Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0022.

Baltoji tigra: „Patrauklumo koncepcija“.

 

Pastebėjau, kad esu labai susirūpinusi savo patrauklumu, o kai dedu pastangas ir jo atsikratau, jaučiu, kaip atkrenta didžiulis susirūpinimų gabalas, kurį aš tempiau – pareigą daryti viską, kad tik patraukliai atrodyčiau, susirūpinimas tuo, kaip aš atrodau, nuliūdimas, jeigu atrodau „ne taip“, kaip norėčiau. Atkrito kasdienio gyvenimo atrama – tai, kas iš dalies suteikdavo jam prasmę. Netikėtai aš pamačiau, kad negyvenau, o kankinausi, ir kai šį susirūpinimą atmetu, išgyvenu laisvę, lyg stovėčiau veržlaus vėjo, kuris pučia iš visų pusių, sraute. Nėra jokios įprastos baimės. Aš jaučiu, kaip prabunda ryžtingumas, aš išgyvenu norą užsiėminėti praktika, matau, kad siekimas tapti laisva nuo niūrumų atsiranda savaime, prabunda kiti džiaugsmingi norai. Aš matau, kad jie buvo malšinami susirūpinimu atitikti įsivaizdavimą apie patrauklumą ir aš ne tik negalėjau juos realizuoti, bet ir patirti, suprasti, jog jie yra. Aš matau, kad apsireiškia kūrybingumo noras – nekarštas, koks jis būna niūrumų apimtos motyvacijos atveju (pavyzdžiui dėl SG), o gyvybingesnis, jaunesnis ir seksualus.

Su šituo susirūpinimu glaudžiai susijusi baimė, kad dėl lygos aš galiu prarasti galimybę būti seksualiai patraukli, galiu prarasti galimybę jausti seksualų mėgavimąsi, be ko gyvenimas taptų nepilnavertiškas. Kai nėra susirūpinimo, tai kai aš įsivaizduoju, kad tikriausiai neužsiėminėsiu seksu dar metus ar du, tai nesuteikia kančios, t.y. neatsiranda NE. O iš kitos pusės, kai įsivaizduoju, kad atsiras žmogus, su kuriuo man malonu užsiėminėti seksu, tai suprantu, kad darysiu tai tiek, kiek norėsiu ir nėra nuliūdimo, kad dabar tokio žmogaus nėra, neatsiranda spazmiškas noras būtinai pradėti jį ieškoti. Tai ramus ir lygus supratimas, kad būtent taip ir bus, jeigu toks žmogus atsiras. Aš matau, kad tik toks ir gali būti gyvas seksualumas.

Aš vėl ir vėl prasuku galvoje tai, ką supratau ir kiekvieną kartą vis labiau sustiprėja ramumas. Ne bukumas ir pasitenkinimas, o būtent ramumas ir jeigu jis sustiprėja, tai dar labiau pradeda rezonuoti su ramybe. Ateina mintis, kad jeigu viskas yra taip, reiškia aš išvis nežinau, kas yra gyvenimas, aš pirmą kartą susipažįstu su gyvenimu, aš dar niekada negyvenau. Šitas ramumas rezonuoja su siekimu. Siekimas ne „nuo“ kažko (niūrumų), o kažkam (nežinau kam). Siekimas apsireiškia ne kiekvieną kartą. Matyt, yra būtina ilga ramybės patirtis, kad nuo to patvariai reikštųsi siekimas. Siekimas prabunda kaip didžiulis, ryžtingas, stiprus gyvūnas, kurio nesustabdysi, jeigu jis jau pajudėjo iš vietos.

Aš einu gatve ir žiūriu į įvairius vaikinus ir vyrus. Aš ramiai fiksuoju, kad nieko seksualaus nei šitam, nei kitam neatsiranda. Šita mintis nesužeidžia, nesukelia SG arba NP vaikinams. Seksualumas pasidaro teisėta, gyva gyvenimo dalimi, jis – nėra kažkas labai reikšmingo, svarbaus, uždrausto, švento. Kaip aš patiriu norą, mintį, taip pat seksualus potraukis atsiranda arba neatsiranda ir nėra gailesčio, jeigu jo nėra. Aš einu gatve ir matau, kad kuo aistringiau atsilaisvinu nuo koncepcijos apie tai, kad turiu daryti viską, kad tik būčiau patraukli, tuo seksualesne tampu.

Aš galiu būti laisva, aš galiu pagaliau daryti tai, ką džiaugsmingai noriu, o ne tai, ką man diktuoja koncepcijos. Susirūpinimas savo vardu šią minutę išsisklaidė ir išskyrus jį žymiai nusilpo susirūpinimas praktika. Matyt, susirūpinimas savo patrauklumu permirko mane, pavirto nepertraukiamu NF, kuris maitina kitas susirūpinimo rūšis, kurios dabar lėtai griūna be šitos atramos. Tai tik pirma atsilaisvinimo nuo šitos NE akimirka, o toliau būtina kovoti dėl jos vėl ir vėl, kol pagaliau nebus nugalėtas įprotis patirti susirūpinimą.

