Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0035.

Skvo: „Įvykių, supančių NšS, fiksacija“.

 

Aš niekada anksčiau neaprašydavau detaliai situacijų, kuriose įvykdavo NšS – buvo koncepcija, kad tai neturi reikšmės, turi reikšmės tik pačių NšS aprašymas. Bet skaitant kitų snukių tokių situacijų aprašymus, aš pastebėjau, kad visą laiką (o ne tik tose vietose, kur aprašomi NšS), kol aš skaitau aprašymus, yra NšF. Atsirado nušvitusi mintis: juk kai yra NšS, įvykiai susiklosto visiškai kitaip! O aš turiu koncepciją, kad įvykiai – tai bet kokiu atveju rutina ir, kad NšS egzistuoja kažkur nepriklausomai nuo jų. Kai įsivaizduoju „nušvitusių būtybių“ gyvenimą, dažnai atsiranda absoliutaus atsiskyrimo, pilno atitrūkimo nuo įprasto gyvenimo vaizdai. Atitinkamai atsiranda norai kiek galima toliau išeiti, atsiskirti, nebūti socialine būtybe. Tai įvyksta nepaisant to, kad yra žmonių, kurie kaip ir aš patiria NšS, gyvenimo aprašymai, kas rodo, jog jie negyveno atsiskyrėlių gyvenimo. Bet supratimas, kad NšS yra galimi tiesiog dabar, įkarštyje to, ką aš suvokiu dabar kaip kasdienybė, labai paviršutiniai, nepatvariai, nepaisant to, kad aš turiu kažkokią patirtį.

Iš karto po to, kaip atsirado nušvitusi mintis, kad įvykių, susijusių su NšS aprašymas, turi ne mažiau reikšmės negu pats NšS aprašymas, atsirado džiaugsmingas noras kuo detaliau aprašinėti situacijas, kuriose įvyksta ryškūs NšS. Realizavau. Fiksacijos procesas buvo labai džiaugsmingas, buvo išgyvenamas kaip kūryba, atsirasdavo NšS bei pastoviai buvo NšF.

Atėjau į Interneto-Kavinę, ryšys pastoviai dingdavo ir buvo labai lėtas, taigi turėjau iš naujo atidarinėti puslapius, laukti, iš naujo siusti laiškus. Kiekvienos tokios pauzės metu aš užsiėminėjau emociniu poliravimu ir fiksavau visus suvokimus, kuriuos norėjau ištirti, buvo pastovus gyvenimo kunkuliavimo, intensyvaus ir džiaugsmingo darbo pojūtis, nebuvo nė vieno ilgesnio (nei 3 sek) įkritimo į pasitenkinimą arba kasdienybę. Galiausiai ryšys dingo išvis ir man pasiūlė palaukti, kol atsiras. Buvo pasirinkimas – eiti pasideginti arba likti ir nežinia kiek laiko laukti. Aš realizavau norus ir užfiksavau, kad noriu išsiusti paštą kuo greičiau, todėl nusprendžiau palaukti ir išėjau į nedidelę, atvirą, terasą.

Dažytos sienos, akmeninės grindys, plastmasinės kėdės, bet man čia patiko. Čia buvo pavėsis ir tuo pačiu saulėta, nes patalpa iš visų pusių atvira, kaip didelis balkonas. Aš atsisėdau ant plastmasinės kėdės, atidariau užrašų knygelę ir atsirado noras padaryti penkiaminutinį NšS kūrimą. Kelios minutės prieš tai į terasą atėjo tamsaus gymio basa užsienietė. Jai buvo virš keturiasdešimt, erotinė simpatija jai neatsirado, bet nuo jos žvilgsnio buvo malonus pojūtis. Ji irgi nusprendė laukti interneto ir man patiko tai, kad ji neatrodė „laukianti“. Ji buvo atsipalaidavusi, rami, neskubi, neišterliota, kaip dauguma, per Indiją keliaujančių, užsieniečių. Jos veidas ir akys niekuo neišsiskirdavo, bet tai nepakeitė draugiškumo jai. Ji atsisėdo priešais, taip pat ištraukė užrašų knygelę ir pradėjo rašyti. Pas mane neįvyko pripiešimas, kad ji užrašinėja kažką, kas galėtų mane sudominti, bet jos veido išraiška man patiko. Buvo džiugu, kad aš galiu suvokti pasaulį be pripiešimų, ir suprasti, kad tuo pačiu ne tik nieko neprarandu, o ir atvirkščiai – kai yra toks nuoširdus ir aiškus suvokimas, yra ypatingas džiaugsmas, lyg pačiame šios vietos centre atsirado šerdis, griaučiai, kurie nuo jokio vėjo nesusilanksto. Tai išgyvenama kaip kažkas nepajudinamo ir tuo pačiu labai trapaus. Rezonuoja mintis, kad tai ir yra džiaugsmo šaltinis. Lyginu šį suvokimą su tuo džiaugsmu, kuris atsiranda, kai prigalvoju ir matau, kad skirtumas didelis – vienu atveju šis džiaugsmas yra ne kas kitas, o PE, pūslėta egzaltacija, panaši į orgazmą tuo, kad vargina, ištuština, nepakeičiamai sukelia nusivylimą, pilkumą, džiaugsmingų norų nuosmukį. Kitu atveju – tai draugiškumo ir simpatijos išgyvenimas, jis pripildo, ir rezultate atsiranda kiti NšS, kurie susipina su šia simpatija, stiprėja nuo to, kad stiprėja „startinis“ NšS. Aš pradėjau penkiaminutinį NšS kūrimą. Noras išgyventi ryškią simpatiją buvo labai intensyvius (8-9) ir patvarus, bet niekaip nepavyko sukurti pačią simpatiją. Ji suliepsnodavo periferijoje, su kiekviena penkta-šešta pastanga, buvo labai nepatvari, silpna (2-4), paviršutinė ir drumstina, lyg žiūrėčiau į ją pro storą stiklą. Noras išgyventi simpatiją trumpoms akimirkoms tapdavo toks intensyvus, jog išstumdavo kitus suvokimus. Kartu su jais kūriau norą sustiprinti šį norą ir kai pavyksta sukurti norą sustiprinti šį norą, tai visada kartu atsiranda beveik fizinis atsivėrimo iš gilumos pojūtis, lyg keliu nuo dugno didžiulį akmenį, kurį iš pradžių sunkiai galėjau surasti, paskui atplėšti nuo dugno, o paskui pakilti iki paviršiaus (tai įvyksta truputį sulėtintu tempu, todėl atsiranda kažkokio daikto pakėlimo iš vandens vaizdas). Tuo momentu, kai akmuo „atplėštas“ ir aš pradedu „jį kelti“, sunkumo ir įtampos pojūtis ryžtingai dingsta, atrodo, kad atsiveria antras kvėpavimas, atsiranda galingas džiaugsmas, jėgos išgyvenimas, staigiai sustiprėja pasiryžimas, kuris tarytum pagauna norą ir jį realizuoja – atsiranda tas suvokimas, į kurį buvo nukreiptas noras. Šį kartą man pavyko sustiprinti norą sukurti simpatiją, bet vietoje simpatijos atsirado naujas suvokimas, su kuriuo rezonuoja žodis „kelionė“. Kai jis atsirado, mano žvilgsnis buvo nukreiptas žemys ir atsirado mintis, kad jeigu dabar aš apsidairysiu į šalis, jis dings. Todėl aš iš pradžių droviai apsidairiau, bet nieko nesikeitė – pasaulis tapo kitoks.

