Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0029.

Lūšis: „Kelionės pas tėvus ataskaita“.

 

Dvi kelionės dienas aš paaukojau nerimo šalinimui ir savo bei Skvo užrašų, apie prisirišimą prie giminaičių, skaitymui. Man nepavyko tam paaukoti viso laiko, kurį turėjau, nes dėl N. ir K. buvimo šalia atsirasdavo pilkos būsenos, kaip reakcija į jų suglebusias būkles ir siekimo neturėjimą. Visą laiką dėmesys nukrypdavo į juos. Bet pastangos nebuvo tuščios, nes aš supratau, jog atvažiavusi į savo miestą, aš pamatysiu šimtą tokių žmonių ir kad aplinka, kuri mane sups, bus 1000 kartų negatyvesnė. Visą kelią – metro, oro uoste, lėktuve aš be perstojo dariau pastangas, bet NF vis tiek likdavo. Tam tikru momentu aš supratau, kad pati sau leidžiu nedaryti maksimumą to, ką galiu, nes galvojau, kad dar turiu laiko – kol atskrisiu, kol išsimiegosiu. Aš supratau, kad VISADA pati sau leidžiu jausti būtent tai, ką jaučiu. Kai man yra aišku, jog nėra pasirinkimo, aš nutraukiu NE. Aš visada patiriu NE savanoriškai.

Eidama registruotis, aš veidu į veidą susidūriau su 50 metų moteriške ir pastebėjau, kad iš karto atsirado bejėgiškumas, prie jos aš pasijutau nepilnavertiška. Man pasidarė aišku, kad jeigu tiesiog dabar neatsisakysiu to jausmo, visas renginys iš anksto bus pasmerktas žūčiai – aš pasiliksiu ta pati paslaugi mergytė, kokia ir buvau. Tai jautėsi, kaip kažkas neįmanomo – atvažiuoti ten ir jaustis šitame mieste, kaip anksčiau. Nežinau kodėl, bet turėjau jausmą, kad jeigu dabar pasiduosiu viskam, tai aš pražuvau. Būtent ten aš negaliu būti tokia. Tada aš įsikibau į savo gailestingumo ir bejėgiškumo gerklę ir plėšiau į dalis. Aš stovėjau šalia tos moteriškės, puoliau kiekvieną 2-3 sekundes ir plėšiau šią būseną. Tai buvo tikrai įnirtingi puolimai, ir po minutės aš pasijutau laisva. Aš įsivaizdavau, kad matau savo motiną ir jaučiuosi visiškai lygi jai. Tiksliau, aš nemačiau jokio jos pranašumo, aš nebuvau su ja surišusi. Staigiai aš supratau, kokia tai kvailystė – kažko bijoti, kai manyje yra TOKIA jėga. Aš patirdavau nedrąsumą ne tik prieš motiną, bet ir prieš seserimi, nes ji, nors ir jaunesnė, bet mano akyse atrodė labai pasitikinti savimi ir tai visada paaštrindavo mano bejėgiškumo jausmą. Štai aš supratau, kad tas, kuris nepadarė šitų pastangų, kas neatplėšė savęs nuo mechaniškų santykių su tėvais ir kitais giminaičiais – nepadarė nieko, kaip pasitikinčiai beatrodytų bei kaip garsiai berėktų. Aš pajutau, kad manyje nėra nei lašelio sesers baimės, nepriklausomai kaip ji elgtųsi, o kadangi aš prieš metus parašiau jai laišką apie tai, kad noriu keliems metams nutraukti mūsų santykius, tai iš jos pusės tikėjausi bet kokios reakcijos – nuo neapykantos, visiškos SG, ir įtikinimo mane tuo, kad aš esu kalė ir darau tai, ką noriu, negerbiu žmonių (taip jau buvo), iki pasiuntimo mane velniop. Man buvo nesvarbu, ką ji pasakys – aš norėjau su ja susitikti ir suprasti, koks ji žmogus, kas mane laikė prie jos tiek metų, kas joje įvyko per metus.

