Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0030.

Skvo: „Piktdžiuga ir prievartos mechanizmas“.

 

Pastebėjau NE, kurią man patinka jausti. Tai piktdžiuga. Kai aš jaučiu piktdžiugą, man atrodo, kad patyriu tik malonumą, kad čia nėra jokios kančios. Nepaisant to, kad patyrus piktdžiugą, aš tampu buka, atsiranda pilka būsena, dingsta siekimas, aš jaučiu nuovargį, bet kai yra piktdžiuga, aš nenoriu jos atsisakyti.

Ilgą laiką aš negalėjau suprasti, kodėl mano gyvenime ir toliau atsiranda tokie reiškiniai, kaip prieštaravimo aistra, nerimas dėl kitų žmonių pasiekimų ir simpatija žmonėms, kurie galutinai tapo agresyviais. Dabar aš suprantu, kad nemačiau pagrindinio – man patiko jausti piktdžiugą, o ji yra agresijos, neapykantos apsireiškimu, polinkio prievartai įrodymu.

Aš niekada negalvojau, kad turiu polinkį prievartai. Tai paaiškėjo visiškai atsitiktinai – filme aš pamačiau sceną, kurioje mergina pradėjo kontaktą su įtartinais, neblaiviais vyrais ir kai jie norėjo ją išprievartauti, aš nepajutau jokios nesimpatijos šios merginos pozicijai. Man buvo akivaizdu, kad ji pati įsipainiojo į šią istoriją ir pati kalta, kad tai įvyko. Aš atvirai pareiškiau apie savo poziciją ir kadangi gyvenu su žmonėmis, kurie dažnokai mėgsta nurodyti man niūrumą, mano pozicija buvo aptarinėjama.

Aš lyginau prievartautoją su traukiniu, lekiančiu dideliu greičiu ir jeigu kažkam patinka vaikščioti prie šio traukinio, vieną gražią dieną traukinys gali jį pervažiuoti ir tai bus jo paties kaltė.

Mano oponentas tvirtino, kad pavyzdys su traukiniu nekorektiškas, o mano pozicija reiškia potraukį prievartai, agresijai. Aš nenorėjau gvildenti šios temos, jutau stiprų nenorą tai daryti. Man ir be to viskas buvo aišku, aš turėjau svarbesnių užduočių. Kai bandžiau šia kryptimi daryti pastangas, atsirasdavo dar didesnis nenoras gvildenti šią temą. Bet negalėjau atsisakyti šios temos išnagrinėjimo ir vis dėlto teko atlikti šį darbą, ko rezultate aš savyje atradau niūrumą, apie kokį net negalėjau spėlioti.

Aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl gi aš niekada negalvojau, jog turiu potraukį agresijai ir prievartai. Mane stebino, kad dauguma berniukų, kurie man patiko iš pirmo žvilgsnio, buvo linkę agresijai, kad man patiko juodas humoras, patiko žaisti agresyvumą, bet tai man neatrodė kaip simpatijos apsireiškimas, nes kai susidurdavau su realia agresija, man tai labai nepatikdavo, ir aš niekada nenorėdavau skaudinti kažką , bent man taip tik atrodė.

Aš bandžiau susivokti ir supratau, kad prievartos egzistavimas man yra labai natūralus dalykas. Yra gi pasaulyje žaibas, greiti traukiniai, aukštos bangos, nuodingi augalai, pykti šunys ir t.t. – tokie reiškiniai, kurie gali sužaloti žmogaus kūną. Ir jeigu žmogus žino apie pavojų, bet vis tiek eina ten, kur jo kūnas gali būti sužeistas, tai jis pats yra kaltas.

Kažkodėl aš dedu lygybės ženklą tarp prievartos, kurią reiškia pats žmogus ir tuo, kas įvyksta dėl sąveikos su gamtos pasauliu, nors tai neturi jokių pagrindų, nes neapykanta man nepatinka, o stiprus vėjas – patinka, nepaisant to, kad ir vienas ir kitas gali sukelti mirtį. Reiškia, mane pilnai tenkina prievartos žmonėse egzistavimas, o tai negali nereikšti, kad mane tenkina prievarta savyje.

