Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0039.

Skvo: „Pavyduliavimo ištyrimas“.

 

Pavyduliavimas įvyksta kaip standartinė reakcija į situaciją, kai „tavo“ vaikinas (mergina) kreipia dėmesį į kitą. Taip buvo visada. Lygiai taip pat visada buvo pyktis, jeigu tave pavadino kvailiu, arba susierzinimas, kai kažkas užlipo ant kulnų. Tai automatiškos reakcijos, kurios atsiranda nepriklausomai nuo norų. Pavyduliavimas – stipriausių niūrumų visuma, kurios pagrindinė esmė yra įprotis laikyti kitą žmogų savo nuosavybe. Nepaisant to, kad aš noriu atsikratyti pavyduliavimo ir suprantu, kad tai stipriausias niūrumas, kurio griaunanti jėga yra siaubinga, bet vis tiek lieka įprotis laikyti pavyduliavimą teisėtu jausmu ir įprotis negatyviai reaguoti į tai, kad „mano“ vaikinas glamonėja kažką kitą. Aš galiu nereaguoti, kai jis žiūri televizorių, eina pasivaikščioti ar į darbą, bet aš „privalau“ reaguoti, kai jis glamonėja merginą. Kai aš bandau šalinti pavyduliavimą, patiriu nuostabą „kaip gi taip? Neatkreipti dėmesio?“. Aš tūkstantį kartų patirdavau NE šiose situacijose, todėl automatizmas labai stiprus. Taip įvyksta su bet kokiu niūrumu – būtina daryti pastangas tam tikro laiko bėgyje, kad senas įprotis pasikeistu nauju. Būtina nepriekaištingai šalinti pavyduliavimą kiekvieną dieną, kai jis atsiranda ir tik taip galima suformuoti naują įprotį. Tai gali trūkti pusę metų ar metus, bet ar yra pasirinkimas? Tuo labiau, kad tai šlifuoja pastangų, kurios naudojamos ir kitų NE šalinimui, atidirbimą. Vieno suvokimo pakeitimui į kitą, reikalingos planingos ir aistringos pastangos. Darbas su pavyduliavimu – vienas iš sunkiausių ir labiausiai varginančių, bet be jo niekur nepasistūmėsi. Taigi, pasirinkimo nėra: aš noriu šalinti pavyduliavimą.

 

Priešistorė:

Pirmą kartą aš pavyduliavau savo draugės iš vaikų darželio. Mes su ja beveik visą laiką buvome kartu – ji taip pat likdavo nakvoti darželyje ir mes praleisdavome su ja vos ne kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Aš pripratau prie jos. Darželyje jaučiausi labai blogai ir labai vieniša, o jos buvimas šalia mane džiugino. Taip išėjo, kad į sodą kartu su darželiu aš išvažiavau anksčiau jos, laukiau jos dvi savaites, o kai ji atvažiavo, tai kažkodėl nekreipė į mane dėmesio ir pradėjo draugauti su kita mergaite. Tokiame amžiuje jokių pasiaiškinimų nebūna, bet ir ką galima paaiškinti –dabar noriu žaisti ne su tavimi, o su Maryte. Tai buvo pirma kančios dėl to, kad mane „atstūmė“, „pakeitė“ į kitą, patirtis.

 Patologinius dydžius pavyduliavimas pasiekė santykiuose su motina. Aš augau be tėvo ir pripratau, kad jos dėmesys buvo nukreiptas tik į mane, ir kažkada pas ja atėjo vyras ir ji pranešė, kad ruošiasi eiti su juo pasivaikščioti, o aš turiu likti namuose. Iš mano pusės įvyko įsižeidimo ir pavyduliavimo sprogimas. Atrodė, kad gyvenimas prarado bet kokią prasmę –labiausiai artimas žmogus mane išdavė. Kiekvieną dieną mes vaikščiojome kartu, o štai ji išeina su kažkokiu bjauriu vyru, versdama mane kankintis... Absoliučiai visi motinos santykiai su vyrais sukeldavo manyje pavyduliavimą, nes kai ji pradėdavo su jais bendrauti, ji nustodavo domėtis manimi, taip, kaip man buvo įprasta.

Prisirišimas prie motinos su laiku tapo patologiškas, ir netgi jos užtrukimas pusvalandžiui ilgiau darbe, sukeldavo manyje tokias kančias, kad nenorėjau gyventi – aš negalėjau nei valgyti, nei miegoti, kiekviena minutė buvo kančia ir laukimas.

Motinos reakcija buvo dvejopa – bandymai „užglostyti kaltę“ arba lengvos formos agresija. Tokiu būdu aš visais atvejais aš gaudavau pavyduliavimo „teisingumo“ patirtį, nes pirmu atveju aš gaudavau „įrodymą“, jog ji, palikusi mane dėl kažko, yra „neteisi“, o antru atveju – jog ji iš tikrųjų mane mažiau myli, kai pradeda bendravimą su kitais.

Tokiu būdu pavyduliavimas tapo mano neatskiriamu apsireiškimu, kuris nesukelia abejonių dėl jo teisėtumo. Stebėjimai visada rodė tą patį: jeigu artimas žmogus įsimyli kitą, reiškia aš jam jau esu nereikalinga. Reiškia, mane paliko ir tai neišvengiamai sukeldavo NE.