Nors aš dariau pastangas ir jaučiau atsilaisvinimą nuo bejėgiškumo, įniršį, pastovius ir pakankamai intensyvius FI kaktos srityje, vis dėlto fiziškai aš jaučiausi siaubingai. Nuo įtampos aš negalėjau miegoti – ir taip kelios paskutinės dienos iš eilės. Nenorėjau valgyti. Aš valgiau tik todėl, kad suprasdavau, jog man reikalingos jėgos, bet buvo nesvarbu, ką valgyti – aš nejutau maisto skonio.

Kai atskridau į K., viskas tęsėsi tuo pačiu ritmu. Aš važiavau taksi pro tas pačias parduotuves ir iškabas, pro užrašą „K.“ įvažiuojant į miestą, pro kurį vaikystėje aš tūkstančius kartų su tėvais pravažiuodavau mašina. Dar prieš porą savaičių vien tik mintis apie šį miestą sukeldavo visą NE kompleksą – baimę, kaltę, bejėgiškumą, o dabar aš važiuoju tarp šito ir kažkur žiūriu – iš visur krenta prisiminimai, ne apie kažkokius žmones ir įvykius, o apie mano senas būsenas, apie tų laikų pasaulio suvokimą. Aš nuvažiavau pamiegoti viešbutyje – buvo ankstyvas rytas. Viešbutyje aš nejaučiau, kad esu K. – ten aš niekada nebuvau, ir jeigu nežiūrėčiau pro langą, atrodytų, kad esu nepažįstamame mieste. Prabudus aš supratu, kad ir čia aš nesu toli nuo tylumos. Aš prabudau visiškai be NE, bet atslinko kitas dalykas – pojūtis, kad viskas gerai, aš esu namuose, nėra kur skubėti. Negalėjau nei sekundei užsimiršti, nes tai buvo tas pats bejėgiškumas, bet jis atslinkdavo meilikaujantis ir nepastebimai. Aš paskambinau sesei ir paskiau, kad noriu susitikti. Ji pasielgė taip, kaip aš nesitikėjau – buvo labai meili, lyg mes išsiskyrėme tik vakar, pakvietė pas save į darbą. Aš susitariau dėl susitikimo ir pamačiau, kad pradedu jai jausti tą patį, ką ir anksčiau. Ji ir vėl tokia šauni, džiaugiasi mane pamatysianti ir aš iš karto pasidariau gera mergyte. Vėl tas pats bejėgiškumas šalia „gero“ ir stipraus užtarėjo. Tam aš nebuvau pasiruošusi, bet tai neišmušė manęs iš vėžių, aš tęsiau savo veiklą. Paskui aš užėjau į kavinę, kur vaikystėje dažnai būdavau su tėvu. Aš supratau, kad pagrindinis vaikiškas pojūtis buvo gyvenimo baimė ir aš slėpiausi už tėvų, giminaičių, bet niekas nesuteikdavo saugumo jausmo. Ir dabar aš labai gerai matau, kad viskas, ką aš noriu padaryti – pašalinti tą baimę ir nesilaikyti už atramų. Aš važiavau tramvajumi ir turėjau išlipti stotelėje šalia fabriko, kur dirbo mano mama. Ji visą gyvenimą dirbo šiame fabrike ir ta vieta tvirtai asocijuojasi su ja, ten dažnai mes su tėvu jos laukėme mašinoje. Atsirasti šioje vietoje buvo tas pats, kaip veidu į veidą susitikti su motina, ir kai ten jau buvau, pamačiau, kad manyje nėra kaltės jausmo – nėra nei lašelio. Tai manęs neatpalaidavo. Aš toliau dariau poliravimą. Aš ėjau savo vaikystės gatvėmis – ten viskas taip arti vienas nuo kito, per valandą galima apeiti visas mano vaikystės gyvenimo vietas. Aš ėjau savo namo kryptimi, nors ir nežinojau, ar ten yra kas nors. Aš nusprendžiau, kad ten užeisiu, bet dar neįsivaizdavau, ką darysiu. Pastebėjau, kad kai tik užsižiūriu į kažkokias gatves, iš karto įkrentu į seną būseną. Kelis kartus aš buvau nuriedėjusi, bet to net nepastebėjau, vėliau kažkokiu būdu suprasdavau, kad nors ir nepastebėjau, bet jau pasidaviau, po ko grįždavau į reikiamą būseną. Buvau netoli namo ir nusprendžiau, kad reikia įeiti ir pažiūrėti šiems žmonėms į veidą. Tikimybė, kad motina bus namuose buvo maža, nes ji visą laiką gyveno kaime su savo motina. Man buvo baisu ją pamatyti, bet mintyse aš sau pasakiau, kad verčiau ją pamatysiu, nes esu tam pasiruošusi. Vien tik su tėvu eksperimentas nebūtų sėkmingas, nes prie jo nesu taip prisirišusi ir jis nėra šnekus, o aš norėjau pašnekėti su jais kaip su žmonėmis – sužinoti kokie jie žmonės, nes viską, ką apie juos prisimenu, tai trijų metų senumo prisiminimai ir per tą laiką galėjo daug kas pasikeisti. Aš paskambinau, ragelį pakėlė motina. Aš nepajutau jokių NE, tik džiaugsmą, kad gyvenimas eina man palankiai, duoda sudėtingiausią išbandymą. Aš buvau pasiruošusi tam, kad vėl atsirasiu bejėgiškumo būsenoje, kad pamatysiu ją kažkokioje žiauriai pasenusioje būklėje. Kaltės jausmo nebuvo, išorėje aš buvau rami, viduje vyko poliravimas. Aš visą laiką prisiminiau apie Skvo – aš supratau, kad ne vienas žmogus, išskyrus ją, to nedarė. Susikaupimas ties ja duodavo man siekimą. Motina atidarė duris ir džiaugsmingai pasakė – na, dukrytė, įeik, apkabino mane už pečių, o paskui su siaubu balse pasakė – tu ką, net neapkabinsi manęs? Aš niekaip nereagavau į tai, ką ji sako, nes niekas manyje negimė, jokio atsiliepimo arba nedraugiškumo, visiškai nieko. Žiūrėdama į mane ji pastoviai pradėdavo verkti, bet aš supratau, kad tai jau įprasta būklė, kad tai net nepanašu į skausmą ir kančią. Aš ruošiausi dar blogesniam. Mano nuostabai, ji labai gerai žinojo, koks mano santykis jai, nors aš jai apie tai rašiau tik vieną kartą. Ji suprato, kad aš jos nemyli ir tikriausiai jau susiprato su šia mintimi. Man buvo nesvarbu apie ką su ja šnekėti, tiesiog norėjau sužinoti koks ji žmogus, koks jos požiūris į gyvenimą.

