Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0028.

Skvo: „Mano požiūris į narkotikus“.

 

Šiame straipsnyje aš noriu apžvelgti tuos narkotikus, kuriuos malonu vadinti būtent tokiais terminais – tabakas, marihuana, alkoholis (taip pat ir alus), haliucinogenai, stimuliatoriai (tuo pačiu ir kava), opiatai.

Man įdomu aptarinėti šią kūno sveikatingumo temą – šią informaciją galima gauti bet kokiame moksliniame populiariame laikraštyje arba internete. Aš noriu straipsnyje aptariamas medžiagas pavadinti kelio link NšS kliūtimis. Priešingai plačiai išplitusioms nuomonėms, kad aukščiau išvardintos medžiagos netrukdo, o netgi padeda ieškant NšS, aš stoviu kietoje ir kategoriškoje pozicijoje – NšS paieška nesuderinama su JOKIŲ narkotikų vartojimu, taip pat ir tų, kurie bus apžvelgti šiame straipsnyje.

Aiškus šio klausymo supratimas susiformavo kelių faktorių pagrindu:

1.                      aš turiu pakankamą įvairių narkotikų vartojimo patirtį. Dauguma eksperimentų buvo atlikta dėl įdomumo, kuo viskas ir baigėsi, bet tabaką, alkoholį, marihuaną ir tam tikrus stimuliatorius aš vartojau periodiškai reguliariai kelis metus.

2.                      šiuo momentu aš turiu pakankamą gyvenimo be narkotikų patirtį, kuri daug ką pasako.

3.                      yra didelė bendravimo su žmonėmis, kurie buvo narkotinio apsvaigimo būsenose, patirtis ir pakankama šių žmonių gyvenimo įvykių vystymosi patirtis.

4.                      yra aistringas laisvės siekimas, kuris nesuderinamas su melu ir nenuoširdumu

 

1. Tabakas. Niekas neabejoja, kad tabakas kenkia sveikatai, bet mažai kas galvoja apie tai, kad rūkymo įprotis pražūtingu būdu veikia psichiką ir protą. Atrodo, tiesiog rūkai sau ir viskas. Vienas reikalas narkotikai, kurie keičia suvokimus, kitas tabakas...bet įdomu stebėti žmogų, kuris rūkė kiekvieną dieną, o čia liko be cigarečių pakankamai ilgą laiką (kelias valandas). Tokiose situacijose man teko stebėti pritrenkiančius pasikeitimus psichikoje taip pat ir savo. Retais atvejais tai buvo nežymus nuotaikos kritimas (pavyzdžiui, toks kai būna atjungus porai dienų karštą vandenį), įprastai lydimas įtempto pagraudenimo – „nėra, ir nereikia, tiek to, ir nereikia...“. Kai nėra tabako, prasideda nesveikas nervinis susijaudinimas, kartu su nesėkmingais bandymais jį užgesinti atsiranda įkyrios mintys apie tai, kurgi vis dėlto gauti cigarečių. Aš stebėjau, kaip noras rūkyti taip akino narkomaną, jog jis laiptinėje rinko nuorūkas ir godžiai jas išrūkydavo. Bet čia nekalbama apie benamius arba alkoholikus. Toli eiti, kad rastumei pavyzdžius, nereikia – tai atsitikdavo su manimi ir mano draugėmis ne kartą, o beveik visos mano draugės buvo aukštesnės klasės atstovės – iš turtingų, rimtų ir svarbių šeimų, turėjo „gerą“ išsilavinimą ir t.t. Ar galima žmogaus, kuris stipriausiai priklauso nuo kažkokios medžiagos, psichiką laikyti sveika? Taip pat sėkmingai galima laikyti psichiškai sveiku paranojiką, kuris vartojo barbitūratus, - pas jį viskas gerai. Ar gali sukelti abejonę, kad rūkymas – viena iš psichikos piktžaizdžių, kurios narkomanai nenori pastebėti? Tarp rūkančiųjų vyrauja nuomonė, kad rūkimas nuramina. Man teko stebėti tokį efektą – jeigu stiprios NE metu užsirūkyti cigaretę, tai lygtai ji trumpam atbunka... neilgam, todėl, jeigu narkomanas susinervins, tai surūkys du-keturis kartus daugiau įprastos dozės. Bet štai bėda – jokio atsilaisvinimo neatsiranda, išskyrus laikino atsigręžimo į rūkymą ir pilką tuštumą.