Kai atsirado bendravimo su vaikinais patirtis, prisirišimas prie motinos dingo.

Pirmą kartą patyriau pavyduliavimą vaikinui, kai turėjau 9 metus. Aš pirmą kartą įsimylėjau ir kai mačiau, kad berniukas reiškia savo simpatiją kitai mergaitei, pradėdavau jos nekęsti. Juk man jis nereiškė tokios simpatijos, ji pavogė ją iš manęs! Rezultate visi mano santykiai su berniukais buvo susiję su pavyduliavimu. Aš pavyduliavau bet kokios mergaitės, kuri nors truputį patiko mano berniukui – kur garantija, kad jų draugiški santykiai neperaugs į kažką daugiau? Aš pavyduliavau savo vaikiną toms mergaitėms, kurios buvo jo iki manęs. Buvo nepakenčiama mintis, kad kažkada jis kažką mylėjo, su kažkuo buvo švelnus, kaip su manimi. Be to, samprotavimai apie jo buvusias mergaites visada sukeldavo mintis, kad ir aš kada nors busiu „buvusi“. Aš kentėjau ir tuo atveju, kai „mano“ berniukas išeidavo be manęs: jeigu jam gerai be manęs, reiškia jam blogai su manimi. Aš kentėjau „dėl viso pikto“ – bijojau jį prarasti, o juk tai galėjo įvykti bet kokiu momentu.

 

Sprendimo priėmimas:

Stebėjimų pagrindu gimė įsisąmoninimas, kad aš negaliu vienu laiku išgyventi meilės ir pavyduliavimo. Yra koncepcija, kad pavyduliavimas – neatskiriama meilės dalis. Tai aš mačiau filmuose, taip sakė mama, tai skaičiau knygose, taip sakė draugės – taip sakė visas pasaulis ir aš aklai tuo tikėjau. „Pavyduliauja – reiškia myli“ – visiems žinoma „tiesa“, ir visą gyvenimą aš gyvenau tikėdama ja. Tai „pasitvirtindavo“ mano patirtimi –jeigu aš nustodavau pavyduliauti, reiškia prarasdavau interesą tam, kas dar vakar sukeldavo manyje pavyduliavimą, ką dar vakar „mylėjau“.

Pavyduliavimas yra stiprus, atrodo teisingas ir neišvengiamas, taigi labai sunku priimti faktą, kad tai yra niūrumas, nuodai, lyga, norisi išteisinti jį ir kiekvieną kartą jis būna išteisintas kaip „šventas“ – meilė. „Aš taip kenčiu, nes myliu tave. Nejaugi tu nesupranti?“.

Būtinas nuoširdumas ir pasiryžimas, kad prisipažinčiau sau, jog kai pavyduliauju, manyje nėra nei lašelio NšS. Dar daugiau, pavyduliavimas – antimeilė, nes kai aš pavyduliauju, tuo momentu manęs nedomina, ką patiria mano vaikinas, man nesvarbu – jam gerai, ar ne, svarbiausia, kad aš neturėčiau NE, į kurias aš pati save įstumiu, ir aš reikalauju, kad jis atsisakytų savo džiaugsmingų norų ir darytų tai, ką noriu aš. Kurgi čia meilė?

Bet koks pavyduliavimo apsireiškimas, netgi jo paslėptas egzistavimas, kai jam visiškai nėra priežasčių – tai neįveikiama kelio į NšS siena, nes jeigu aš nepavyduliauju tik todėl, kad neturiu priežasties, pavyduliavimas vis tiek tęsia savo egzistavimą kaip NF. Aš visą laiką įvertinu situaciją – „ar neįvyko kokių nors pasikeitimų, gal jau laikas pavyduliauti?“. Jeigu atsiranda mechaniška kažkokios situacijos interpretacija kaip priežastis pavyduliavimui, šis NF gali bet kokiu momentu sprogti stipriu pavyduliavimo suliepsnojimu.

Pastebėjau, kad kam bepavyduliaučiau, pavyduliavimas visada yra vienodas. Prisimenu kaip pavyduliavau mamos, kiekvieno „savo“ vaikino kitiems žmonėms. Viskas tai vienas pavyduliavimas, kuris su meile neturi jokio santykio. Tos pačios NE. Sprendžiant pagal tai, aš darau išvadas, kad pavyduliavimas – mechanizmas, kuris aklai nukreipia į tą arba kitą objektą kaip vėjarodis. Jeigu aš nustoju pavyduliauti kažkam vienam, įprotis pavyduliauti nenustoja egzistuoti ir visada, kai tik atsiras tinkamas objektas, bus pasiruošęs.

Gimė įsisąmoninimas, kad jeigu palikti pavyduliavimą gyventi, jis nužudys viską gyvą manyje, net jeigu neapsireikš labai stipriai. Kelis kartus, kai negalėjau pašalinti pavyduliavimo, atsirasdavo savižudystės noras ir nėra jokios garantijos, kad šis noras nepasieks tokio stiprumo, kad būtų realizuotas. Kai yra toks stiprus niūrumas, gebėjimas samprotauti blokuojamas, nėra NšS ir galima įvykdyti žmogžudystę arba savižudybę. Rusijoje kiekvieną dieną, dėl buitinių ginčų žūsta keli dešimčiai tūkstančių (!) moterų ir pavyduliavimas tikrai padaro nemažą įnašą šioje pjūtyje.

