Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0041.

Bodhis: „Vaikų auklėjimo koncepcija arba Buchenwald namuose“.

 

„Jeigu jau reikia arklį laikyti atskirai nuo gentainių, būtina nors leisti jam stebėti aplinkinį pasaulį“

„Arklių priežiūra“ V. Krese

 

„Nuo šeimininko žvilgsnio arklys gerėja“ Sena valstiečių patarlė

 

Savo straipsnyje tema – kaip tėvai laiko savo vaikus nelaisvėje - aš padariau kelis trumpus eskizus. Jie yra parašyti kreipimosi į vaikus forma, bet nepamiršk, kad iki pat savo dienų pabaigos tu esi vaikas. Nesvarbu, kiek tau metų – 10, 30 ar 50, gyvena tavo tėvai ar jau mirė – tu ir toliau iki paskutinio atokvėpio bandai kaip robotas pateisinti jų lūkesčius.

 

* * 01 * *

Yra vienas senas, bet veiksmingas būdas, kurio pagalba suaugusieji laiko tave nelaisvėje. Šis būdas – idėjų, apie tai, kad yra kažkas „gerai“ ir kažkas „blogai“, įkalbėjimas. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kai tik pradėjai suprasti žodžius, tau iš karto pradėjo sakyti – „ tai yra gerai“ ir „tai yra negerai“.

Dabar, kai tau jau įkalė, kad kažkas yra gerai, o kažkas negerai, suaugusiems užtenka tik su rimta išvaizda pasakyti – „nu gi taip negerai“ ir tu iš karto pasidarai geru vaikeliu. Tuo pačiu jie daro labai rimtą veidą, pripučia žandus ir išvis atrodo rimtais – to jiems reikia, kad tu patikėtumei, jog iš tikrųjų taip yra.

Žinoma, kuo toliau, tuo labiau jie stengiasi naudotis šiuo būdu, juk jiems tai labai patogu – nereikia nei mušti tavęs, nei bausti, nei aiškinti – tiesiog pasakai – „tai yra negerai“ ir viskas! Ir visi jie jungiasi prieš tave. Jeigu vienas suaugęs kitų kompanijoje sakys tau, kad tai yra „negerai“, tai ir kiti bandys parodyti, kad irgi taip mano – jiems visiems yra patogu, kad jų vaikai būtų vergais ir jiems paklustų.

Patys suaugusieji labai dažnai daro būtent tai, ką vadina „negeru“, ir nedaro to, ką vadina „geru“ – pastebėk tai. Tiesa, kai kurie suaugusieji iš tikrųjų yra įsitikinę, kad kažkas yra „blogai“, o kažkas „gerai“, juk kai jie buvo vaikais, tai ir jiems su rimtu veidu sakė tą patį, o jeigu jie neklausė arba klausinėjo – „o kodėl?“, tai juos tiesiog bausdavo ir sakė „ne tavo reikalas“ arba „suaugsi – sužinosi“. Tapę suaugusiai jie taip nieko ir nesuprato, bet iš baimės padaryti „kažką ne taip“, jie taip nieko ir nesuprato ir toliau aklai daro tai, ką jiems buvo įkalbėta – nepaisant džiaugsmingų norų, interesų ir sveiko proto.

Ar nesusimąstei, kas bus, jeigu tu nuspręsi paklausti – „o kodėl tu galvoji, kad tai yra blogai?“ Kas bus? Patikrink. Gali būti keli atsakymų variantai. Pavyzdžiui, tau gali pasakyti: „kaip gi tu pats nesupranti!“ ir padarys nustebusį veidą. Tuo pačiu jie nori, kad tu galvotumei – „jeigu jie taip stebisi, kad aš nesuprantu, reiškia aš iš tikrųjų kažko nesuprantu“. Iš tikrųjų jie dažniausiai patys nežino, kodėl kažką laiko „blogu“, jie tiesiog nori, kad tu darytumei tai, ką jie nori, ir nedarytumei to, ko jiems nereikia. Štai ir viskas.

Kas dar būna, kai klausinėji suaugusiųjų – „kodėl tai yra blogai?“. Tu juos klausi – „kodėl?“, o jie įsižeidžia. Iš tikrųjų jie įsižeidžia, todėl, kad neturi ką tau atsakyti – jie tiesiog NEŽINO, kodėl tai yra blogai – jiems tiesiog reikia, kad tu taip galvotumei, kad būtumei paklusnus, ir viskas. O tu vis klausinėji, o jiems nėra ką atsakyti – todėl jie ir įsižeidžia.