Mano nuomonė šiuo klausymu tokia – rūkymas gali atbukinti (būtent atbukinti, o ne numalšinti ir ne išsklaidyti) niūrumus labai trumpam laikui tik todėl, kad rūkymo metu dėmesys nesusikoncentruoja 100 procentų ties pačiu niūrumu, ir dėl cheminio apsinuodijimo. Jeigu niūrumo metu tu išgirsi savo mėgstamą muziką arba pradėsi žiūrėti įdomų filmą, tai irgi tikriausiai atbukins NE – dėmesys bus išsklaidytas.

Dauguma rūkančiųjų ne vieną kartą bandė nustoti rūkyti, bet jau pačiuose bandymuose, pagal taisyklę, yra melas ir impotencija – šio sprendimo įvykdymas visada atidedamas rytdienai arba balandžio 1. Sprendimo priėmimo momentu yra išgyvenamas emocinis plekštelėjimas, pasitenkinimas, bet tuo viskas ir baigiasi. Geriausiu atveju praeina pusė dienos be cigaretės, arba netgi kelios dienos. Mačiau žmonės, kurie laikėsi mėnesį, bet nemačiau NE VIENO žmogaus, kuris iš tikrųjų metė rūkyti (išskyrus praktikuojančius TKP).

Rūkymas – tai betoninė siena, trukdanti pasiekti aiškumą, juk kiekvieną kartą, kai aš užsirūkau cigaretę, aš turiu išstumti viską tai, kas man žinoma apie rūkymą, taip pat tai, kad rūkymas pražūtingu būdu kenkia mano sveikatai, kad kiekviena surūkyta cigaretė nuodija mano kūną, nes aš negaliu patikėti, jog yra žmonės, kurie abejingi savo sveikatai (išskyrus bepročius). To įrodymas yra tai, kad kai žmogus suserga kažkokia lyga, net jeigu tai tik gripas ar angina, iš karto atsiranda NF ir įvairaus sunkumo NE.

Iš savo rūkančių pažįstamų teko girdėti nuomones, kad viskas kenkia organizmui: dujomis užterštas oras, chloruotas vanduo, radioaktyvi saulė, sintetinė dešra ir t.t., tai dėl ko reikia atsisakyti malonumo, jeigu ir taip viskas aplinkui nuodija organizmą? Su tuo galima būtų susitikti, jeigu iš tikrųjų viskas būtų būtent taip. Rūkymas – tai ne malonumas, rūkymas – tai lyga, kuri bet kokiais būdais siekia pasiteisinti ir išstumti iš sąmonės visus faktorius, kurie nukreipti į jos sunaikinimą. Paklauskite bet kokį rūkorių, ar jis kiekvieną kartą patiria malonumą? Aš galiu pati atsakyti – 99 cigaretės iš 100 surūkomos automatiškai, kartais netgi jaučiant tam tikrą pasibjaurėjimą. Kartais netgi būna taip – atsiranda noras parūkyti, tu ieškai cigarečių pakelį ir staigiai supranti, jog tuo momentu tu jau rūkai. Teko sutikti rūkorius, kurių logika buvo visiškai nesuprantama. Jie tvirtina, kad rūkymas nesuteikia jokio malonumo, jie neturi priklausomybės, o rūko tik todėl, kad reikia kažkuo užsiimti bendraujant su draugais, vaikščiojant su šuniu, stovint balkone. Visi bandymai įrodyti, kad jie tiesiog negali nerūkyti, nieko nesukeldavo, išskyrus susierzinimo ir agresijos. Aš manau, kad tai yra ypatinga narkotinės priklausomybės forma, ir jeigu narkomanas, suprantantis apie savo lygą, turi mažą šansą pasveikti, tai narkomanas, kuris tai nesupranta, neturi jokių šansų.

Tabako rūkymas yra nesuderinamas su NšS paieška. Neįmanoma palaikyti nelaisvę, kuri yra prieš akis ir ieškoti laisvę kažkur abstraktumo tolumoje. Žmogus, kuris nenori dėti pakankamai pastangų tam, kad mestų rūkyti, kelyje link NšS nesugeba nieko padaryti.

