Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0038.

Skvo: „Simpatija ir patirties vienybė“.

 

Bendravimo metu praktikuojantys dažnai jaučia vienas kitam NP ir jeigu išoriškai bendravimas gali atrodyti konstruktyviai – yra nurodymas į niūrumus, yra šių niūrumų išnagrinėjimas, nes pagal esmę bendravimas yra motyvuojamas ne tik aiškumo siekimo ir vienas kitam simpatijos, o NP, pasitenkinimu savimi, SG.

Jeigu aš nurodau praktikuojančiam niūrumą, bet tuo pačiu jaučiu jam NP, tai tokios sąveikos metu neįvyksta patirties perteikimas, aiškumo bei kitų NšS būsenos perteikimas. Aš tiesiog pranešu jam informaciją, plikus faktus. Tokio pranešimo vertė artima nuliui, juk, jeigu tuo momentu aš neišgyvenu aiškumo, neišgyvenu NšS, kurie lydėjo mano praktikos atradimus ir kuriais aš noriu su juo pasidalinti, reiškia:

1) aš automatiškai atimu iš jo galimybę perimti šiuos suvokimu (juk šioje vietoje, tuo momentu, kai aš kreipiuosi į jį, jų nėra).

2) su didele tikimybe įvyksta atsakingas NP arba kitos NE, kas padaro neįmanomu net sąmoningą supratimą.

Tai yra, geresniu atveju, jeigu snukis, į kurį aš kreipiuosi, sugeba pašalinti savo NE, nepaisant mano NP jam, tai viskas, ką jis priims, bus tam tikras informacijos tūris. NšS perteikimas, pasikeitimas neįvyks.

Pateiksiu pavyzdį. Keli snukiai sėdėjo viename kambaryje, aš užsiėminėjau simpatijos kūrimo praktika. Mano užduotis buvo tame, kad dar prieš santykį su kitu snukiu, sukurčiau jam patvarią simpatiją ir šalinčiau NP mūsų sąveikos metu. Lūšis uždavė klausymą, kuriame pamačiau niūrumą ir iš karto įvyko spazmiška reakcija – „nurodyti“. Aš padariau pauzę, pašalinau negatyvių įspūdžių norą ir supratau, kad jau nieko jai nenoriu sakyti. Kai nusprendžiau sekti šiuo noru, simpatija sustiprėjo, ir tai buvo kriterijumi to, kad tai yra džiaugsmingas noras. Tada aš supratau, kad yra koncepcija: „niūrumus reikia nurodyti, tik taip aš galiu sąveikauti žmogaus norui juos išnagrinėti“. Šiuo momentu atsirado aiškumas – aš nieko nežinau apie tai, kaip efektingai padaryti žmogui įtaką: pasakyti jam atvirai, nutylėti, trenkti, suraukti veidą ir t.t. Aš galiu tik sekti džiaugsmingais norais ir atsiranda nušvitusi mintis, kad sekant būtent šiais norais, aš tikrai galiu snukiams duoti galimybę perimti aiškumą.

Kai aš intensyviai pradėjau užsiėminėti simpatijos kūrimo praktika, sąveika su snukiais kardinaliu būdu pasikeitė. Klausant Gervę aš pastebėjau, kad viską, ką ji pasakoja, aš nesuvokiu kaip pašalinio žmogaus pasakojimą, aš kartu su ja išgyvenu visus jos niūrumus, pastangas, atradimus, ir manyje įvyksta realūs pasikeitimai. Jos patirtis nėra man svetima. Sąveikos, prisotintos simpatijos momentu, aš jau neskiriu savo ir svetimo ribas. Man patinka terminas „patirties vienybė“. Toks reiškinys įmanomas tik tada, kai yra patvari simpatija.

Taip pat aš pastebėjau, kad kai Bodhis bendrauja su kitu snukiu, duoda jam patarimus, nurodo niūrumus, aš irgi pergyvenu tai kaip Bodhio sąveiką su manimi, nors šiuo momentu jis visiškai nekreipia į mane dėmesį. Jeigu tuo momentu aš išgyvenu simpatiją, atvirumą, džiaugsmą, aš perimu į save viską, ką jis sako kitiems, ir mano gyvenimas keičiasi. Ir tokia sąveika su Bodhiu man netgi yra intensyvesnė, negu kai jis kalba betarpiškai su manimi, nes kai jis kreipiasi į mane, dažnai atsiranda noras apsiginti, užimti savigynos poziciją, kas padaro bendravimą nekonstruktyviu.

Ištyrus NP snukiams, aš užfiksavau norus, kurie atsiranda iš šio NP. Trumpai juos galima apibrėžti taip: kad kitiems nepasisektų praktikoje, kad kiti turėtų daugiau niūrumų negu aš, kad jie grįžtų prie paprasto gyvenimo, o man būtų piktdžiugos priežastis. Dabar man absoliučiai aišku, kad tokie norai lygūs nužudymo ar savižudybės norui.

Aš turiu norą kovoti dėl visų snukių laisvės, daryti tokius veiksmus, kurie galėtų padėti jiems kuo efektingiau susigaudyti savo niūrumuose. Ši kova man turi nemažiau reikšmės negu kova su savo niūrumais, nes praktikoje nėra jokio „tavo“ ir „mano“.

Simpatija – tai raktas nuo „patirties vienybės“, nuo galimybės keistis suvokimais. Simpatija, ištikimybė yra praktikos širdimi. Kodėl taip yra – aš nežinau, bet kai aš neišgyvenu simpatijos, aš jaučiuosi kaip kastratas – atrodo esu panaši į žmogų, bet iš tikrųjų esu visiškai bejausmė ir tuščia.