Pavėsinga terasa, pro kurią laisvai pūtė šiltas vėjas, tapo neįtikėtinai jauki ir graži. Ant sienų kabėjo pasaulio ir Indijos žemėlapiai, ir štai aš prisiminiau, kad randuosi toli nuo namų, ant vandenyno kranto. Vaikystėje mintys apie keliones sukeldavo ryškaus įkvėpimo suliepsnojimus, šio mintys rezonavo su pilnatvės ir intensyvumo išgyvenimais. Ir dabar, pirmą kartą per tą laiką, kol aš keliauju per Indiją, atsirado šis susižavėjimas nuo gyvenimo. Pojūčiai, nuo terasos aikštelės išplito iki vandenyno kranto, aš pradėjau jausti šią galią, stichiją. Vandenyno vaizdas pasidarė toks ryškus, tarytum aš iš tikrųjų jį mačiau, girdėjau, ir ne kažkokią mažą jo dalį, kaip būną kasdienybėje, o visą, visiškai. Iki šio laiko buvo įspūdis, kad kasdienybės juosta niekaip nėra pertraukiama, nuo to, kad aš išvažiuoju iš namų į Indiją. Tarytum aš išėjau iš vieno mažo kambario ir užėjau į kitą, su vandenynu – šitas persikėlimas nieko nekeitė mano gyvenime... Aš vėl pažiūrėjau į pasaulio žemėlapį ir pojūčiai dar labiau išplito. Tolimų kraštų, kontinentų, vandenynų, vėjų vaizdai tapo tokie pat ryškūs, kaip šio vandenyno vaizdas. Ši vieta („aš“) tapo gyva erdve, bet šis grandioziškumas buvo nepatvarus, jis atsirado kelis kartus, kelioms akimirkoms.

Aš apsidairiau, viskas, kas aplinkui buvo įprasta ir kasdieniška, dabar pasidarė ryškiu i gyvu. Už terasos ribų buvo karšta ir saulėta, tarp palmių matėsi balti ir mediniai nameliai, spalvingos iškabos, tamsaus gymio vietinės mergaitės apsirengusios spalvotomis suknelėmis, raudoni, smėlėti takeliai – viskam buvo ta kelionių dvasia, tas pasižavėjimo šaukimas, kuris viliojo nuo pat vaikystės. Šitas suvokimas buvo pastovus, intensyvus (7-8), išeidavo iš paties centro ir užimdavo visą suvokimų erdvę, niekur nebuvo nei šešėlio kasdieniškumo. Aš negaliu pasakyti, kad šis suvokimas yra gilus, jis buvo vieno „skonio“, jame nebuvo atspalvių, bet jis buvo ryškus ir nesudrumstas.

Aš jaučiausi įkvėptu tyrinėtoju. Nebuvo audrino džiaugsmo, nesinorėjo niekur bėgti, pasakoti, jo „ištaškyti“. Naujo suvokimo intensyvumo augimas sustojo, jis patvariai įsitvirtino viename lygyje. Visi mano išoriniai apsireiškimai tarytum susisuko į vidų, manau, kad iš šalies aš atrodžiau labai rimta ir nenusiteikusi bendravimui. Bet būtent taip aš norėjau save reikšti – buvo labai džiugu nedaryti nei vieno nereikalingo ir nekontroliuojamo judesio. Dar kartą išanalizavau norus ir supratu, kad daugiau nenoriu laukti ryšio atsiradimo. Anksčiau, tikriausiai atsirastų nors šešėlis gailesčio – „sugaišau laiką laukdama, o galėčiau...“, bet tuo momentu jokia mintis net nenukrypo ta linkme. Aš atsistojau ir nuėjau prie vandenyno, gaudama malonumą nuo kiekvieno žingsnio.