Nepaisant to, kad pavyduliavimas nuodija mane visą, tuo pačiu metu yra nenoras jį nutraukti, nes atsiranda mintys, kaip: „nieko sau, aš nustosiu pavyduliauti ir jis galvos, kad viskas leista! Jis darys viską, ką norės, manipuliuos manimi, žais su mano silpnybėmis išnaudos mane“. Pavyduliavimas interpretuojamas kaip pavojaus signalas ir ignoruoti jį yra neapdairu, bet nepaisant visų mechaniškų interpretacijų, man norisi šalinti šį nuodą, todėl aš einu toliau.

Aš jaučiu pasiryžimo, siekimo, džiaugsmo antplūdžius. Jeigu aš eisiu pavyduliavimo šalinimo kryptimi, aš vis tiek kada nors ateisiu prie to, kad jo nebus NIEKADA! Net, jeigu tam reikės metus arba du, juk nėra pasirinkimo. Aš noriu visada apie tai prisiminti, nes kai NE tampa nepertraukiamos ir labai skausmingos, atsiranda mintys – o gal pasiduoti? Gal palikti viską, kaip yra? Juk aš galiu tiesiog išeiti, pašalinti šią situaciją, priversti save patikėti tuo, kad šis žmogus man visiškai neįdomus ir nustoti kentėti. Ir nors aš suprantu, kad tai nieko nepakeis, nes bet kokiu atveju atsiras naujas pavyduliavimo objektas, pagunda pasitraukti nuo kovos yra didelė. Prabunda mintys-skeptikai apie tai, kad pašalinti pavyduliavimą yra neįmanoma. Aš nemačiau ne vieno žmogaus, kuris tai padarytų, tiesa, tai padarė Bodhis, bet aš negaliu būti tuo įsitikinusi, aš nenoriu aklai tikėti tuo, kas nėra mano patirties rezultatas. Bet čia yra labai esmingas momentas – net jeigu niekas to dar nepadarė, nereiškia, kad tai yra neįmanoma! Taip, niekas to nepadarė, o kas nors bandė? Jeigu nori gauti tai, ko niekada neturėjai, reikia pradėti daryti tai, ko niekada nedarei. Tegul tas, kas nesugebėjo pašalinti pavyduliavimo, papasakos apie tai, ką jis bandė padaryti, ir tada ir aš darysiu išvadas. Kol kas viskas, ką aš girdėjau (už snukių rato ribų), nepalieka abejonių – šitie žmonės iš tikrųjų net nebandė pašalinti pavyduliavimo, visai nenorėjo jo šalinti. Gyventi su pavyduliavimu man yra neįmanoma, tuo aš esu įsitikinusi. Aš nenoriu taip gyventi, nes pavyduliavimas naikina visus tuos NšS, kuriuos aš labai noriu patirti.

Taigi, aš priėmiau sprendimą – ištirti niūrumą, kuris šiuo momentu nepasiduoda mano tiesioginiam, momentiniam šalinimui. Man labai patiko toks vaizdas: „tu esi Amazonės džiunglių tyrinėtojas, ir kiekvieną rytą matai, kaip pro tankią lapiją skverbiasi saulė, ir netikėtai ateina mintis apie tai, koks tikriausiai būtų nuostabus saulėtekis, jeigu pamatyčiau jį iš upės vidurio, bet upėje gyvena krokodilas. Ir štai tu sutelki visą savo drąsą, dėmesingumą ir visą savo gudrybių arsenalą ir eini prasimušti per upę. Šioje iškyloje svarbiausia – nepamiršti, neprarasti paslapties nujautą, kuri tave įtraukė į kelią“.

NE – man yra kančia, tai yra, kai aš jas patiriu, kartu su mechanišku noru toliau jas patirti, taip pat gimsta noras jas nepatirti, bet kai prieš save matai TIK savo niūrumą, tu pasidarai labiau sukaustytas, negu mobilizuotas, ir prisiminimas apie NšS, kurių tu sieki, daro pastangas labiau efektingas.

 

Ištyrimas:

Aš sėdžiu ir žiūriu į kalbančius žmones bei tyrinėju savo reakcijas. Niekas manęs nesudrumsčia. Dabar kita situacija – aš sėdžiu ir žiūriu, kaip du žmonės, iš kurių vieną aš laikau „savo“ mylimu vaikinu, užsiėminėja seksu. Aš ir toliau sėdžiu ir galiu taip sėdėti ir tyrinėti savo suvokimus, bet jeigu aš leisčiau mintims nepertraukiamai apčiulpinėti šią temą, jeigu pradėčiau jų klausytis, o nešalinčiau jų iš karto, prabustų įprastai su jais susijęs pavyduliavimo mechanizmas, mane apimtų siaubingos NE, iš kurių išsprukti yra labai sunku, nes mintys ir toliau atsiranda ir įprotis patirti pavyduliavimą nepertraukiamai veikia.