 

Patrauklumo koncepcija skamba taip: „Jeigu tu esi mergina, turi patraukliai atrodyti“.

Nežinau, kokiu būdu ją galima pagrįsti, išskyrus tai:

-   bet kokia moteris nori rasti sau vyrą

-   bet kokia moteris turi rasti sau vyrą

-   moters ir vyro „susijungimas“ yra jų egzistavimo prasmė – gyvenimo pratęsimas

-   moteris ir vyras tik „susijungus“ gali būti laimingi.

 

Analizė:

1)                     Mano patirtis tokia, netgi kai mano vaikinas šalia ir kreipia į mane dėmesį, o aš tuo metu nepatiriu NšS, aš nesu laiminga. Iš kitos pusės, kai jis kreipia dėmesį į kitą merginą, o aš tuo metu išgyvenu švelnumą ir artumą, esu laiminga nepaisant tai, kad jo dėmesys 100% nukreiptas dabar į kitą.

2)                     Aš išgyvenu laimingiausius momentus, kai esu laisva, kai patiriu ramumą, pakankamumą, siekimą ir kitus NšS, ir tai nuo nieko nepriklauso. Aš aiškiai matau, jog laimingiausi momentai būna tada, kai yra NšS, o ne kai yra kažkieno dėmesys.

Kiekvieną kartą, kai aš nenoriu būti patraukli, pastebiu, kad atbunda gyvas seksualumas ir tai yra taip aišku, kad negalima jo nepastebėti. Šis seksualumo ir patrauklumo išgyvenimas man patinka labiau, nors jis ir nesukelia pasitenkinimo savimi, kuris žmonėms yra pagrindinė laimės sąlyga. Todėl, kai aš noriu padaryti seksualumo įspūdį, tolstu nuo gyvo seksualumo.

 

Kiti stebėjimai:

Dažnai aš darau kažką ne todėl, kad yra noras tai daryti, o tam, kad tai atrodytų seksualiai, skelbtų apie mano seksualumą. Kai aš pašalinu šį mechanišką norą atitikti kažkieno požiūrius, krūtinėje, pilve, visame kūne prabėga banga, kaip orgazmas, kuri užgniaužia žadą. Ką aš bedaryčiau, žymi dėmesio dalys skiriama stebėjimui, ar aš šiuo metu atrodau seksualiai ir patraukliai. Ar aš imu puoduką, ar makaronus virimui, ar spausdinu, sėdžiu, stoviu... viskas apnuodyta, viskas permirkta reikalavimu patraukliai atrodyti. Darbas kartais pakanka tiesiog prisiminti apie tai ir kūnas iš karto atsipalaiduoja, priima patogią padėtį, ir visuose judesiuose, kūno padėtyse, savo balse, intonacijose aš jaučiu gilų seksualumą (net jeigu tuo metu neapsireiškia seksualumas). Jis labai ramus, neįkyrus, nereikalaujantis, nenorintis manipuliuoti. Jis tiesiog yra šioje vietoje, kažkaip labai pagrįstai YRA.

Įdomu, kaip elgiasi atbundantis seksualumas:

1)                     Einu per gatvę, mane aplenkia vaikinas. Vaikinas ne tik nepatrauklus, o tiesiog nemalonus, ir paprastoje būsenoje aš nesiklausyčiau seksualinių suvokimų – aš tiesiog NUSPRĘSČIAU, kad aš nenoriu tokio vaikino, bet dabar jis mane lenkia, atsisuka, mirksi man ir netikėtai atsiranda aiški mintis „noriu dulkintis!“. Ji ateina kartu su noru dulkintis. Tokios savybės noro aš dar nebuvau sutikusi – tai ne artumo su artimu žmogumi noras, bet ir ne skausmingas sekso noras, kurį aš pažįstu – jame nėra persiplėšimo, nėra reikalavimo jį realizuoti, SG, nuliūdimo, tai tiesiog noras dulkintis. Jame yra laisvė, lengvumas, džiaugsmas, jis labai gyvas palyginus su norais, kurie buvo iki šio laiko.

2)                     Mergina klausia - gal jai padažyti tam tiktu būdu plaukus. Aš iš karto, beveik negalvodama, sakau, kad tai visiškai neseksualu. Mane apstulbino tai, kad aš tai pamačiau. Aš neįvertinau, ar tai seksualu, o tiesiog šiuo metu sužinojau, pamačiau, kad čia nėra jokio seksualumo. Gal tai ir yra madinga, estetiška, bet neseksualu, ir įtikinti mane tuo neįmanoma, nes tai ne įsitikinimas, ne išvada, o suvokimas.