Aš dedu lygybės ženklą, bet iš tikrųjų skirtumas tarp šitų dviejų reiškinių yra labai didelis, nes reikšmės turi tai, kas išgyvenama šiuo momentu. Banga gali sukelti mano mirtį, bet ar galima manyti, jog banga patiria agresiją? Reiškia, man priimtinas yra pats agresijos išgyvenimas, prievartos apraiška. Ir netikėtai aš supratau, kad iš tikrųjų esu agresyvi ir linkusi prievartai, bet ne fiziškai (tikriausiai, todėl, kad aš maža trapi mergaitė), o psichiškai. Man patinka tai daryti, nes patinka jausti piktdžiugą, patinka valdyti žmones psichiškai, vadovauti.

Polinkis prievartai apsireikšdavo, pavyzdžiui, tokiose situacijose:

· Aš reikalauju atsakyti į savo klausymą net tada, kai žmogus nenori atsakinėti. Noras priversti žmogų daryti tai, ko jis nenori daryti, noras užkariauti jo asmeninę erdvę, nes nuo to priklauso mano ramybė arba mano malonumas.

· Aš noriu, kad visi mano norai būtų išpildyti. Kai gyvenau su vyru, pastoviai jį prievartavau, verčiau jį daryti tai, kas man buvo patogu. Aš negaliu naudoti fizinę prievartą, bet galiu daryti psichišką spaudimą. Aš padariau iš jo savo priedėlį, kuris buvo man reikalingas. Aš padariau viską, kad man su juo būtų patogu ir man buvo nusispjaut į jo asmeninę erdvę. Aš galėjau jį bet kuo įtikinti ir tokiu būdu priversti jį daryti tai, kas man patogu. Aš paskelbdavau jam savo ultimatumus, be to aš visada galėjau argumentuoti, kodėl manau, kad taip daryti yra teisingai.

· Aš visada norėjau būti kieta mergina, norėjau mokėti kovoti ir galėti ką nors, padarius tik porą judesių, numušti nuo kojų.

· Man visada patiko juodas humoras su prievartos scenomis. Man patiko filmai, kuriuose prievarta buvo rodoma juokingu, komišku pusiau tikru vaizdu. Akivaizdi prievarta niekada nežadino simpatijos, o nudailintoje formoje sukeldavo simpatiją. Ryškus pavyzdys – Tarantino filmai. Tai buvo mano mėgstamiausi filmai.

 

Piktdžiuga apsireiškia tokiose situacijose:

· Man teikia malonumą prieštarauti, stoti į opoziciją – man tai tiesiog savaime patinka. Tais momentai aš jaučiu stiprų, man labai malonų, emocinį suliepsnojimą. Jeigu aš jaučiu, kad yra galimybė daryti žmogui psichišką spaudimą, tuo momentu prarandu savęs kontrolę ir puolu kaip alkana maitėda savo auką. Ir man patinka valgyti tą pašvinkusį maistą, patinka ginčytis tik dėl to, kad laimėčiau, o ne tam, kad ką nors ištirčiau ir suprasčiau.

· Man patinka matyti SG jausmą žmonėse, patinka jį sukelti.

· Man patinka stebėti scenas, kuriose yra daug NE, ypač agresijos.

· Man patinka palaikyti mintis apie tai, kaip aš su kažkuo ginčijuosi, sumaniai statau jį į vietą, kaip jis patiria NE nuo mano niekšybės. Kai yra situacija, kurioje aš patiriu piktdžiugą, aš visada prasuku galvoje visokius jo vystymosi variantus.

· Man patinka, kai kažkam nesiseka praktikoje, nes tai reiškia, jog visgi aš pirma pasieksiu ekstatiškus NšS, o tai yra man labai svarbu.

· Man patinka, kai pas merginą, kuri patinka mano vaikinui, kažkas yra ne taip – negražios kojos, kvailios akys ir t.t. Ir man patinka apgriaužti jos trukumus, aš net negaliu sustoti, kaip man tai patinka.

· Situacijose, kai aš ką nors noriu perspėti apie nepageidautinas pasekmes, o manęs neklauso, o vėliau tai įvyksta, aš irgi patiriu piktdžiugą.