Minčių rinkinys yra pakankamai standartinis, jos sudaro uždarą ratą: „dabar tu jam nereikalinga“, „jiems labai gerai“, „kažkada jis taip glamonėjo tave“, „tu jam nusibodai“, „jam reikalingas kitų merginų sekso ir glamonių dopingas, vien tik tavęs jam neužtenka“, „jis dabar apie tave negalvoja“, „jam nerūpi, kad tu dabar kenti“, „jam išvis nesvarbu, kas su tavimi vyksta“, „jai nerūpi, kad tu kenti“, „jiems gerai, jiems tu visiškai nerūpi“, „su ja jis jaučia aštresnius pojūčius, nes ji jam nauja, o su manimi jau viskas žinoma“, „jis yra jai dėmesingesnis, paslaugus“. Atsiranda stiprios NE, beveik fiziškai skausmingi pojūčiai. Jo glamonės man yra labai svarbios ir vertingos, todėl kai jis glamonėja kažką kitą, man atrodo, kad šita vertė praranda vertę, tampa jam nesvarbi.

Jeigu aš nenuoširdi sau, esu priversta pripažinti, kad viskas, kas aukščiau išvardinta yra ginčytina ir aš neturiu nei vieno „fakto“ suvokimo, bet mintys-štampai automatiškai aplipdo situaciją, kurią aš anksčiau pripratau interpretuoti kaip „išdavystę“ su visomis ištekančiomis pasekmėmis. Kai aš esu NE ir minčių-štampų valdžioje, jie sudaro uždarą erdvę. Jeigu yra pavyduliavimas, beveik neįmanoma apčiuopti laisvos nuo pavyduliavimo būsenos, net ir trumpam. Aš žiūriu į pasaulį pavyduliavimo akimis ir visi žmogaus, kurio aš pavyduliauju, poelgiai vertinami kaip nauja pavyduliavimo priežastis. Iš pradžių įvyksta fakto – vienas kūnas pradeda kontaktą su kitu – suvokimas. Toliau eina įgarsinimas – „MANO vaikinas glamonėja KITĄ merginą“. Čia pat atsiranda interpretacija: „aš jam daugiau neįdomi/nereikalinga“ ir po to prasideda nepertraukiamas VD, kuris įrodo, jog interpretacija yra teisinga – „ir nežiūri į mane, nusisukinėja, ir intonacija jau ne ta pati, ir žvilgsnis ir t.t.“

Mechaniškas mąstymas šioje situacijoje priprato veikti pašalinimo metodu – priimti vieną ir šalinti kitą (nori jos, reiškia nenori manęs) nepriklausomai nuo to, kad tam nėra pagrindų, todėl, tam, kad išjudinčiau šią suketėjusią programą, aš darau visokius eksperimentus ir žiūriu, kaip elgiasi niūrumas.

Kai matau „neištikimybės“ faktą, be jokių abejonių atsiranda tvirtos mintys, kad „mane pašalino“. Bet juk gali būti taip, kad mano vaikinas realizuoja savo mechanišką seksualinį norą. O jeigu jis jaučia jai švelnumą, tai ar yra suvokimas, kad jis dabar nejaučia švelnumo man? Ar yra suvokimas, kad jo nejaudina tai, kad aš esu šalia ir kad po sekso su ja jis norės mane mažiau?

Taigi, galiu padaryti išvadą, kad pavyduliavimas atsiranda dėl prisigalvojimo. Jeigu aš nieko neprisigalvoju, tai galiu su įsitikinimu pasakyti, jog yra užsiėminėjančių seksu vaikino ir merginos suvokimas, o kai aš prisigalvoju, tai tarp jų yra „ryšis“, kuris kelia man grėsmę.

 

Tam, kad išaiškinčiau kokia yra grėsmė, kurios aš taip bijau, aš noriu ištirti įvairias situacijas.

1. Aš patiriu NE, nes jo dėmesys nenukreiptas į mane. Apžvelgsime kitą situaciją. Jis sėdi ir žiūri televizorių, ir šiuo atveju jo dėmesys nenukreiptas į mane, ir tikriausiai jis apie mane negalvoja. Aš tuo metu užsiėminėju savo reikalais ir niekas manęs netrukdo. Aš taip pat apie jį negalvoju ir mano dėmesys į jį nenukreiptas. Pavyduliavimas neatsiranda. Ir dar kita situacija – aš lygiai taip pat užsiėminėju savo reikalais, o jis vietoj to, kad žiūrėtų televizorių, nukreipia dėmesį į kitą merginą. Čia pat atsiranda NE. Iš čia yra aišku, kad problema visiškai ne tame, kad jis negalvoja apie mane.

2. Aš jaučiu NE, nes jis patiria malonumą su ja, o ne su manimi. Bet juk jis gali patirti malonumą nuo bet kokių galimų veiksmų – reikšti švelnumą gyvūnams, žiūrėti į gamtą, plaukioti, vaikščioti po mišką, ir nuo viso šito jis patiria malonumą, bet čia taip pat nėra manęs. Žinoma, atveju su mergina jis jaučia kito pobūdžio malonumą – jis gali būti erotinis ar seksualinis, bet kodėl tai gali būti mano NE priežastimi? Kas tokio ypatingo yra sekse, kad aš iš karto pradedu kentėti?