Aš matau, kaip vadovavimasis reikalavimu būti patrauklia neleisdavo reikštis džiaugsmingiems norams. Visi norai buvo įvertinti atitinkamai šio reikalavimo ir dauguma iš jų buvo numalšinta, kol aš spėjau juos pajausti. Iš kitos pusės aš galvoju, kad dauguma norų išvis nesireiškė, jų išvis nebuvo, nes šioje vietoje buvo kiti suvokimai, agresyvūs viskam gyvam. Kitais žodžiais galima pasakyti, kad suvokimų rinkinys šioje vietoje taip pasikeitė, kad galima pasakyti, jog čia atsirado kitas žmogus.

Anksčiau aš negalėjau atsiduoti procesui, visa laiką buvau susirūpinusi atitikti tikslą atrodyti patraukliai, o dabar atsirado gebėjimas visiškai atsiduoti tam, ką aš dabar darau – rašau, galvoju, skutau morką, maudausi t.y. gebėjimas patirti norus ir gauti pasitenkinimą nuo jų realizacijos. Kol kas tai tik akimirkos, bet aš jau spėju jas pagauti. Kokia nuostabi ši būsena ir tai kas joje prabunda. Joje yra ramumas ir kalnų didybė, vėjo jėga ir slėgis. Bet kol kas tai tik atgarsiai.

Labai sunku nesilaikyti koncepcijos apie būtinybę būti patrauklia, kai aš sąveikauju su žmonėmis, ypač su vyrais, nes visi tikisi, kad aš busiu patraukli, o jų tikėjimasis, kad busiu patraukli sukelia mechanišką norą neapvilti juos. Pati nepastebiu, kaip pavirstu ožka, kuri yra susirūpinusi savo išvaizda ir daro viską, kad tik atrodytų patraukliai. Čia iš karto atsiranda SG ir susirūpinimas, ką kiti galvoja, todėl bendraujant su žmonėmis aš stengiuosi prieš kiekvieną žodį ir veiksmą šalinti šį mechanišką norą.

Būtinumo būti patrauklia šalinimas –darbo su SG dalis. Mano SG pagrindas – įsitikinimas, jog aš nesu tokia patraukli, kokia turėčiau būti. Aš turiu būti patraukli iš visų pusių – kaip mergina ir kaip ryžtinga, nuoširdi būtybė. Šiuo momentu darbas yra atliekamas visuose frontuose ir kai atsiranda šis niūrumas, aš jį mušu iš visų pusių – šalinu tiesioginėmis pastangomis, kaip bet kokią NE, šalinu SG, šalinu koncepciją apie patrauklumą ir susirūpinimą dėl kitų nuomonės. Čia tinka palyginimas su slibino galvomis, kurios viena po kitos, ant vietų, kur buvo nukirstos, vėl atauga. Priklausomai nuo to, kaip man sekasi kartas po karto šalinti niūrumus, jų atsiradimo įprotis silpsta, galvos nespėja ataugti ir „tuščios vietos“ palaipsniui užsipildo NšS, ramumu. Beveik visada tenka kelis kartus vėl grįžti prie pašalinto niūrumo, kadangi pagalvojus apie situaciją, kuri sukelia tą NE, ji vėl atsiranda su ta pačia jėga, ir vėlgi reikia kirsti galvas šiam slibinui: „SG-susirūpinimą-patrauklumo koncepciją“.

Pastebėjau, jog po ramumo dažnai atsiranda pasitenkinimas, o po jo, kaip ne keista SavS. Aš jaučiuosi kieta, kadangi man pavyko TAI padaryti – aš galiu patirti ramumą nors akimirkai. Aš galvoju: „matote, kokia aš buvau blėstanti, kiekvienas gali patvirtinti, kokiame užpakalyje buvau, o dabar štai ką aš galiu!“. Man tai yra didelis pasiekimas ir vertė, todėl aš ir pradedu jausti SavS. Atsiranda pasitenkinimas, o po jo iš karto – susirūpinimas prarasti šį pasitenkinimą. Tai yra požymiai, kad SG ir SavS – vienos monetos dvi pusės – priklausomybė nuo kitų nuomonės, ir SavS yra tik tada, kai yra SG. SavS – suvokimų kompleksas, kuris šioje vietoje atsiranda su tikslu „užmaskuoti“ SG.

Aš noriu „išmesti“ visus „pasiekimus“, nes kai tik džiaugsmingos pastangos tampa „pasiekimais“, iš karto įsijungia SavS, o po jo – SG ir kitos NE, todėl aš nenoriu užsikabinti už jų. Aš nenoriu bijoti juos prarasti. Aš dedu pastangas ir šalinu praradimo baimę. Aš dedu pastangas ir „išmetu“ juos. Aš daugiau jų nelaikau. Aš stoviu nuoga kalno viršūnėje. Aš vėl nieko neturiu – aplinkui tik vėjas, erdvė, virš manęs beribis dangus, po manimi abejingi kalnai, danguje – šviečianti saulė. Aš nebijau tiesiog dabar pradėti viską iš naujo, lyg niekada nieko neturėjau ir nežinau, kas išvis gali būti.