Čia ji mane irgi nustebino. Ji pilnai pripažįsta, kad jos gyvenimas – kančia dėl to, kad aš išėjau iš šeimos ir nenoriu su ja bendrauti, bet ji niekada neatsisakys šios kančios, nes tai ir yra žmogiški jausmai ir kas beatsitiktų ji ilgėsis manęs, kad nuo to momento, kai aš gimiau, jos gyvenime nieko daugiau, išskyrus manęs, nėra ir nebus, ir ji nieko nenori keisti. Aš aiškiai mačiau, kad žmogus pats renkasi gyvenimą, kuriuo gyvena. Aš pasakiau jai: tu supranti, jog yra būdas nekentėti, kad tavo būsena nėra vienintelė iš galimų, į ką ji atsakė, kad nenori tapti tokiu monstru, kaip aš, ir verčiau kankinsis visą gyvenimą, negu bus panaši į ją. Į viską, ką aš sakiau, jos reakcija buvo tokia –„tu ne žmogus, aš nežinau kas tu, bet žmonės taip negyvena“. Bohhis, jos manymu, yra velnias, tik negali suprasti kam jam reikalingi šalininkai. Kai mes gyvenome kartu, atrodė, kad ji nepastebėdavo mano būsenos, nors aš visą laiką turėjau depresiją. Dabar, atmintyje perrinkinėjant mano gyvenimą, ji tai prisiminė ir pasakė, kad reikėjo mane atiduoti į psichiatrinę ligoninę. Aš paklausiau, kaip taip yra, kad ji sako mane mylinti ir tuo pačiu nėra laminga, kad aš neturiu jokių kančių. Į tai ji pasakė, kad blogiau negu tai, jog ji dabar yra, nieko negali būti. Ji turėjo omenyje tai, kad į jos NE aš nereaguoju savo NE, kad ji nesukelia manyje gailesčio. Aš supratau, kad viskas, ko jai reikia, tai, kad aš jai skambinčiau ir prisiminčiau apie ją. Tai, ko aš siekiu, kokia aš esu, jos visai nedomina. Jai būtų geriau, kad būčiau girtuokle arba bet kuo kitu, kad tiktai nepamirščiau apie ją. Ji prašė pažadų, kad kartais jai paskambinsiu. Aš paaiškinau, kad joks bendravimas tarp mūsų nėra įmanomas, kol ji laikysis savo NE, o kadangi aš netikiu, kad ji pasikeis, mes niekada nebendrausim. Ji verkė, sakė, kad tik aš galiu jai padėti, bet aš aiškiai mačiau, kad jai padėti gali tik ji pati, ir kad ji pati to nenori. Aš supratau, kad kalbėti yra beprasmiška, bet man buvo nesvarbu. Man atrodė, kad kančios ją pakeitė – jis pasidarė mažiau užsispyrusi, negu buvo anksčiau, joje nėra to pykčio ir su R. jos nepalyginsi – ji kaip nekaltas kačiukas palyginus su ja. Nors aš tai ir anksčiau pastebėdavau – užtekdavo mamai susirgti ir ji tapdavo „gera“. Čia tas pats mechanizmas – kai tik atsiranda stipresnė kančia, pamiršti apie mažesnes. Dabar ji sako, kad visos jos NE buvo dulkėmis palyginus su šiomis, nors aš prisimenu, kad VISADA ji buvo tam tikru mažesniu ar didesniu laipsniu pasipiktinusi. Įtariu, kad minties, kad ji tapo supratingesnė, atsiradimas – ta pati situacija, kuria aprašė Skvo, kai atrodo, jog ji supranta tik todėl, kad ji su kažkuo sutinka. Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo iliuzija, kad ji tiesiog nori su manimi bendrauti, ir tam ji galės kalbėti net apie tai, kas jai visiškai neįdomu. Tame jai reikia tik vieno – kad aš atkreipčiau į ją dėmesį. Patys savaime apmastymai jai yra nuobodūs, ji nori auklėti anūkus, o ne šalinti NE. Dabar ji netgi susidraugavo su tėvu – nelaimė juos suartino, kaip ir su kitais giminaičiais, kuriuos aš „padariau nelaimingais“.