3. Aš kenčiu, nes man atrodo, jog po to, kai jis su ja pasiglamonės, jo „švelnumo atsargos“ išseks, ir su manimi jis jau nebebus toks švelnus. O jeigu jis eis kapoti malkas, jis pavargs ir taip pat vargu, kad norės užsiėminėti seksu. Jis gi negali visas jėgas atiduoti glamonėms su manimi, lygiai kaip ir aš, ne visada turiu seksualinį norą.

4. Koncepcija: „jeigu jis nori jos, o ne manęs, reiškia ji geresnė negu aš, reiškia su ja jis gali gauti tai, ko negaus su manimi“. Galbūt su ja jis iš tikrųjų išgyvena kažką, ko neišgyvena su manimi, bet argi gali vienas žmogus sutalpinti savyje visą pasaulio įvairovę? Ar galima įsivaizduoti, kad mano vaikinas bendrautų tik su manimi? Niekam net į galvą tai neateitų, nes visiems yra įdomūs pokalbiai su įvairiais žmonėmis, ir kalbant su įvairiais žmonėmis jauti malonumą, tampi protingesniu, ir rezultate jam bus įdomiau bendrauti su manimi, o man su juo, bet kas liečia seksą, čia jau visi, būdami įsitikinę, kad seksas gali būti tik su vienu žmogumi, išprotėjo. Būtų keista, jeigu manyje būtų susitelkę visi seksualiniai šio pasaulio žavumai, viskas, kas įdomu ir žavinga, o visos kitos merginos nejaudintų. Jeigu jis jaučia malonumą su kita mergina, tai nereiškia, kad su manimi malonumo jau nepajaus.

Gal su ja jis išgyvena tai, ko neišgyvena su manimi, bet ar tai reiškia, kad aš esu „blogesnė“? Dabar su ja jis patiria tai, ko nepatiria su manimi, bet ar tai priklauso nuo jo norų? Ar interesas, potraukis neatsiranda spontaniškai? Ar galima planingai susidomėti ar įsitraukti? Tai ko gi aš iš jo noriu? „Toje vietoje“ dabar nėra manęs noro, o yra jos noras, bet kodėl tai turi keisti suvokimus „šioje vietoje“? Kodėl aš turiu jausti NE? Kodėl tai turi trukdyti NšS apsireiškimui?

5. Aš bijau, kad jis gali susidomėti kokia nors mergina ir praras interesą manimi, bet juk visiškai nebūtinai tai gali įvykti dėl seksualinio kontakto. Kažkodėl priimta galvoti, kad seksas – rimtas dalykas, daug apie ką pasako, tai ypatinga santykių forma, kur būtinai įvyksta kažkieno pašalinimas. Jeigu nori vieną, nenori jau kito. Bet realybėje nėra taip. Pašalinimo mechanizmas dažniausiai veikia būtent todėl, kad „palikta“ iškelia klausymą taip – „arba aš, arba ji“, o jeigu ne tik neterorizuotų partnerį, o atvirkščiai – atleistų, kartu aptarinėtų, klausytų jo pasakojimus, kartu fantazuotų, tai galima būtų nesunku pastebėti, kad santykiai tampa gyvybingesni ir įdomesni.

Be to, jeigu kalbėtume apie sekso įtaką įsimylėjimui, tai ji greičiausiai negatyvi, nes numeta visą krūvą pripiešimų, nes sekse visi turi daugybę kompleksų ir su jais susijusių NE, taigi seksas dažniausiai suardo įsimylėjimą, negu jį sukuria.

6. Jeigu mano vaikinas suteikia dėmesį ne merginai, o kitam vaikinui (net, jeigu tarp jų yra seksas), pavyduliavimas neatsiranda. Man džiugu, kad jiems gera ir visiškai nesvarbu, ar aš dalyvauju jų bendravime, ar ne. Tai labai reikšmingas argumentas patvirtinantis tai, kad pavyduliavimas yra mechanizmas. Jis būtent toks yra, todėl, kad kai aš augau, aš nieko negirdėjau apie tai, kad vaikinas gali išeiti pas vaikiną, arba užsiėminėti seksu su vaikinu, to nerodė ne viename filme, neaprašinėjo ne vienoje knygoje, negirdėjau ne vienoje pažįstamų istorijoje, todėl pavyduliavimo mechanizmo atsiradimas tokiai situacijai nesusiformavo ir aš jaučiuosi visiškai laisvai.

 

Praktika:

