Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0021.

Skvo: „Sekos koncepcija“.

 

Radau galingą koncepciją – „mano gyvenime yra seka“. Tarytum yra kažkas, kas yra „gyvenimo linija“. Gali pasikeisti viskas, kas įmanoma, bet vis dėlto yra kažkas, kas tarytum tęsiasi per visą mano gyvenimą. Aš žinau, kad jeigu vakar sudaužiau koją, tai šiandien turėsiu mėlynę. Taip pat aš žinau, jog vakar buvau niūrumų apimta būtybe ir šiandien esu įsitikinusi, kad aš TA PATI būtybė. Panašiu būdu aš žinau viską – kad turiu charakteringas savybes, galimybes ir negalimumus, kad mokinausi mokykloje, buvau ištekėjusi, gimdžiau vaiką. Aš turiu griežtas koncepcijas, kad nuo šito niekur nepabėgsi ir, kad suvokimų rinkinys, kuris yra dabar šioje vietoje, tai įvykių vystymosi sekos rezultatas, kurį galima pavadinti „asmenine istorija“.

Aš pradėjau tyrinėti ir pamačiau, kad šita koncepcija gludi prisirišimo ir daugybės kitų niūrumų pagrinde. Aš žinau, kaip buvo vakar ir užvakar ir esu įsitikinusi, kad šiandien bus tas pats, juk šiandien – tai „pratęsimas“ vakar, reiškia šiandien turi būti maždaug tas pats, juk tai tas pats berniukas, o aš – ta pati mergaitė. Kai aš įsivaizduoju, kad nieko nežinau apie tai, kas buvo vakar, prisirišimas dingsta – nėra jokių įsivaizdavimų, jokių lūkesčių. Atsiranda nuostabus išgyvenimas – viskas gimsta šią sekundę, yra tik „dabar“. Atsiranda mintys, jog tai saviapgaulė, juk AŠ IŠ TIKRŲJŲ ŽINAU, kas buvo vakar. Pradedu žiūrėti į tą „iš tikrųjų žinau“. Yra mintis „tai buvo“, bet kur pats šitas „buvo“? Ir tuo labiau, kur „ryšio“, „sekos“ suvokimas? Yra mintis „aš nesugebėjau pašalinti pavydo“ ir dabar yra pavydas, bet ar tai reiškia, kad aš turiu jį patirti? O gal atvirkščiai – aš negaliu dabar pasistengti ir pašalinti jo būtent todėl, kad esu įsitikinusi, jog negalima tiesiog paimti ir nutraukti šią „seką“, jog „judėjimas“ gali įvykti tik „palaipsniui“? Įsivaizdavimas apie griežtą suvokimų seką nėra niekuo pagrįstas, aš tiesiog pripratau taip galvoti – iš dienos į dieną aš tikiu, kad yra seka ir neišvengiamas laipsniškumas. Yra „tunelio“, pro kurį praeina raudonu siūlu „seka“, vaizdas – būtent toks vaizdas atsiranda galvojant apie praeitį. Viskas, ką šiame tunelyje galima padaryti – tai greičiau bėgti, veržtis į priekį, bet „seka“ kaip buvo, taip ir liks, aš priversta ją tempti iš paskos, lyg tampydama guminę timpą, kuri traukia atgal. Tam tikru momentu aš supratau, kad tai tik įprotis taip galvoti ir, kad iš tikrųjų nėra jokio „sekos“ arba „praeities“ suvokimo, o yra tik mintis „seka“ ir mintis „tai buvo“, ir pojūtis „skauda koja“ – tai būtent pojūtis, kuris yra dabar, o pojūčio „skaudėjo koja“ dabar nėra, yra tik mintis „skaudėjo koja“. Tada atsirado kitas vaizdas – lyg aplinkui daugybė durų ir už kiekvienos iš jų – naujas gyvenimas. Tai būtent naujas gyvenimas, tikras gimimas, be perdėjimų ir analogijų. Kai atidarau kiekvienas duris ir įeinu pro jas, nieko užpakalyje nelieka, jokios istorijos.