Kas dar būna? Suaugusieji gali tau pasakyti – „O, todėl!“. Ir viskas. Ir jeigu tu norėsi paklausinėti, tau tiesiog bet kokiu būdu užkimš burną – gali trenkti, gali įžeisti, gali pasakyti kokį nors šiurkštumą.

Kartais suaugusieji gali daryti vaizdą, kad jie iš tikrųjų nori tau kažką paaiškinti. Jie pradės tau aiškinti, bet buk labai įdėmus! Niekada nesakyk, kad tu kažką supratai, jeigu nesupratai, kad viskas būtų sąžiningai. Ir tada pažiūrėk – kas gaunasi. Galų gale tau tiesiog vėl pasakys, kad tu per mažas arba kažką panašus, ta prasmę, tiesiog vėl nieko nepaaiškins, bet pabandys priversti pasakyti, kad tu vis dėlto viską supratai. Tuo pačiu jie tiesiog nenori išsiaiškinti – ar tu supratai, ar ne, jie nori tiesiog iš tavęs išgirsti mechanišką atsakymą, kad tu supratai.

Jeigu tu nori tapti laisvu žmogumi – pabandyk paklausinėti suaugusiųjų, pabandyk užduoti jiems klausymą „o kodėl tai yra negerai“, „o kodėl tai yra gerai?“. Pabandyk, pastebėk, galvok savo galva ir tikėk savo džiaugsmingais norais bei sveiku protu.

 

* * 02 * *

Aišku, suaugusieji supranta, kad žodžiais „gerai“ ir „blogai“ nepavyks labai ilgai tave valdyti – juk tu vaikas turintis galvą, anksčiau ar vėliau pamatysi, kad jie patys nežino, ką reiškia „gerai“ ir ką reiškia „blogai“. Be to, nesunku pastebėti, jog jie patys dažnai nedaro to, kas yra „gerai“, o daro tai, kas yra „blogai“. Ir kai tu klausinėji – „o kodėl tu taip darai“, jie pradeda bartis arba siusti ir tau sakyti: „Tai ne tavo reikalas“ arba „Žiūrėk į save“, arba „Tu dar per mažas, kad man nurodinėtumei“, bendrai – pats žinai, ką tokiose situacijose sako suaugusieji.

Ir vis dėlto suaugusieji visą laiką nori neribotai tave valdyti. Kartais atrodo, kad jie yra pasiruošę kontroliuoti kiekvieną tavo žingsnį – kodėl, tai jau kitas klausymas, apie tai pakalbėsime vėliau.

Yra dar vienas efektyvus būdas laikyti tave nelaisvėje, kuriuo suaugusieji dažnai naudojasi – labai gudrus būdas. Taigi, tu padarei kažką ne taip – pavyzdžiui, tu nenusišypsojai tavo tėvų svečiui. Jis gali būti labai bjaurus žmogus, o tavo tėvai verčia tave jam šypsotis bei sakyti visokias nesąmones, kaip, pavyzdžiui, „sveiki“, „gal norite arbatos“ ir taip toliau. Tokiose situacijose suaugusieji kartais gėdijasi tiesiog paimti ir jėga tave priversti (o kartais ir nesigėdija) – kai namuose nėra svečių, jie gali tiesiog surėkti, trenkti, o kai yra svečiai, jie gėdijasi tai padaryti. Tai ką gi jie daro? Jie nuleidžia veidą, daro įspūdį, kad jiems labai gėda dėl tavęs, kad jiems labai nemalonu. Jie nori, kad tu juos PAGAILĖTUM ir padarytum tai, ką jie nori. Supranti? Jiems dažnai tiesiog nusispjauti į tavo jausmus – jiems svarbiausia, kad tu darytumei tai, ką jie nori, o jeigu tu patiri jiems gailestį, jie būtinai tuo naudosis. Jie bandys sukelti tavyje gailestį, jie nori, kad tu galvotum „Aš to nepadariau, dabar jam dėl to taip nemalonu, tiek to, padarysiu, ko jis nori“... Ir aišku, taip dažniausiai ir įvyksta. Ir tada patenkinti suaugusieji sako sau – „Taip! Suveikė! Ir nereikia rėkti, ir nereikia mušti – KAIP PATOGU!“. Ir nuo tada, kai tai pirmą kartą suveikė, jie vis dažniau ir dažniau tuo naudosis, o kai tau nusibos ir tu pasakysi – „Eikit velniop, nenoriu to daryti ir nedarysiu“, jie pasakys: „Koks tu esi negailestingas, beširdis, tau visikai manęs ne gaila, aš gi tave auginau, auklėjau“ ir taip toliau.