Man nebuvo sunku išdėstyti jai savo poziciją ir pokalbio metu aš padariau klaidą – atsipalaidavau. Aš supratau tai išeidinėdama. Aš pasakiau, kad nėra daugiau apie ką kalbėti, kad neskambinsiu, nerašysiu ir daugiau pas ją neateisiu, bet elgiausi su ja ne kaip su svetimu žmogumi. Kai aš išeidinėjau, jaučiau vos ne simpatiją ir palinkėjau jai atsikratyti NE. Aš tai padariau tokiu būdu, kaip ligoniui linkima pasveikti, čia nebuvo aiškumo, kad tik ji pati gali save pakeisti. Tai linkėdama, aš jos pagailėjau, nors ir kabėjau kietai, kad ji savęs neguostų tuo, kad aš apie ją prisimenu, kad ji man tiesiog – pašalinis žmogus. Tėvas tai išgirdęs suriekė, kad tai siaubas, košmaras, ir aš išėjau.

Aš išėjau iš namų ir supratau, kad kažkas ne taip. Skvo rašė, kad išgyveno atsilaisvinimą, jėgą, kuri joje pratrūko, o aš nieko nejutau. Vėliau aš supratau, kad tas „nieko“, tai gailestis motinai, kuriam aš pasidaviau, nes ji klausė tai, ką aš sakau. Aš supratau, kad jos nusiteikimas į mane – tai pasekmė to, kad ji laiko mane savo, nepaisant to, kad jos akyse aš esu monstru. Ji akla, nemato nieko, išskyrus vaizdo, kuri pati sugalvojo. Aš pasidaviau jos rūpestingumui ir supratingumui – susitikimo pačioje pabaigoje, bet vis dėlto pasidaviau. Klaida buvo ir tai, kad aš dar ilgą laiką apie tai galvojau ir maniau, kad bendrai viskas praėjo gerai, kad galėjau į tai žiūrėti, kad iškenčiau tokį kaltinimų srautą ir nepasijutau kalta. Aš ruošiausi daug kam, bet ne tam, kad man pasirodys, jog ji manę myli. Ši „meilė“ sukėlė manyje gailestį sau. Užtenka tik priimti tokį „palaikymą“ ir aš pradedu jausti jo poreikį, aš sudedu visus ginklus ir darausi bejėge. Aš supratau, kas tai yra – garsi šiluma tėvams. Skvo rašė apie tai, kad tai vienas iš pavojaus signalų, taip ir yra. Tai gailestis, į kurį tu įklimpęs, nesugebi nieko įveikti, tu iš anksto pasiduodi. Ta „šiluma“ – tai gailestis jiems, gailestis sau, ir kol tai tavyje yra, neįmanoma NIEKO padaryti. Bet aš tai supratau tik kitą dieną.

