Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0020.

Gervė: „Erdvės išgyvenimo prošvaistės“.

 

Manau, kiekviename iš mūsų gyvena neapsakomas klausymas, persmelkiantis mūsų suvokimus ir kartais išsiveržiantis žodžiais. Ir tie atsakymai, kurie ateina, atsiranda kaip aiškumo suliepsnojimai, Išgyvenimų prošvaistės, tik paaštrina šį klausymą, atsuka kita puse. Įdomu yra prasekti šį dialogą kažkokiame viename aspekte, pavyzdžiui, apie erdvės suvokimą. Labai esminga uždavinėti klausymus apie erdvę iš regėjimo, pasaulio stebėjimo būsenos. Kaip teka upė, pučia vėjas, krenta lapas, kaip įvyksta judesiai, kas tai yra ir kur tai įvyksta, kas reiškia viduje ir išorėje, arti, toli, lėtai, greitai... Tu jauti, kad visi konceptualiniai atsakymai – melas, o kitų, tu neturi, taigi viskas, kas lieka – tiesiog sąmoningai prisipažinti, kad nieko apie tai nežinai ir stebėti, kas įvyksta su suvokimais. Ir kai užimi nuoširdžią stebėtojo poziciją, mechaniška skiriamoji sąmonė sustabdo savo nepermaldaujamą ėjimą, jame sekundės dalelei atsiranda protrūkiai, į kuriuos prasiskverbia Išgyvenimo prošvaistės. Štai, pavyzdžiui, tokie pasikeitimai judėjimo suvokime: Traukinys, aš praleidžiu jame pusę valandos kiekvieną dieną ir praradau bet kokį supratimą apie tai, ką reiškia važiuoti traukiniu. Dingsta uždaros erdvės, žmogaus aplinkui buvimo pojūtis, bet galima aiškiai pajausti kažkieno, kas yra tikrai toli, buvimą. Regimasis vaizdas sugriūna, viskas susimaišo... daiktų kontūrai susilieja, jie tampa tai pusiau skaidrūs, tai keičia formas, tai išsidėstymo vietą erdvėje, gali išvis dingti iš regėjimo lauko; su garsais ta pati istorija... suvokimai tampa integraliais, viskas suvokiama kaip visuma. Aš negaliu pasakyti, kur randuosi – viduje ar išorėje, nėra jokio „viduje“ ir „išorėje“ – tipinis mechaniškos skiriamosios sąmonės buksavimo vaizdas. Tokia būsena nepadaro mane bejėge, kadangi visų pirmą bet kokiu momentu aš galiu grįžti prie įprasto skirimo funkcionavimo, o antrą, sustojus mechaniško skirimo veiklai prabunda nušvitęs skirimas, kuris yra nemažiau realus negu mechaniškas, bet platesnis, nes į pasaulio vaizdą įjungia tai, ką mechaniškas skirimas priprato nepastebėti – NšS. Atsiranda erdvės suvokimas, pratekantis pro „mane“, nepriklausomai nuo to, stovi traukinys ar juda. Lokalus savęs suvokimas taip pat dingsta, aš lyg tai ištirpstu erdvėje.. ir aš nežinau – „traukinys važiuoja“ – tai reiškia, kad aš darau kažkokį judesį ar jis įvyksta „manyje“? Dviratis... kartais tiesiog leki juo, o kartais susilieji su erdve. Keičiasi laikysena, kvėpavimas, įsijungia panoraminis regėjimas, į nieką nežiūri tiesiogiai... negalima pasakyti, kad išvis į ką nors žiūri... žmonės, mašinos... vaizdas susilieja, neužsikabina už nieko. Pasaulis srovena aplinkui mane, ypač medžiai – tai toks neaprašomas jausmas, lyg tai tu praleidi medį kiaurai savęs, išgyveni su juo vieningai tam tikrą akimirką. Pilnai keičiasi kūno suvokimas; jaučiu, kad visi