Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0027.

Skvo: „Pozityvaus išgyvenimo iš naujo praktika“.

 

Kas yra „aš“? Kas gali laukti švelnumo apsireiškimų arba pavydėti? Kas tai? Yra susirūpinimas, yra pavydas, yra nepatenkintas noras. Ir yra dar vienas mechanizmas – mintis apie tai, kad viskas tai „priklauso“ kažkam, priklauso „aš“ ir šį „aš“ galima kažkaip įžeisti, sukelti jam skausmą, padaryti jam blogai, padaryti jį vienišu, niekingu ir t.t.

Dabar „aš“ suvokimo neturėjimas atrodo visiškai aiškiai, norai kurti NšS ir šalinti NE apsireiškia visiškai laisvai, ir tuo pačiu nėra suvokimo, jog šie norai atsiranda „pas kažką“ – jie tiesiog yra. Yra niūrumų suvokimas, yra laisvės siekimo suvokimas. Ir yra nuostabus gebėjimas keisti šiuos suvokimus, kurį mes vadiname gebėjimas dėti pastangas: kai yra niūrumų suvokimas, atsiranda noras pašalinti šį suvokimą ir kurti kitus suvokimus – nušvitusius. Šitą sukoncentruotą norą ir jo sukurtus kitus norus (pavyzdžiui, norą prisiminti save NšS patyrimo būsenoje ir t.t.) mes ir vadiname „pastangomis“.

 Kai atsiranda noras šalinti niūrumus, automatiškai atsiranda mintis, kad šitas pašalinimas gali sukelti nenorimas pasekmes. Jeigu yra šalinamas pavydas, atsiranda mintis: „tu šalini pavydą, o juk jis vis tiek su kita mergina ir jam gerai, jis juk ne su tavimi...“. Reiškia, šalinant pavydą, aš nustoju pastebėti, kas vyksta iš tikrųjų, nors iš tikrųjų taip nėra – šalinama mechaniška NE atsiradimų reakcija. Pagal įprotį pavydas yra adekvati reakcija, o nepavydėti – tai lyg būti aklu, išstumti iš sąmonės faktą, kad ši situacija man nepalanki, tuo tarpu pati išvada „situacija nepalanki“ yra visiškai konceptuali.

Kai yra „aš“ nebuvimo įsisąmoninimas, niūrumų absurdiškumas tampa visiškai aiškus. Yra aiškus noras patirti džiaugsmą ir nepatirti kančios, pavydo, ir jeigu nėra suvokimo to, kas kenčia, o tik kančios suvokimas šioje vietoje, tai argi tai ne absurdas – išgyventi šią kančią? Juk šiuo momentu, šioje vietoje gali būti džiaugsmo suvokimas! Tai kaip filmo kadras projektoriuje: yra šviesos spindulys ir ant jo galima uždėti viską, kas įmanoma! Tai kam daryti pasirinkimą kančios naudai, tokio nenorimo „kadro“ naudai?

Atrodo – viskas taip lengva, bet aš pamačiau, jog netgi kai nėra „aš“ suvokimo, niūrumai vis tiek atsiranda. Šioje vietoje yra kančios atsiradimo inercija, kurios neįmanoma įveikti.

Man tinka toks vaizdas – yra skylėtas rutulys ir vanduo priprato ištekėti per tas skyles t.y. suvokimas priprato įslysti į NE ir jose būti. Suvokimai pastoviai išeina į nuvažiuotą vėžę. Štai tiesiog dabar, kai žinau, jog nėra „aš“ suvokimo, užtenka tik truputį atsipalaiduoti, atsitraukti ir iš karto atsiras NF, o ten jau ne už kalnų ir NE. Būtina visą laiką būti susitelkusiu, „laikyti“ vandenį rutulyje, neduoti jam ištekėti per dar nesusitraukusiais skyles. Pastangų šiame darbe efektyvumą padidina pojūtis, kad palaipsniui rutulio jėga auga, skylės susitraukia ir ties kiekvienomis pastangomis šia kryptimi, suvokimas jau ne taip giliai ten įslysta.

Galima išdirbti kitus mechanizmus, kurie pagal savo veiklą prieštarauja įslydimo į niūrumus mechanizmams. Kiekvieną kartą, kai atsiranda mintis – „jis dabar su kita mergina“, tai veikia kaip niūrumų paleidiklis, net jeigu tuo pačiu nėra minties „jis manęs daugiau nebemyli, dabar man bus blogai vienai“. Tai įvyksta akimirksniu, veikia nuvažiuota vėže. Pamačius šį mechanizmą, aš iš karto pamačiau praktiką, kurios pagalba galima jį sugriauti.

Tai panašu į mechaniško koncepcijos pakeitimo į antikoncepciją praktiką. Iš pradžių aš surandu mintį-trigerį (t.y. mintį, dirbančią kaip perjungiklis). Pavyzdžiui: „aš sukėliau skausmą kitam žmogui“, „jis dabar su kita mergina“. Po to aš pusę valandos mechaniškai kartoju šią mintį, kiekvieną kartą darau pastangas, kad patirčiau laisvės nuo būtinumo patirti NE džiaugsmą. Ši pastanga panaši į kelio nauja kryptimi tiesimą, į naują vagą, tai naujo įpročio sukūrimas. Aš šalinu visas kitas mintis ir veiksmus, kadangi tai gali atitraukti nuo naujos reakcijos susikūrimo. Aš darau TIK tris veiksmus – kartoju mintį, darau pastangas, patiriu džiaugsmą, darau pastangas, patiriu džiaugsmą, kartoju mintį, darau pastangas, patiriu džiaugsmą. Tai tapo tokiu tvirtu, jog pradėjo atrodyti, kad kitaip jau negalima, kad tai yra kažkoks „įstatymas“, kad tai „teisingai“.

Ši praktika puikiai veikia ir dabar, kiekvieną kartą, kai aš prisimenu apie šeimą, atsiranda NšS, o anksčiau iš karto atsirasdavo nerimas, susirūpinimas ir kitos NE.

Pozityvaus išgyvenimo iš naujo praktika veiks tik tuo atveju, jeigu tu turi nepriekaištingo NE šalinimo įgūdžius, nes jeigu tu jau įkritai į NE ir negali jos pašalinti, tai koks jau gali būti išgyvenimas iš naujo... Taigi šita praktika nėra NE šalinimo praktikos pakaitalu, o yra jos pratęsimu. Ši praktika šalina NE patyrimo inerciją ir ji naudojama, kai konkrečioje situacijoje tu jau 100 kartų sėkmingai pašalinai visas NE, išnagrinėji su jomis susijusias koncepcijas, o jos vis tiek atsiranda – jos gali trūkti sekundę arba dvi, o gali tiesios tik suliepsnoti, bet tai vis tiek apnuodijimas. Mane domina visiškas, galutinis, šios vietos išvalymas nuo NE.