1. Visų situacijų, kuriose atsiranda pavyduliavimas, fiksacija. Kai aš tai padariau, pamačiau, kad pavyduliavimas atsiranda beveik visuose atvejuose, kai jo dėmesys nekreiptas į kitą merginą, net jeigu jis tiesiog pagirs šalia praeinančios merginos kojas. Yra dar dvi situacijų, į kurias negalima neatkreipti dėmesį, rūšys. Pavyduliavimas atsiranda, kai aš galvoju apie tas merginas, į kurias jis atkreipė dėmesį, ir kai aš galvoju, kad jis manęs nenori, o šalia būtų ta kita mergina (kalbama apie abstrakčia mergina), tai jam iš karto jos užsinorėtų. Aišku, pavyduliavimo intensyvumas įvairiose situacijose yra skirtingas, bet tai neturi reikšmės. Klaidinga yra galvoti, kad stipresnius niūrumus sunkiau pašalinti. Kiekvienoje situacijoje būtina pakeisti vieną suvokimą į kitą – pavyduliavimą į simpatiją. Neįmanoma imtis visų situacijų iš karto, todėl aš paimu 2-3-4 ir per 10-15 dienų skiriu joms ypatingą dėmesį. Tai gali būti labai smulkios situacijos – kuo „smulkesnės“ jos bus, tuo didesnė tikimybė, kad man pasiseks. Pavyzdžiui, tai gali būti situacija, kai jis tiesiog primena apie kažkokią merginą arba giria jos kūną. Tokios situacijos trūksta akimirkas, bet jeigu nepašalinsi atsirandančias NE, tai jos būtinai susilies į NF, kuris bet kokiu momentu gali sprogti stipriausiu niūrumu. Kai įvyksta išrinkta situacija, tai nepriklausomai nuo to, ar NE užfiksuota, ar ne, aš akimirksniu darau NE pašalinimo pastangas ir kuriu NšS, ir taip darau iki tol, kol neatsiras NšS. Šios 2-3-4 situacijos – tai pagrindinis darbo frontas. Tikslinga fiksuoti viską raštu – kas ir kaip buvo padaryta, koks rezultatas. Likusias situacijas, kurios sukelia pavyduliavimą, taip pat galima fiksuoti, bet pagrindinis darbas su jomis prasidės tada, kai pagrindiniame fronte bus pasiektas patvarus rezultatas – visais 100% atvejais pavyduliavimas bus šalinamas akimirksniu. Po to galima pridėti dar 2-3-4 naujas situacijas, toliau darant emocinį poliravimą ir tose situacijose, kurios jau atidirbtos.

2. NP šalinimas. Neišvengiamai atsiranda susvetimėjimas, NP, arba netgi neapykanta tiems, kurie sukelia pavyduliavimą. Atsiranda įkyrios mintys apie tai, kad ji vis dėlto neturi labai gražių kojų, kad ji kvailesnė, primityvesnė ir nemoka dulkintis. Tuo metu aš nenoriu daryti pastangų, o noriu rasti joje tokius trukumus, kurie galėtų mane įtikinti, jog ji nėra mano varžovė ir greitai jam nusibos. Tai klastinga gaudyklė, nes visada galima rasti kažką, kas mano atžvilgiu, joje bus „ne taip“ ir tada įvyksta trumpa anestezijos akimirka, bet kai atsiranda mintis, kad šitie trukumai gali neturėti jokios reikšmės, pavyduliavimas iš karto sustiprėja ir su dar su didesne jėga. Nei vienas trukumas negali būti garantija, kad ji bus jam neįdomi.

Bet net jeigu ir greitai ji pasirodys jam neįdomi, tai išvaduos mane nuo situacijos, o ne nuo pavyduliavimo, todėl nėra tikslinga norėti pašalinti situaciją, juk pavyduliavimas vis tiek kartas po karto grįš, kol ne bus galutinai pašalintas.

Gali atsirasti noras įrodyti sau, kad jis kvailys ir aš visiškai nenoriu su juo būti. NP jam – tai tikriausiai pats lengviausias būdas nusilpninti pavyduliavimą, bet kokia kaina! Gebėjimo patirti švelnumą, simpatiją praradimo kaina. Vieną niūrumą aš pakeičiu į kitą: pavyduliavimą – į susvetimėjimą ar netgi neapykantą ir tokiu būdu aš atimu iš savęs darbo su pavyduliavimu galimybę, išsigelbėju nuo kovos, o tai reiškia mirtį, sugrįžimą į bukumą ir kasdienybę. Manęs tai netenkina, aš nenoriu išstumti vienos NE į kitos vietą, aš noriu išmokti išgyventi švelnumą, simpatiją, erotinius potraukius nepriklausomai nuo nieko. Atsikratyti NE galima įvairias būdais – rasti pramogas, pavartoti heroiną, iššokti pro langą, ir rezultate aš pradėsiu bėgioti nuo NE, bandysiu kurti situacijas, kuriose laikinai nebus pavyduliavimo (o bus pilkuma, vienatvė, naujų įspūdžių norai). Arba aš galiu atsikratyti pavyduliavimo (trumpam laikui), jeigu įsimylėsiu kitą vaikiną.

 Aš sutinku NE veidas į veidą, nes nenoriu nuo jų bėgti į savęs nugalabinimą, aš noriu pašalinti jas visiems laikams! Todėl aš atmetu visus bandymus išmesti iš savo gyvenimo savo pavyduliavimo „kaltininką“. Aš skelbiu pavyduliavimą savo priešu, kurį noriu sunaikinti tam, kad NšS „šioje vietoje“ galėtų reikštis visu pajėgumu, nepriklausomai nuo aplinkybių.

