydimas susirūpinimo. Susirūpinimo intensyvumas gali keistis priklausomai nuo to, ar aš esu tinkle, ar rašau ataskaitą, ar rašau laišką. Tada kiekvieną tokį sektorių aš įvertinu su atskiros minutinės fiksacijos pagalba. Man patogu sąsiuvinyje, kuris visada guli prie kompiuterio, daryti minutinę fiksaciją tokiu būdu: rašau veiklos sektoriaus pavadinimą, po juo – skaičius, reiškiančius vidutinį NF intensyvumą tuo momentu. Tokiu būdu kiekvieną vakarą aš galiu įvertinti savo susirūpinimo kiekviename sektoriuje šalinimo pasistūmimą.

3.                      Kai tik atsiranda susirūpinimas, aš pertraukiu veiklą, sustoju ir iš visų jėgų šalinu NE. Aš nesilaikau viena ranka už įspūdžių nuo šitos veiklos gavimo, aš visiškai nekreipiu dėmesį į visus norus, išskyrus noro tiesiog dabar pajausti NšS.

4.                      NE šalinimo penkių minučių pravedimas.

5.                      Koncepcijų ir mini koncepcijų paieška ir šalinimas. Mano požiūriu rimčiausios koncepcijos, sukeliančios susirūpinimą ir neramumą, tai koncepcijos tipo „aš turiu daryti tai ir tai“, „man reikia“ ir t.t.

6.                      Mechaniško pakeitimo praktika – „nėra jokių priežasčių susirūpinimui“; „aš galiu daryti tik tai, ką noriu“; „aš noriu gauti malonumą“.