Nėra vientisos būtybės, kuri nuo vienos vystymosi stadijos pereina į kitą, suvokimo. Yra tik koncepcija, kad tokia būtybė egzistuoja. Nėra „linijos“ suvokimo, yra tik tai, kas suvokiama tiesiog dabar ir šis supratimas lydimas NšS, tuo metu įsivaizdavimas apie gyvenimą, kaip apie „surištą teisiškumą“, išgyvenamas kaip sunkumas – lyg tai reikėtų nešti kažkokį krovinį. Nėra „sekos“ suvokimo – yra tiesiog toks žodis, tokia mintis. Jeigu šią mintį pašalintume, tai kur egzistuos „seka“? Ji būdama tik mintimi, „kartu“ su mintimi dingsta.

Ne vienas žmogus negalvoja, kad sapnai yra jo asmeninio gyvenimo dalimi, niekas neįtraukia į autobiografiją to, ką matė ir išgyveno sapne. Jeigu mane išdavė vyras, aš dar ilgai kankinsiuos, bet jeigu tai įvyko sapne, aš nusiraminsiu jau po penkių minučių, nes nėra įpročio priskirti sapnų pasauliui sekos. Jeigu tu esi apsunkintas koncepcijos „sapnas – tai ženklas, nurodymas“, tai prabudus tu dar ilgai galvosi ir kankinsies bandydamas suprasti, ką jis reiškia.

Aš sutinku su tuo, kad tame suvokimų rinkinyje, kurį mes vadiname „būdravimu“, yra pagrindai galvoti apie seką - yra mintis „prieš pusę metų aš mačiau pro langą namą“, yra mintis „vakar aš mačiau tą patį namą“ ir dabar aš jį matau. Bet, pirmiausią, ar yra pagrindas mechaniškai perkelti tai nuo regėjimo suvokimų ir kitų fizinių pojūčių į emocijų, minčių, norų, NšS sferą? Pagrindų nėra – tai visiškai skirtingos suvokimų grupės ir taip galvoja tik tie, kurie gyvena vienodai, galvoja ir jaučia pagal šablonus, nepatiria noro tyrinėti ir keistis. Tas, kas atkakliai ir ryžtingai deda pastangas norėdamas keisti suvokimus atitinkamai džiaugsmingų norų, jau nesutiks su koncepcija apie seką, kurią mechaniškas žmogus laiko besąlygiškai tikra ir patvirtinta jo patirtimi – praktikuojančio žmogaus patirtis kitokia ir šios patirties pagrinde sukurti įsivaizdavimai prieštarauja koncepcijai apie „seką“. Priklausomai nuo tolesnės patirties gavimo įsivaizdavimo patirtis tęsis.

Yra patirtis suvokti namą kaip plytų rinkinį, o šiuo momentu netikėtai atsirado du neatskiriami suvokimai: namo kaip plytų rinkinio suvokimas plius saulės masės, spinduliuojančios Palaimą, suvokimas. Argi dabar tai tas pats namas, kurį aš suvokdavau anksčiau? Argi ŠI VIETA yra ta pačia, tiesiog „labiau išvystyta“? Kas suriša „manęs, suvokiančios namą, kaip plytų rinkinį“ suvokimus ir „manęs, suvokiančios namą kaip plytų rinkinį ir kaip Palaimą“ suvokimus, išskyrus koncepcijas apie tai, kad yra šita seka?

Kol kas dar nėra aiškumo šiame procese, bet aš galiu pasistengti ir pagimdyti jį tiesiog dabar. Kas yra toks gimimas? Kodėl būtent išlindimą iš kito kūno pavadino gimimu? Ar tai ne koncepcija? Ką reiškia „atsirasti pasaulyje“? Ar tai nereiškia viso naujų suvokimų pasaulio atsiradimo? O NšS pasaulio atsiradimas ar nėra išgyvenamas labiau reikšmingai, negu pojūčių, kuriuos mes vadiname kūnu, atsiradimas? Tai ką turime vadinti gimimu ir ką nauju gyvenimu?