 

2. Marihuana. Dabar internete ir spaudoje yra daug informacijos apie marihuaną. Bet dažniausiai ta informacija skelbia apie tai, jog marihuana yra vos ne panacėja nuo daugumos fizinių ir nervinių sutrikimų. Pagrindinis argumentas legalizuojant marihuaną yra tai, kad ši medžiaga neva nesukelia fiziologinės priklausomybės. Bet tai yra labai abejotina ir priklauso nuo to, kur pravesti ribą tarp priklausomybės ir nepriklausomybės. Jeigu priklausomybės kriterijumi yra traukuliai ir drebulys, kai trūksta narkotiko, tai tokios priklausomybės marihuana nesukelia. O ar reikia laikyti priklausomybe įkyrų norą, nervinį susijaudinimą, stiprų susidirginimą, agresijos priepuolius? Taip, tai būna ne visada, bet dažai, to ar kito sunkumo laipsniu. Ir aš manau, kad fiziologinė priklausomybė nuo marihuanos yra. Kūnas pripranta jausti malonumą ir jam nepatinka, kai to malonumo nėra. Aš pažinojau tik vieną žmogų (kuris neužsiėminėjo praktika), kuriam patiko rūkyti marihuaną ir kuris nustojo tai daryti, nes jo noras būti nuoširdžiu buvo stipresnis, negu noras jausti šį malonumą. Kadangi narkomanas yra įsitikinęs, kad nuo šio malonumo nėra priklausomybės, tai rūko tik todėl, kad jam tai patinka. Dvi, tris dienas, savaitę, dvi, jis gali be ypatingų kančių išbūti be marihuanos. Pirmomis dienomis jam truputi niūroka, paskui sunkumas ir tamsuma tampa pilkuma, kuria ta tikrą laiką galima pakęsti... iki kito marihuanos arba kitų narkotikų vartojimo.

Dauguma „kūrybiškai“ nusiteikusių asmenų tiesiog dievina marihuaną, nes jų manymu, ji padeda išgyventi nuostabų įkvėpimą ir suvokti nuojautą. Bet koks toks žmogus, su charakteringu žvilgesiu akyse pasakos, kaip marihuana atskleidžia naujas būties ribas, leidžia pažinti tai, kas paslėpta nuo paprastų mirtingųjų.

Rūkantiems marihuaną būdinga tai, kad jie nebendrauja su nerūkančiais. Jie laiko juos nesuaugusiais kvailiais, kuriems yra nepasiekiamas unikalus pasaulio suvokimas, kurį patiria narkotinio apsvaigimo metu. Aš pavyzdžiui, buvau visiškai įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas arba režisierius, kurio kūryba sulaukė atsiliepimų, rūkė marihuaną. Aš tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad labiau ar mažiau emocionaliai ir intelektualiai išsilavinęs žmogus, kuris man patinka, gali ją nerūkyti. Įsitikinimas dėl unikalumo ir besąlyginės tų suvokimų, kurie apsireiškia nuo marihuanos įtakos, vertybės yra paskutinė karsto dangčio vinis.

Tam tikros marihuanos sudėtinės lieka organizme daugiau negu pusę metų po vienintelio vartojimo karto ir kol kas dar yra nežinoma kokią įtaką jie padaro organizmui ir tuo pačiu psichikai. Apsvaigimas nuo marihuanos, kuri paverčia žmogų augalu, praeina labai greitai ir sugrįžta įprasti suvokimai. Bet ar jie yra ĮPRASTI? Kokiu būdu galima nustatyti – kokia būklė šiam žmogui būtų įprasta, jeigu jis niekada nevartotų marihuanos? Ir jeigu man yra žinoma, kad nuo marihuanos įvyksta žmogaus, kaip augalo mutacijos, tai ar ne protingai būtų spėti, kad netgi paprastam žmogui nematoma įtaka bus tokia pat – migdančia ir bukinančia?

 Marihuana – tai sveiko proto mirtis. Tiems suvokimams, kurie atsiranda dėl marihuanos poveikio, sveikas protas nereikalingas – jiems užtenka emocijų, ir tai nedidelio jų kiekio. O kas neveikia, palaipsniui miršta. Aš mačiau nemažai žmonių, kurie rūko marihuaną po 10-15 metų, ir visi jie sako, kad turi problemų su atmintimi. Bet panašu, tai jų negąsdina. Visi jie nuostabiai panašūs į nekaltus augalus – judesiai sulėtinti, jie nori sėdėti arba pusiau gulėti tokioje pozicijoje, gauti įspūdžius – šnekėti, žiūrėti filmus, svajoti.

 Marihuana daro žmogų impotentu visose šio žodžio prasmėse, taip pat ir seksualiai. Jeigu nori tuo įsitikinti – važiuok į Indiją, į Goa. Ten visi pliažai pilni europiečių, kurie rūko žoles ir galima detaliai išnagrinėti šių žmonių-augalų elgesį.