Į susitikimą su seserimi aš atėjau jau pamuštoje būsenoje – nejutau patvarios pozicijos, nes pradėjau abejoti, ką jaučia man motina – tai visiškai ne „meilė“, o NE ir mechaniškų norų kompleksas. Tai buvo maža treniruotė, bet ji susprogdino pasitikėjimą savimi. Susitikimui su sese aš nebuvau taip gerai pasiruošusi, kaip susitikimui su motina – tuo pasireiškė jos rytinis palankumas man. Aš atsipalaidavau ir tiksliai neapgalvojau savo elgesio. To pasekmėje, ją pamačius, aš pajutau abejones, ir pašalinti jas galutinai negalėjau iki pokalbio pabaigos. Aš nusprendžiau, kad sutiksiu tą pačią mergaitę, kokia ji buvo prieš metus. Tada ji atrodė tokia sužavėta savo gyvenimu, nuo ko ji buvo būsenoje, kurioje žmogus gali pasiryžti kažkokiems veiksmams. Tada man atrodė, kad mano žodžiai randa atsiliepimą, nes tuo pačiu ji sakė, jog gyventi taip, kaip ji gyvena, negalima. Bet per metus viskas labai pasikeitė. Nepaisant to, kad po kiekvieno žodžio ji pareiškia savo negatyvų santykį man ir viskam aplinkui, ji kalba apie tai, kad jos gyvenimas ją tenkina, jos būsenos jai patinka, kad jai patinka drama, o be NE gyvenimas yra tuščias. Aš, žinoma, pradėjau su ja kalbėti apie praktiką. Aš klausinėjau, kodėl jai patinka NE, kas jose yra patrauklaus, kodėl be NE jai tuščia ir t.t. Bet išskyrus žodžių – nu gi tu supranti, to negalima aprašyti žodžiais, aš tai jaučiu, aš apie tai nekalbu – ji nieko daugiau nepasakė. Ji kalba apie kažkokias būsenas, aš klausiu ką ji turi omenyje, bet ji nieko negali aprašyti ir paaiškinti, be to mano klausymai tik sukelia joje laukinį pasiutimą, kurio ji net neslepia. Beveik po kiekvieno mano žodžio ji reiškė frazes „nesikabinėk, užteks taip sakyti, kiek galima, kokia nesąmonė, tu visada buvai koncepcijų kūrimo meistru, kokį mokinukų požiūrių tu man teiki, nereikia manęs gydyti, nemanyk, kad esi protingesnė, pagalvok nors kartą kitaip, pagalvok pati“. Viskam – totalus atstūmimas + susierzinimas. Atrodė, kad ją siutina viskas. Tuo pačiu ji sako, kad leidžia NE būti, nors jos visiškai jos nežavi, kad bet kokiu momentu ji gali jų atsikratyti, bet nenori (tipinis žmonių, kurie patiria NE, savęs apgaudinėjimas). Ji netgi dabar, tokiu būdu elgdamasi, liečiasi pačios gamtos, viduje patiria džiaugsmą ir šviesą, bet elgesys jai patinka būtent toks. Tokios negatyvios būtybės aš jau seniai nebuvau sutikusi. Ji tvirtina, jog kalbėti apie vidinį pasaulį „žodžiais“ yra beprasmiška, bet tuo pačiu pastoviai bendrauja su žmonėmis. Aš pasidomėjau, apie ką ji su jais bendrauja – pasirodė- tai, kas jiems yra įdomu, jai nesvarbu, tai netrukdo jai išlikti pusiausviroje būsenoje, likti vienatvėje su savimi. Ir visą tai sako –žmogus, kurio veidas nuo NE keičiasi kiekvieną sekundę. Kai mato, kad su ja švelniai bendrauji ji darosi meilutė, katytė, o kai mato, kad niekas su ja nesiterlioja, pavirsta monstru. Mane nustebino tai, kad ji kažkodėl su manimi bendrauja, nors šis pokalbis jai visiškai neįdomus ir atrodo kaip nesąmonė. Pasirodė, darė tai todėl, kad uždavinėjau klausymus. Sakė, jeigu aš galvoju, kad man tai padės, tai ji nieko prieš padaryti man šią paslaugą, kaip dievas, kuris nusileido iš dangaus. O juk tai buvo pas ja visada! Bet anksčiau ji man buvo vos ne šventoji, todėl aš to nepastebėdavau. Ypatinga pasiutimą sukėlė tai, kad aš ją pavadinau nenuoširdžia, po to, kai ji pasakė, jog visada sako žmonėms tai, ką jie nori išgirsti, tuo pačiu ir man. Bendrai, buvo toks pojūtis, kad aš ją nurenginėju, o ji iš visų jėgų laikosi už savo drabužių, nenori nieko pripažinti, su niekuo išsiskirti. Jos manymu, aš esu šalta, mechaniška būtybė, mano praktika yra nuobodus, sausas, bukas vakarietiškas būdas aprašyti neaprašomą žodžiais. Kuo ilgiau aš su ja buvau, tuo aiškiau matėsi, jog žmogui, kuris neturi laukinio nepilnavertiškumo komplekso, šalia jos nėra ką daryti. Aš supratau, kad mane traukė prie jos, nes ji liko ta pati, kokia ir buvo – visą laiką sakanti „ką reikia daryti“ ir „ko nereikia“, kokia aš turiu būti, ką turiu daryt bei jausti. Ji pastoviai atkreipia dėmesį į tai, ką aš sakau ir nori „paimti viršų“ bei nukreipti, bet tuo pačiu yra labai jautri tam, kaip tu su ja bendrauji, ką apie ją galvoji. Pasiutimas sukelia atsisakymą sekti jos nurodymais, nesutikimą su ja, ir klausymus, kuriuose ji praranda pagrindinę poziciją, kuriuose jaučia, kad ją preparuoja.