Tikriausiai tu nenori skriausti žmonių, juk malonu, kai žmonėms, kurie yra šalia tavęs malonu, net jeigu tai visiškai svetimi žmonės. Nesinori skriausti, bet ką daryti, jeigu tie žmonės tavimi naudojasi? Ką daryti, jeigu jie ašaromis verčia tave patirti negatyvias emocijas, o ypač gailestį? Ką daryti, jeigu jie patys nori jausti gailestį, nes jiems nusispjauti į tave, jie tik nori, kad tu elgtumeisi taip, kaip reikia jiems? Galų gale, jeigu nenori visą gyvenimą būti žaisliuku kitų žmonių rankose, net jeigu tai žmonės, kurie tau kažkuo yra simpatiški - reikia dėti tašką.

Aš siūlau užimti tokią poziciją: „Aš nenoriu, kad tu kentėtum, bet aš nedarysiu to, ką tu nori, nes nesuprantu kam to reikia ir išvis tiesiog nenoriu – aš gyvas žmogus, aš noriu pats spręsti – kas man patinka, o kas ne“. Galima jausti simpatiją žmogui, bet tai nereiškia, kad tu turi daryti tai, ką jis nori. Įsivaizduok – o kas būtų, jeigu kažkas tau pasakytų: „man taip bloga, iššok pro langą, prašau, man bus lengviau...“. Tu iššoksi? O juk visa jėga pratinant tave jausti gailestį, jie iš tikrųjų žudo tave, nes gailestis, kaip ir kitos NE, padaro neįmanomu patirti džiaugsmą, švelnumą, įsimylėjimą, nujautą, susidomėjimą, simpatiją.

Įsimink – gailestis, tai negatyvi emocija, kurios pagalba, tavimi manipuliuojama, kaip kas nori. Nežinau kaip tu, o aš nenoriu, kad kiti žmonės valdytų tave kaip žaisliuką. Nenoriu, kad jie išmokintų mane patirti tai, kas sukelia man kančias, o kai tu jauti gailestį, tu kenti – pastebėk tai. Dauguma žmonių galvoja, kad jeigu tu negaili, reiškia esi bejausmis, negailestingas. Patikrink ir įsitikink, kad tai nėra taip. Būtent tada, kai tu nustoji jausti gailestį, būtent tada tu gali pajausti simpatiją, švelnumą, džiaugsmą, įsimylėjimą, siekimą, susidomėjimą ir kitus suvokimus, kurie daro gyvenimą įdomesniu, gilesniu. Šiuos suvokimus aš vadinu „nušvitusiais“.

 

* * 03 * *

Prisiminsime apie dar vieną nesąžiningą metodą, kuriuo dažnai naudojasi suaugusieji. Jie gali tau pasakyti: „Aš verčiu tave kažką daryti, nes aš rūpinuosi tavimi“. Nuostabu, ar ne tiesa? Jie rūpinasi tavimi ir dabar tu privalai tiesiog aklai visais atvejais jiems paklusti!

Labai daug vaikų patenka į šias pinkles. Aš siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma suaugusiųjų tik padaro vaizdą, kad jie kažką žino, o iš tikrųjų jie beveik nieko nežino – jie niekada nežinos, jie tik ir daro tai, kad užsiėminėja darbu arba geria alų, arba sėdi prieš televizorių, arba mezga, arba...pažiūrėk aplinkui, kuo suaugusieji yra užimti? Pasakyk, ar kada nors matei GALVOJANTĮ suaugusįjį? Galvojantį ne apie tai, ką šiandien rodys televizoriuje, ir ne apie tai , kaip rauginti kopūstus, o būtent GALVOJANTĮ - galvojantį apie gyvenimą, apie save, apie tai – kodėl būna sieloje lengvai, o kodėl taip sunku? Deja, galvojantis suaugęs – tai toks pat retas reiškinys, kaip ir kalbantis šuo. Jie visą laiką bėgioja, jie be perstojo patiria nerimą, susierzinimą, galvoja apie daiktus, apie rūbus – pažiūrėk jiems į akis – jų galvoje amžinas chaosas, kada jie turi laiką galvoti? Prisimink save, kai jutai susierzinimą arba nerimą – ar tokioje būsenoje galima galvoti, stebėti, daryti išvadas? Ne, neišeina. Todėl kaip bebūtų keista, suaugusieji nėra protingesni negu tu, o dažnai netgi KVAILESNI, nes jie turėjo daugiau laiko sukvailėti, negu tu. Tai, žinoma, nelengva suprasti, tai gali būti netgi baisu suprasti, juk anksčiau tu galvojai, kad suaugusieji gali tave apginti, kad jie gali tau kažką paaiškinti, kad jie žino – kaip reikia gyventi, kad jaustumei džiaugsmą, kad būtų įdomu, o pasirodo, visi suaugusieji – tai tik pasenę ir atitinkamai sukvailėję vaikai, dar labiau bejėgiai, negu tu, nes yra įsitikinę, kad viską žino, nuo ko tampa dar labiau buki ir bejėgiai. Taigi tu pats turi galvoti – niekas to tau nepadarys