Šiuo metu mano nuomonė apie marihuaną tokia, kad tai yra kapas, iš kurio išsprukti praktiškai neįmanoma būtent todėl, kad kai tu miegi, tu nematai, o svarbiausia tu nenori matyti, kad visiškai negyveni, o sapnuoji arba svajoji. Tau nepatinka pilkuma ir rutina, niekas nesuteikia įspūdžių, kurie galėtų suteikti gyvenimui kažkokią prasmę, viskas nusibosta, praranda aštrumą. Jeigu nuoširdžiai tai suprastume, tai nusivylimas galės pasiekti tokį laipsnį, kad įvyks tikras stebuklas – atsiras noras tyrinėti suvokimus ir atsilaisvinti nuo tų, kurie aptemdo ir bukina. Būtent atsilaisvinti, o ne uždėti jiems ant viršaus įvairią chemiją, bet nieko tokio neįvyks, jeigu rūkysi marihuaną, nes pilkuma ir rutina pro šio narkotiko prizmę pradeda pūtuoti ir teikti įspūdžius, ryškius įspūdžius. Galima sėdėti ant sofos ir žiūrėti į tapetus. Galima valandomis žiūrėti vidutinio įdomumo filmus. Galima valgyti ir gauti nuo to malonumą. Galima isteriškai juoktis iš tų juokų, kuriuos paskui net neprisiminsi. Galima galvoti apie kažką labai gilų, ko vėliau irgi neatgaminsi. Bet koks banalus ir gilus veiksmas gali tapti ryškiu įspūdžiu dėl marihuanos įtakos. Tiesa, tokie įspūdžiai turi vieną ypatybę – kai narkotinis apsvaigimas praeina, beveik nelieka jokių prisiminimų apie tai, kas būtent tokio gero atsitiko tuo laiku. Ir taip gali praeiti visas gyvenimas. Ir jokio šanso, kad atsibusi ir suprasi, kokiame užpakalyje tu sėdi.

 

 3. Alkoholis. Alaus vartojimas nelaikomas kaip alkoholio vartojimas ir nesuprantama kuo tai pagrįsta. Alus – lygiai toks pats narkotikas kaip vynas arba degtinė, sukeliantis rimtus suvokimų pasikeitimus, psichologinę ir fizinę priklausomybę. Aš esu įsitikinusi, jog alus padaro tokią pat įtaką kaip ir marihuana.

Aš manau, kad yra tokie ypatingi atvejai, kai maža alkoholio dozė gali padaryti norimą, gydomąjį poveikį ir nepaveikti griaunančiai sveiko proto ir nuoširdumo. Bet dažniausiai pokalbius apie tai, ar alkoholis gali turėti teigiamą įtaką, žmonės pateisina narkotine priklausomybe. Man nė karto neteko susidurti su situacija, kai alkoholis buvo būtinas.

Iš esmės žmogus visą savo gyvenimą vartoja alkoholį. Po darbo alus, kažkas stipresnio savaitgaliais. Šventės, susitikimai, pasimatymai – viskas lydima šio narkotiko. Žmogus negali tiesiog džiaugtis gyvenimu. Jus įsigalvokite į tai - negali! Tam, kad patirtų nors kažkokį „džiaugsmą“, o tiksliau užsimiršimą, jis turi griebtis narkotikų, taip pat ir alkoholio.

Ir štai kas stebina – tokia dalykų padėtis visus tenkina. Pilka ir bedžiaugsmė būsena yra norma, visi turi tokį gyvenimą, tai yra aksioma. Ką daro žmogus tuo momentu, kai neviltis nuo pilkumos tampa nepakenčiama? Tais momentais, kai atsiranda šansas realiai pakeisti gyvenimą? Ką gi daro žmogus? Jis slopina tą neviltį narkotikais ir tuo pačiu atima iš savęs paskutinį šansą. Alkoholį priimta laikyti natūralia gyvenimo dalimi beveik visame pasaulyje, bet mano nuomonė tokia – tai pašėlęs arklys, kuris iš visų jėgų lekia ten, kur jis nori ir nusispjauti jam į tai, kur nori tu.

 

3. Haliucinogenai. Dauguma narkomanų, kurie vartoja haliucinogenus yra įsitikinę, kad yra tiesos ir apšvitimo kelyje. Tokiame nuostabiame kelyje, apie kokį pasaulis dar nenuvokia. Viskas taip paprasta! 60-tais metais Timoti Liri darė tyrimus su LSD, kurie jį taip žavėjo, kad jis turėjo svajonę paleisti LSD vandentiekiu. Tokiu būdu 60 metų „psichologinis guru“ norėjo nuvesti padorius amerikiečius į apšvietimo rojų.