Man patiko viskas, ką aš jai sakiau. Aš buvau nuoširdi, neslėpiau to, kad matau jos agresyvumą, kad jos pozicija nesuderinama su mano, kad mano patirtis sako, apie priešingus dalykus, kad neįmanoma išgyventi NšS, jeigu yra NE. Man patiko viskas, ką aš iš jos išgirdau, nes iš esmės aš tik dabar su ja susipažinau. Bet man nepatiko tai, kaip aš elgiausi, aš vis tiek turėjau pasyvų vaidmenį, nebuvau tiesmuka, buvau taikiai nusiteikusi, tarsi mes skirtingos ir tai viskas gyvenimo smulkmenos. Viskas, kas ją domina - tai dėmesys jai. Dėl jo ji bendraus su bet kuo, ir kuo labiau ji tau reikalinga, tuo labiau ji jaučiasi dievu ir užtarėju, tuo daugiau smagumo. Aš paklausiau – kokius žmones ji renkasi bendravimui, bet pasirodė, ji nieko nesirenka!! – tai žmonės ją renkasi. Su manimi ji bendrauja tik todėl, kad aš to noriu, jai tai nesvarbu. Ir taip pat buvo praeitą susitikimą – aš norėjau su ja būti, o ji man leisdavo tai. Ją smagino mano juokai, išsireiškimai, mano susierzinimas. Dabar aš aiškiau matau, jog gyvenau iliuzijoje – tarp mūsų nėra jokio artumo!! Mano nenuoširdumas su ja buvo tai, kad aš nepasakiau jai, jog ji man svetimas, niūrumų apimtas žmogus, su kuriuo nenoriu turėti nieko bendro tik atsistoti ir išeiti. Kai aš įsivaizduoju, kad taip ir darau, jaučiu nuoširdumą – mano pažiūros atsispindi mano elgesyje. O taip išeina, kad aš laikau ją svetima, nebendrauju taip, lyg būtų viskas OK. Viskas, ką aš galiu dabar padaryti, tai parašyti laišką, kuriame detaliai aprašysiu visus įspūdžius apie ją ir mintys apie tai, kad mūsų bendravimas neįmanomas. Jai šis bendravimas nereikalingas ir iš šalies yra juokinga siųsti velniop žmogų, į kurį pats kreipiesi. Bet man nesvarbu kaip tai atrodo ir ką ji pagalvos. Aš noriu, kad mūsų išsiskyrimas įvyktų ne tik mano pojūčiuose, bet ir realiame elgesyje iš mano pusės. Manau, kad mano laiškas sužadins joje pasiutimą ir ji paskambins ir irgi pasiųs mane velniop, o būtent to aš ir noriu – susigrumti su ja atviroje priešpriešoje. Eiti prieš ją, yra man tas pats kaip eiti prieš kažką labai svarbaus savyje, atsisakyti savęs tokios, kokia buvau kažkada. Labai daug prisiminimų jungia mane su ja ir gyvenimas su mintimi, kad tarp mūsų viskas baigta – reiškia būti VISIŠKAI kita, net užgniaužia kvapą nuo minties apie tai.

