Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0037.

Žuvėdra: „Mechaniškas noras dalintis įspūdžiais“.

 

Pastebėjau mechaniško noro dalintis įspūdžiais apsireiškimą. Dažniausiai jis apsireiškia, kai įvyksta netikėtas įvykis ir aš patiriu ryškius įspūdžius, kurių prieš tai neturėjau – tada įspūdžiai būna labiausiai ryškūs. Pavyzdžiui, prieš porą dienų užsidegė 10 mašinų. Naktį aš prabudau dėl garsų, panašių į sprogimą, išėjau į balkoną pažiūrėti kas vyksta ir labai nustebau pamačiusi, kad tarp mano mašinos ir degančių stovėjo tik 2 mašinos, ir jeigu neatvažiuotų gaisrinė, mano mašina irgi sudegtų. Pastebėjau, kad yra noras, kad sudegtų mano mašina (!) ir šis noras buvo sąlygojamas įspūdžių noro, noro dalintis įspūdžiais. Darbe aš įkritau į bukumą ir visu grožiu papasakojau apie tokį spalvingą įvykį. Tokio pobūdžio įvykiai suvokiami kaip neįprasti, įdomūs, verti dėmesio, ir jeigu aš dalyvavau tokiame įvykyje, reiškia buvau kažkokiame reikšmingame įvykyje, reiškia aš pati kažkuo esu neįprasta. Visada, kai įvyksta kažkas neįprasto, nepanašaus į kasdienę rutiną, yra noras iš karto pasidalinti tuo su kažkuo, kam nors paskambinti ir papasakoti. Pasakojimus apie tokius įvykius aš pradedu žodžiais „tu įsivaizduoji!...“ – kad iš karto paveikti vaizduotę. Visi tokie įvykiai pabrėžia mano ypatingumą – pažiūrėkite, aš ne tokia kaip visi, štai kas su manimi įvyko!

Toks noras pas mane apsireiškia nuo senų laikų – noras šokiruoti, daryti įspūdžius, kad žmonės pastebėtų, kad pas mane viskas kitaip, įdomu, prisotinta, nors yra pavojinga, bet vis dėlto neįprasta, ne taip, kaip pas kitus. VD mėgsta iščiulpti tokius įvykius, jų „svarbumą“ – juk ne kiekvienam duota išgyventi tokius dalykus! Tai vienas iš būdų malšinti pilkumą, nuobodybę ir kasdienę rutiną – „pripildyti ir prisotinti“ gyvenimą įspūdžiais. Iš tikrųjų tuo momentu nėra jokio prisipildymo ir gyvybingumo. Jeigu pavyksta padaryti norimą, šokiruojantį efektą, atsiranda pasitenkinimas, SG, bukumas, karštligiškas siekimas kažko ryškaus, ir tuo pačiu tuščio. Po šio noro realizacijos atsiranda nemaloni tuštuma, nėra aiškumo, siekimo. Juk visais šiais įspūdžiais, pasakojimais apie juos, bandymais padaryti įspūdžius kitiems – viskuo, aš bandau užkimšti pilkumos ir netūringo gyvenimo skylę, o skylė tokiais būdais neužkišama, o tampa dar didesnė, dar aštresnis tampa beišeities, užkraunančios pilkumos jausmas. Kai nėra su kuo pasidalinti įspūdžiais arba jeigu žmogus reaguoja abejingai, įvyksta nusivylimas. Man nepatinka šio noro apsireiškimas ir nėra noro jį realizuoti, nes aš žinau, kas bus po realizacijos – atsiras man nenorimi suvokimai.

Noras dalintis įspūdžiais sąlygojamas noro nebūti tokiu kaip visi, noru nors kažkuo skirtis, tuo pačiu pageidautina skirtis ne kažkuo nežymiu, kaip drabužiai ar mašina, o kažkuo neįprastu. To pagrindas yra koncepcija, kad be neįprastų įvykių, žmogus yra neįdomus, nuobodus. Tačiau, paprasto žmogaus, paskendusio NE ir NF gyvenimas, yra iš tikrųjų beviltiškai niūrus ir nuobodus, ir tik kažkokie ryškus įvykiai gali kažkaip jį galvanizuoti.

Bandau prisiminti iš kur atsirado toks noras ir kodėl jis tapo įpročiu. Vaikystėje aš dažnai dariau kažką netinkamo, pagal kitų nuomonę nenormalaus – patiko laipioti per tvoras, vaikštinėti stogais, sėdėti ant medžių, vogti vaisius soduose. Aš to nesuvokdavau kaip kažką nenormalaus, neįprasto, bet dažnai girdėjau tėvų, kaimynų komentarus, kad aš visada lendu, kur nereikia. Laikui bėgant tokie komentarai man pradėjo patikti – tai kaip komplimentas, kad aš ne tokia kaip visi, aš visada esu įvykių sūkuryje, mano gyvenimas ryškus.

Kaip pavyzdį galima paimti mano mėgstamiausias knygas: Mažylį ir Karlsoną aš skaičiau gal 30 kartų ir man labai patiko, kaip mažas juokingas žmogeliukas daro savo neįprastais poelgiais žmonėms įspūdžius. Kariko ir Valios nuotykiai, apie vaikus, kurie išgėrę priemonę, kuri sumažina, tapo labai mažais ir pateko į didžiulį, nepažįstamą pasaulį. Barono Miunhauzeno nuotykiai. Geltono lagaminėlio nuotykiai. T. Sojerio ir G. Finno nuotykiai, Nežinėlio nuotykiai. Beveik visos vaikystėje mėgstamos knygos pavadinime turi žodį „nuotykiai“. Šis žodis man patiko vaikystėje ir patinka dabar, jis turi kažką paslaptingo, pavojingai jaudinančio, užgniaužančio kvapą, mįslingo. Šių knygų herojai daro kažką neįprasto ir patenka į neįprastas situacijas.

Buvo noras daryti kažką neįprasto, bet kadangi ypatingai neįprasto gyvenime padaryti neišeina, tai šis noras transformavosi į norą dalintis įspūdžiais. Dabar yra noras nepatirti šio mechaniško noro dalintis įspūdžiais, o keisti jį į džiaugsmingus norus, kurie sužadina siekimą, energingumą, šviežumą.