įprasti kūno judesiai – kaip fasadas, kad aš iš tikrųjų judu kitaip, bet kaip kitaip – kol kas negaliu suprasti. Neįvertinamą pagalbą griaunant bazines koncepcijas, susijusias su erdve ir judesiu (ir žinoma, ne tik šitų), suteikia dėmesio sugražinimo praktika ir nebuvimo įsisąmoninimo praktika. Kartais tai įvyksta savaime: stebi dangų ir staiga supranti, jog jis jau viduje, tu perpildytas dangumi ir plauki bei judi kartu su juo. Arba rudenį miške – žiūri, kaip krenta lapas, kitas, visa erdvė perpildyta judesiu ir pradedi kristi kartu su kiekvienu lapu, čia ir ten, vienu laiku, jauti lokalumo praradimą, išsisklaidymą erdvėje. Aš turiu esmingą polinkį regėjimui ir galėčiau leisti valandas sėdėdama ant palangės ir žiūrėdama, kaip keičiasi dangus saulei leidžiantis arba prasidedant audrai. Tuo metu kažkas įvyksta manyje, bet kol nebuvau perskaičiusi Bodhio knygos, kol neįgyvendinau praktikų, kurios joje aprašytos, neturėjau supratimo, kodėl šis užsiėmimas buvo toks patrauklus, bei nežinojau krypties, kur toliau judėti. Dabar šis takelis, kurį anksčiau apčiuopdavau tamsumoje, išsidėsto man po kojomis kaip kelias, kuriuo judėsiu atmerktomis akimis ir eidama juo, susitiksiu su nuostabiais Išgyvenimais.

Vienas iš pagrindinių Išgyvenimų man yra „pasaulio suirimas“. Tai kaip užburta vieta J - kuo beužsiimčiau, dėmesio nuo chaotiškų atsitraukimų arba valingai išrinktų objektų sugražinimu, nebuvimo įsisąmoninimu arba dabar darbu su VD – neišvengiamai atsirandu būsenoje, kur pasaulis lyg suirsta, tiksliau sakant suirsta įprasto pasaulio suvokimo būdai, dažnai staigiai išsifokusuoja regėjimas, viskas virpa, dvejinasi, tampa lyg pusiau skaidriu, prasiskverbiančiu, viskas prateka, srovena vienas pro kitą ir tu jauti, žinai, kad tai ne tik regimasis suvokimas, o ir visi kiti organai taip pat „sutriko“, nefiltruoja suvokimus atskiru griežtu būdu ir tada betarpiškai išgyveni pasaulio neatskiriamumą. Buvimas šioje būsenoje yra gydomasis, įkvepiantis, toks akivaizdus, jog nepataisomai griauna koncepcijas, susijusias su erdvės, judėjimo, laiko supratimu... Ir kai pasaulis vėl „išsitaiso“, tu patiri džiaugsmingos nuostabos srautą, dažnai nesulaikomą juoką, juokiesi ir negali sustoti, toks nuostabus yra šis pasaulio naujumo, šviežio sukūrimo prieskonis. Yra kita būsena, kuri visiškai pakeičia suvokimus. Aš lygtai pradedu matyti ugningą daiktų gamtą t.y. ne tiesiogiai matau, ir ne tikrą liepsną. Tai kaip sulėtą dieną, jeigu žiūrėtume į laužą, tai ugnies praktiškai nepamatytume ir karščio nepajaustume, bet vis dėlto jeigu tu susipratai, kad ten yra laužas, tai jau gali jį suvokti. Vienas iš nuostabesnių dalykų yra tai, kad būdama šioje būsenoje aš turiu visiškai aiškų suvokimą to, kas nėra išdėstoma žinoma regimųjų ir kitų pojūčių kalba. Tai išgyvenama taip, lyg aš stoviu veidu į veidą, į gamtos nesuprantamumą, į paslaptį, įžengusią į gyvenimą, žiūriu į žmones ir matau liepsną, kurią jie priėmė, kuri užpildė jų formas, ir visa erdvė