Suvokimų kiekis nesuskaičiuojamas. Ir jeigu tu pamatysi, kad esi žalias slibinas, plevenantis violetiniame skylės pavidalo pasaulyje virš J planetos, po išsibarstančiomis žiežirbomis, bet tuo pačiu nepatirsi NšS, tai gali būti įsitikinęs, kad tu esi be galo toli nuo judėjimo link NšS. Kas vyksta su tavimi, kai atsiranda haliucinacijos? Neturi reikšmės tai, ką tu matei dėl grybų ar LSD įtakos, turi reikšmės tai, ar tu tuo metu patyrei NšS, ar patyri dabar. Ką tu žinai apie šiuos nuodus? Tu galvoji, kad tu jį vartoji, bet tai jis vartoja tave ir tokiu būdu apsireiškia. O kas lieka po to? Lipnus, išsiurbtas kūnas, neramumai ir chaotiškas vidinis dialogas.

 

5. Stimuliatoriai. Pradėsim nuo paties nekalčiausio – kavos. Kava sukelia fiziologinę priklausomybę ir atima sąlygas, kai tu pats, savo pastangomis gali šalinti NE, silpnumą, pilkumą. Kaip aš jau sakiau, bet kokios priklausomybės palaikymas yra nesuderinamas su NšS paieška. Tai yra didelė klaida manyti, kad kelias link NšS veda per kažkokius didelius darbus, o tokios smulkmenos, kaip kavos vartojimas arba lūpų kramtymas, neturi reikšmės. Praktikoje nėra smulkmenų, taip pat kaip ir nėra didelių darbų. Turi reikšmės viskas, bet tai, ką mes pripratome vadinti „smulkmenos“, turi svarbiausią reikšmę, nes šitos smulkmenos ir yra niūrumų apsireiškimai. Todėl, mano nuomonė ir čia yra kategoriška – nekalta kava nesuderinama su NšS paieška.

Kas liečia rimtesnius stimuliatorius, tokius kaip kokainas, ekstazi, amfetaminai – tai yra tikra psichikos mirtis. Sintetinė ekstazė – nežinau, kas gali būti siaubingiau. Patologiškas draugiškumas, išorėje aistringas džiaugsmas nuo visko, kas vyksta... viskas tai taip priklauso nušvitusioms ekstazėms ir džiaugsmui, kurie rezonuoja su kitais NšS, kaip dienos šviesos lemputė purviname rūsyje ir rytinė saulė virš žalios pievelės. Stimuliatoriai išsiurbia viską – prisimink, kokia gailestinga ir niekinga būtybe tu pasijauti kai praeina apsvaigimas. Nors, jeigu tą jausmą vėlgi nuslopintumei alkoholiu arba marihuana, tai gali būti visai neblogai.

 

6. Opiumas – greita ir garantuota mirtis. Ką čia dar galima pasakyti? Noriu nuraminti tuos eksperimentuotojus-narkomanus, kurie ramina save mintimi, kad nors ir melagingu keliu, bet vis tiek jie artėja prie Tiesos: NšS neturi NIEKO bendro su narkotiniu apsvaigimu.

Yra dar vienas esmingas momentas. Visa patirtis, gauta narkotinio apsvaigimo metu, nėra vertinga patirtimi. Ryškus pavyzdys – nuo to laiko, kai pradėjau aktyviai vartoti stimuliuojančius narkotikus ir alkoholį, pasijutau labai laisva ir atsipalaidavusi mergina, kuri gali bet ką pastatyti į vietą, bet kokioje kompanijoje jaustis saviške, žengti per visas ribas, kurias nori. Kai nustojau bet ką vartoti, pasijutau 12-metė mergytė, bjauriu ančiuku, bijančiu nusišypsoti patikusiam berniukui arba mergytei. Buvo sunku parodyti savo charakterį nemaloniai pardavėjai, baisu padaryti NP į save, net jeigu ir buvau įsitikinusi dėl savo pozicijos. Nuo narkotinės įtakos neįmanoma gauti tikrą patirtį (tą patirtį, kuri yra stebėjimų, tyrimų, pastangų rezultatas). Tai pat sėkmingai galima laikyti nekontroliuojamus chaotinius sapnus.

Bet kokių narkotikų vartojimas sustiprina priklausomybę nuo NE, žlugdo gebėjimą mąstyti, gimdo norą vartoti kitus narkotikus, žudo NšS siekimą. Narkotikai – tai mirtis jau šiandien.