Po susitikimo su ja aš šalinau NF, bet jis iš karto vėl atsirasdavo. Priežastį aš mačiau tame, kad leidau sau patirti gailestį tėvams, o ryškus nuoširdumo siekimas dingo. Dėl to atsirado nenuoširdumas bendraujant su Julia ir nebuvo aiškios pozicijos. Vienas melas traukia kitą.

Kai aš supratau, kad yra tas „šilumos jausmas“ (t.y. gailestis) ir pašalinau jį, supratau, apie ką kalba Skvo – apie galybę ir išlaisvinančią jėgą, išgyvenant prisirišimo nutraukimą. Aš ėjau oro uoste ir buvau pasiruošusi sukaukti kaip laukinis gyvūnas, kuris išspruko į laisvę. Aš prisiminiau save koridoriuje, kai atsisveikindama su jais šalinau gailestį. Aš suprantu, kad tai padaryti buvo būtina tada, bet kadangi aš negaliu pakeisti praeities, aš darysiu tai dabar, aš gyvensiu taip, lyg tuo momentu aš jaučiau laisvę – net sakant ir darant tai, ką aš dariau, tai buvo neįmanoma. Aš supratau, kad be šitos jėgos aš – niekas, viskas tai kaip kitas galimybių lygis, tai yra tai, kas visiškai atplėšia nuo to, supuvusio gyvenimo, kuriuo visi gyvena. Nėra ne vieno žodžio, kurį aš galiu pasakyti tėvams, kiekvienas bus melu. Jeigu dar kada nors jie kreipsis į mane, aš nepasakysiu nė žodžio.

Aš neturiu kelio atgal. Aš neabejojau tuo ir anksčiau, bet dabar pamačiau tai ypač aiškiai. Jeigu aš pradedu bendrauti su giminaičiais dėl tokios pat mechaniškos priežasties, tai pasidarau bejėge ir nesugebu daryti jokių pastangų, o kitos priežasties nėra, nes jie yra man visiškai svetimi ir neįdomūs. Jeigu vėl pradėčiau su jais bendrauti dėl įpročio, jie iš karto pasidarytų man reikalingi, kaip atrama, nors iš tikrųjų nesuteikia jokio saugumo. Aš suprantu, kad bendraujant su jais, aš tapsiu tokia pati, kaip jie. Aš pamačiau savo namą ir supratau, kaip gyvenau – slėpiausi už šitų sienų, šitame paveiksliuke, už šitų žmonių, nuo gyvenimo. Viskam šitam gyvenau kaip kalėjime. Yra tik du keliai – gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau ir taip, kaip gyvenu dabar. Nėra nieko tarpinio. Neįmanoma šalinti baimes ir gyventi seną gyvenimą, nes jo esmė tarnauti šioms baimėms. Viskas dužta į šipulius, tai lygiai tas pats, kaip įlįsti į drabužius, kuriuos aš dėvėjau turėdama 5 metus. Nėra jokių variantų. Aš dar kartą įsitikinau, kad praktika, kuria aš užsiėminėju, yra būtent tai, ką aš noriu, aš išgyvenu ryškų norą ja užsiėminėti.