3. Minčių, kurios liečia merginos, kuria domisi „mano“ vaikinas, realius arba sugalvotus trukumus, fiksacija. Šios mintys – mentalinis nuodas, nes yra absurdiškos ir neturi jokių pagrindų. Jos yra būdu palaikyti ir kurti jai NP. Aš noriu šį mentalinį nuodą šalinti akimirksniu, kai tik jis yra atpažintas. Šios mintys yra labai įkyrios, jos gali kankinti ištisomis dienomis, o baisiausia, kad kartu su NE, susvetimėjimu, agresija aš patiriu ypatingą malonumą ir tuo pačiu kultivuoju šias NE ir tolstu nuo NšS. Aš nenoriu leisti šioms mintims gyventi, jos akimirksniu nuodija bei kuria vieną NE po kitos. Šį ydingą ratą galima tik perkirsti.

4. Aš noriu eiti savo niūrumams prašais. Jeigu aš bijau pavyduliavimo, tai bet kokia situacija, kuri gali sukelti pavyduliavimą, suprovokuos baimę. Aš beveik visą laiką analizuoju tai, kas vyksta – ar nėra tokios situacijos, ar ji gali atsirasti? Man nesinori, kad jo gyvenime atsirastų kita mergina, kuriai jis skirtų dėmesį. Jeigu tokia mergina atsiranda, tai aš nenori, kad ji jį įsimylėtų. Aš nenoriu, kad ji dažnai rodytųsi mūsų name, ir tuo labiau, kad su mumis gyventų. Aš labai to nenoriu ir tada į viską pradedu žiūrėti kaip paprastas žmogus, kuriam tik reikia kažką turėti – vyrą, daiktus, kasdienybę, NE. Man patinka žiūrėti į įvykius, kurie įvyksta mano gyvenime, kaip į tai, kas gali duoti man įdomią patirtį, pamoką, kurios pagalba aš galėsiu nušlifuoti NE šalinimo ir NšS kūrimo pastangas, ir dar vienu žingsniu priartėti prie laisvės.

 Būtina įsisąmoninti, kad vienintelis būdas atsikratyti pavyduliavimo yra pastangų jį šalinti realiose, o ne tik įsivaizduojamose situacijose, atidirbimas. Todėl bet kokia situacija, sukelianti pavyduliavimą – tai didelė sėkmė, dar vienas laisvės šansas.

Atsiranda baimė ir SG, bet taip pat atsiranda noras jiems nepasiduosi, užimti tokią poziciją, kai man norisi nusispjauti į tai. Taip, aš būtent taip ir sakau, noriu nusispjauti, kad yra baimės, SG, aš netgi visokiais būdais sudarinėsiu sąlygas, kad atsirastų situacijos, kuriose gali atsirasti pavyduliavimas. Aš pati ieškosiu merginų, busiu su jomis meili, kad joms patiktų čia būti, darysiu viską įmanomą, kad tik atsirastų mergina, kuri jį įsimylėtų ir jam patiktų. Aš pati išmokinsiu tą merginą seksualinių žaidimų, kurie jam patinka. Aš noriu, kad jam su ja būtų dar geriau negu su manimi. Štai bent bus praktika! Ir dar daugiau – jeigu iš tikrųjų jiems kartu bus geriau, tai gal ir man su jais bus įdomu, ir vietoje mylimo vaikino dar turėsiu ir mylimą merginą!

Kai aš pasirenku tokią prieigą, jaučiu, kaip į mane įteka galinga jėga, prieš kurią niekas nesusilaikys.

5. Kai atsiranda pavyduliavimas, aš dažnai klausiu savęs – ko aš noriu? NšS ar pastovią pelkę su ištikimu vyru? Šis klausymas padeda susiprotėti, nustoti gailėti save, nustoti galvoti apie tai, kodėl jis nori dar kažką, kas manyje yra ne taip ir t.t. ir pradėti aistringai kovoti dėl laisvės nuo NE, kitu atveju tai ne laisvė.

6. Galinga jėga, paslėpta laisvės nuo pavyduliavimo nore. Tam, kad įtvirtinčiau šį norą, aš atlikinėjau mechaniško pakeitimo praktiką – po daug valandų kartojau tą pačią frazę – „noriu būti laisva nuo pavyduliavimo“. Aš labai norėjau atsilaisvinti nuo pavyduliavimo, aš suprasdavau, kad NšS yra neįmanomi, kol jis atsiranda, o aš jo negaliu pašalinti. Jeigu susikoncentravimas ties stipriu stipru noru yra pastovus, tai tokiu momentu jis pradeda būti išgyvenamas kaip galingas srautas, gigantiška jėga, įvyksta džiaugsmas nuo šios galios išgyvenimo ir atsilaisvinimo nujauta.

7. Ciklinio suvokimo praktika (CS) – labai veiksminga praktika, bet tik tuo atveju, jeigu yra sėkmingo pavyduliavimo šalinimo patirtis. Įsivaizduoji situaciją, kuri sukelia pavyduliavimą ir šalini jį, kol neatsiras ryškus NšS. Kai yra NšS, įsivaizduoji šią situaciją ir fiksuoji – yra laisvė nuo pavyduliavimo. Paskui grįžti prie pavyduliavimo, ir vėl jį šalini.

Veiksmingiausia – atlikti CS, stebint kaip tavo vaikinas užsiėminėja seksu su mergina. Efektinga yra taip pat tokios situacijos įsivaizdavimas.