apimta šios liepsnos, ir kai įleidžiu ją į save, kai pradedu jausti, kad aš iš tos pačios gamtos, galima deginti joje viską mechanišką – konceptualias mintis, NE, mechaniškus norus... ši liepsna išvalo suvokimą, daro jį gyvybingesnį, tekančiu, labiau nušvitusiu. Egzistavimo Išgyvenimas. Staiga suprantu, jog aš esu visada. Jaučiu nuostabų jaukumą, pasaulio komfortą, jaučiuosi ypatingai „savo lėkštėje“ J Griūna sienos, apie kurias net nežinau, jog egzistuoja ir tik dabar sužinau apie jas dėl didžiulio palengvėjimo jausmo, atsilaisvinimo nuo jų naštos. Aš išgyvenu tokį nuostabų pasitikėjimą pasauliu, pilno atvirumo jausmą, besąlyginio priėmimą. Dažnai būna taip, kad vienas Išgyvenimas sukelia kitą, persipina su juo. Tuštumos išgyvenimas. Jis pirmą kartą atsirado atlikinėjant sąmoningumo nebuvimo praktiką ir iš pradžių asocijavosi būtent su tuo. O dabar aš matau, kad jis atsiranda nepriklausomai nuo to, kuo aš užsiėminėju, štai ir dabar atsirado. Iš pradžių aš jaučiu tuštumos užuomazgą, kaip paslapties krešulį, o paskui jis pradeda išsivynioti, tai kaip begarsis sprogimas viduje, kaip minkštas suirimas, ir aš išplintu, prisipučiu kaip oro balionas, ir vienu laiku galima jausti ir didelę erdvę, ir šią užuomazgą, ir lygtai bėgti nuo vieno prie kito sferine banga. Kartais viduje šios sferinės erdvės aš jaučiu labai greitas fluktuacijas, tokius minkštus virpinimus, kol nepavyksta į juos įsižiūrėti. Atvirumo išgyvenimas. Pojūtis, lyg dingo lukštas, kuriame aš anksčiau egzistavau. Labai džiaugsmingas, nuostabus neatskiriamumo, suvokimų ribų nebuvimo pojūtis. Su erdvės išgyvenimu susiję ir ryškūs fiziniai išgyvenimai. Perkratomas visas pojūčių rinkinys (t.y. taip vadinamų fizinių suvokimų), kuris ir yra tuo, ką mes vadiname „fiziniu kūnu“. Kūnas persiderina, transformuojasi, bando naujus judėjimo tipus. Galima, pavyzdžiui, pajausti save keliomis sferomis, įdėtomis vieną į kitą, slidinėjančiomis, sukinėjančiomis, arba galima pasitempti ir pajausti erdvę aplink save toli, toli. Neseniai atsirado pojūtis-įsisąmoninimas, kad judėjimas ir erdvė yra neatskiriami. Mes išmokome išgauti tam tikras struktūras, judesio tipus ir interpretuojame juos kaip objektus. Tokiu būdu, žiūrint į vandenį arba liepsną, galima matyti tam tikrus atsiradimus, sūkuriavimus, persipynimus. Matau, kaip „medis“ susilieja su „dangumi“ – neužsidengia, o vienas į kitą įsilieja, kaip įvyksta nuostabus, bendras judesys, kuris atsiliepia manyje. Ir aš suprantu, kad galima save interpretuoti, sakykime kaip lūžtančią bangą upės paviršiuje ir riboti pasiekiamą judesių diapazoną išpūtimu ir nuosmukiu, o galima atsisakyti šio regėjimo ir pajausti upės begalybę, arba pagauti srovę ir ryžtingai su ja nuplaukti. Pasaulio kaip srauto suvokimas atidaro beribes Kelionės galimybes. Dabar aš įsitikinusi, kad viską galima suvokti visiškai kitaip, judėti neįsivaizduojamai kitaip, negu priprato daryti šis kvazistacionarus sūkurys, liaudies kalboje vadinamas žmogumi.