 

 Žinoma, tai nereiškia, kad visose situacijose, kuriose aš stoju į ginčą, manimi valdo tik piktdžiuga ir kai atžariai juokauju, piktdžiugiauju. Šitų apsireiškimų analizė padarė grandiozišką įsisąmoninimą – kiekvienas nuoširdumo apsireiškimas „šioje vietoje“ iš karto pasidengia melu. Pavyzdžiui, aš galiu stoti į ginčą, nes yra nuoširdus noras sąveikauti kitam žmogui ir pradedu naudoti pyktą intonaciją, kad jį išblaivinčiau, tuo pačiu patiriu jam švarią simpatiją, bet sau nepastebimai laipsniškai nuslenku į piktdžiugą ir manimi jau pradeda valdyti noras spausti psichiškai ir gauti nuo to atsiradusių kito žmogaus NE malonumą. Arba atsiranda noras kam nors papasakoti apie savo niūrumą, nes yra nuoširdus noras jį ištraukti į šviesą, prisipažinti, kad jis yra, įveikti baimę, bet šio prisipažinimo procese atsiranda noras papasakoti tai, kad sužadinčiau simpatiją, rasčiau paramą, sukelčiau gailestį ir t.t.

 

NE, kurios lydi norą spausti psichiškai ir norą gauti malonumą nuo piktdžiugos, sąrašas.

· Baimė, kad kažkas bus stipresnis ir pradės mane valdyti. Baimė reiškėsi taip pat kaip drebulys kūne.

· Agresyvi priešprieša tam, kas atrodo pavojingas mano psichiško lyderio pozicijai.

· Kai jaučiu, kad negalėsiu psichiškai laimėti, atsiranda stiprus SG jausmas.

· Baimė, kad kažkas pamatys, jog aš piktdžiugiauju. Noras tai paslėpti.

· Baimė, kad kažkas demaskuos mano norą daryti psichišką spaudimą ir piktdžiugos aistrą.

 

Aš supratau, kad ši aistra permerkia visą mano gyvenimą ir aš niekada anksčiau negalvojau apie tai, kokiu pašvinkusiu maistu aš maitinuosi momentais, kai gaunu malonumą nuo patirtos piktdžiugos ir psichiškos prievartos bei spaudimo. Aš padariau pastangas ir išgyvenau meilę, švelnumą, simpatiją, o paskui grįžau prie piktdžiugos, vėliau vėl grįžau prie meilės ir simpatijos. Aš supratau kokia didelė bedugnė skiria šiuos du pasaulius, šiuos du suvokimus. Aš nenoriu daugiau jausti piktdžiugos, nenoriu niekada daugiau daryti prievartos. Tai tokia dvėsena... pradėjo pykinti nuo savęs, aš patyriau tikrą apsinuodijimą nuo to, kad pamačiau savyje šlykščią, bailią būtybę, kuri maitinasi pašvinkusiu maistu ir baimėje slepiančią šio malonumo aistrą.

Kai nusprendžiau šalinti visus piktdžiugos apsireiškimus – emocijas ir mintis, sukeliančias šias emocijas, aš pamačiau, kaip dažnai jos iš tikrųjų atsiranda.

Darbo rezultatai šiuo momentu:

 

· Tai, kad aš pamačiau šį niūrumą ir nusprendžiau su juo kovoti, sukėlė labai ryškų vaizdą (aš beveik matau jį akimis) – lyg tai aš truputį nustūmiau nuo savo kelio didžiulį akmenį, dėl to prašvito šviesa, kuri skleidžia kažką neperteikiamą. Piktdžiuga – tai didelė kiūtis, kurios aš nepastebėdavau.

· Visi agresijos apsireiškimai savyje ir kitose tapo labai išgaubtais, dingo neaiškumas.

· Atsirado stipri tyrinėjimo aistra. Aš pamačiau, koks yra mano darbo, mano tyrimo rezultatas. Juk aš galvojau, kad jau neturiu stiprių NE, kad NE jau nėra pagrindiniu darbo frontu. Ir niekaip negalėjau suprasti, kas gi man dar trukdo. Ir štai savyje pastebėjau TOKĮ dalyką – tikrą agresiją, piktdžiugos aistrą, potraukį prievartai.

· Pasiryžimas, siekimas, džiaugsmas.

· Paaštrėjo erotiniai išgyvenimai.

· Ryškus meilės siekimas.

· Darbe su pavydu jaučiamas rimtas postūmis. Gal būtent piktdžiuga neleisdavo galutinai jį pašalinti.

· Ramumo apsireiškimas.

· Visko, kas vyksta, intensyvumas – trūksta laiko ištirti viską, ką norisi tirti. Džiaugsmas nuo to, kad visas laikas skiriamas praktikai. Noras dar labiau intensyvinti praktiką.