Galima prisiminti visas situacijas, kuriose atsirasdavo pavyduliavimas ir apdirbi kiekvienos prisiminimą su CS pagalba, kol pavyduliavimas nenustos atsiradinėti. Aš sudariau detalų tokių situacijų sąrašą su visų niuansų aprašymais, kuriuos tik galėjau prisiminti. Tai esminga, nes dažnai būna taip, kad situacija visumoje atrodo jau nesukelia pavyduliavimo, bet netikėtai išplaukia nereikšmingas epizodas ir pavyduliavimas atsiranda vėl.

8. Efektinga yra masturbuotis, žiūrint kaip tavo vaikinas dulkina kitą merginą, arba įsivaizduoti šią sceną. Seksualinis susijaudinimas – puiki pavyduliavimo alternatyva! Atliekant šią praktiką, per tam tikrą laiką aš pastebėjau, kad kai jis sako, kad kažkokia mergina jį jaudina, aš galiu susijaudinti, o tai rezonuoja su NšS, palengvina pavyduliavimo pašalinimą. Tokiu būdu aš mokinuosi patirti malonumą nuo to, kad mano vaikinas patiria malonumą.

9. Nagrinėjant su pavyduliavimu susijusias koncepcijas, aš nepamirštu apie tai, kad pats savaime nagrinėjimas – ne panacėja, nes pavyduliavimas visų pirmą atsiranda dėl įpročio, kurį būtina šalinti tiesioginėmis pastangomis. Nuo tiesioginių pastangų niekur nepabėgsi ir net, jeigu šimtą kartą sąmoningai pamatysi pavyduliavimo absurdiškumą, vis tiek grįši prie tiesioginio šalinimo būtinumo.

10. Kai atsiranda įsisąmoninimai, viskas tampa akivaizdu, bet įsisąmoninimas greitai praeina, o sąmoningas supratimas, kuris lieka, jau neturi tokios jėgos, kokią turi įsisąmoninimas. Todėl ir čia reikalingas planingas vieno įpročio pakeitimo į kitą darbas. Tam naudojama mechaniško pakeitimo praktika: kiekvieną dieną, dvejų-trijų valandų bėgyje tu be pertraukos kartoji tą pačią frazę, kuri kažkada buvo įsisąmoninimu. Tai gali būti kelios frazės, nes viena frazė gali „susimuilinti“, bet iš esmės būtina, kad frazės ištarimo momentu dėmesys neatsitrauktų į kažką kitą. Štai įsisąmoninimų, su kuriais aš dirbau, pavyzdžiai:

· „pavyduliavimas – mechanizmas, kurį aš kažkada nukopijavau, ir jo vietoje gali būti bet koks kitas mechanizmas, kuris man patinka“

· „kai jis užsiėminėja seksu su kita, jaučia malonumą. Ir tai viskas kas įvyksta, nėra susvetimėjimo man, NP man. Jis tiesiog jaučia malonumą. Tai kaipgi aš galiu kentėti nuo to, kad mano mylimas vaikinas jaučia malonumą?“

·  „jeigu jis neturi noro su manimi užsiėminėti seksu, tai reiškia, kad tiesiog šiuo metu jis neturi šio noro ir nieko daugiau“

· „nuo to, kad aš pavyduliauju, jo santykis man tik pablogėja. Pavyduliavimas – tinkamas būdas jį atstumti“

· „nuo to, kad jo dėmesys nenukreiptas į mane, mano NšS nesikeičia“

· „nepriklausomai nuo to, kiek dėmesio jis man skirtų, tai neišvaduotų mane nuo pavyduliavimo“

· „priekyje – įsisąmoninimo kelionė, paslaptis, o pavyduliavimas – tai, kas grandinėmis prikausto mane prie šios vietos“

· „aš žinau, kad yra įmanoma absoliuti laisvė nuo pavyduliavimo. Aš turiu sėkmingą pavyduliavimo šalinimo patirtį, man pažįstama laisva nuo pavyduliavimo būsena. Tai mano pasirinkimas – pavyduliavimas ar NšS“

 

11. Pavyduliavimą dažniausiai nepavyksta pašalinti nepriekaištingai. Jis nusilpsta, yra atsilaisvinimo suliepsnojimai, bet nėra pastovios laisvės. Ir taip diena, po dienos yra baimė, kad bet kokiu momentu pavyduliavimas vėl atsiras ir aš negalėsiu jo pašalinti, bet kartais jis netikėtai nustoja atsiradinėti. Jo tiesiog nėra. Ten, kur anksčiau buvo nepakenčiama kančia, dabar jos nėra – nėra ką šalinti. Yra džiaugsmas, nauji NšS atspalviai, įsisąmoninimai ir kuo atkaklesnės ir ryžtingesnės mano pastangos, tuo dažniau tai įvyksta. Jeigu tam tikroje situacijoje pavyduliavimas nustojo atsiradinėti, tai dar nereiškia, kad jis jau daugiau neatsiras. Jokiu būdu negalima tikėtis, kad pavyduliavimas neatsiras – tai atpalaiduoja ir daro bejėgiu prieš jo naują atsiradimą. Efektinga džiaugsmingos nujautos pozicija: „jeigu atsiras pavyduliavimas, aš su dideliu malonumu jį akimirksniu pašalinsiu ir patirsiu NšS.“