Taigi, kai suaugęs sako, kad jis tave verčia kažką daryti, nes tavimi rūpinasi, tai turi suprasti, kad jis tik taip galvoja, iš tikrųjų jis yra kaip robotas, kaip automatas. Pavyzdžiui, lauke vėsu ir suaugusieji tau sako – tu TURI apsivilkti šia striuke, kitu atveju neeisi pasivaikščioti. Ir jiems nusispjauti, kad tau ši striukė nepatinka, kad šiandien ir taip karšta, kad tu išvis šali mažiau negu jie. Jie sako – „Aš rūpinuosi tavimi, todėl renkis ir jokių prieštaravimų, nes...“. Tuo momentu jie išvis apie nieką negalvoja, jie elgiasi kaip robotai. Jiems atrodo, kad tau šalta ir viskas, jokių prieštaravimų – renkis. Ir nėra prasmės juos įtikinėti. Pabandyk pakalbėti su jais, pabandyk juos įtikinti, kad tu nori pats spręsti – kaip turi rengtis, ir pamatysi, kad jie visiškai stiklinėmis akimis vers tave išpildyti jų reikalavimą – štai ir visos kalbos. Kažko aptarinėjimas su jais neduoda jokios naudos, nes aptarinėti galima tik su tuo, kas mėgsta galvoti, kas laiko tave žmogumi, o jie nenori galvoti, jie tiesiog nesprendė, kad tu turi, ir viskas, perkalbinėti juos pagal taisyklę, neįmanoma. Jie nelaiko tavęs žmogumi, tu esi JŲ vaikas, daiktas, nuosavybė, kaip mašina arba dulkių siurblys, ir jie elgiasi su tavimi, kaip su brangiu ir vertingu daiktu, kurį turi saugoti, ir jų rūpestis yra lygiai toks pat.

Labai dažnai suaugusieji pradeda stebėti kiekvieną tavo smulkmeną – kaip tu rengiesi, kaip valgai, kaip vaikštai, kaip kvėpuoji – jie be perstojo, kiekvieną minutę tavimi „rūpinasi“, ir rezultate tavo gyvenimas gali tapti tiesiog nepakenčiamas. Ką daryti tokiu atveju? Šalinti negatyvias emocijas (NE), kurios tavyje atsiranda – susierzinimą, agresiją, nepasitenkinimą, nes šios NE griauna tave, daro tavo gyvenimą nepakenčiamu. Taip, tu turėsi bet kokiu atveju būti tiesiog daiktu suaugusiųjų rankose, kol nepasieksi amžiaus, kai galėsi sėkmingiau kovoti dėl savo laisvės, taigi tu renkiesi – būti nelaisvėje ir kentėti nuo NE, arba būti nelaisvėje, bet nekentėti ir tiesiog dabar pradėti savo sąmonės kelionę?

Be to, netgi būdamas mažu vaiku, tu gali mokytis priešintis atžariai tėvų jėgai. Tiesiog NEDARAI to, ko nenori. Atkakliai reikalauji savo, net jeigu tave bara ir riekia – nuo barnių ir riekimo tavęs nesumažės, o jeigu tu pradėsi malšinti savo džiaugsmingus norus, tai labai greitai pradėsi mirti. Jeigu tave muša, tai nesigėdyk papasakoti apie tai bet kam – visiems iš eilės – kaimynams, mokytojams mokykloje, policininkui nuovadoje, atidaryk telefonų knygą ir rask saugumo nuo prievartos šeimoje bendruomenę. Ieškok būdus įtakoti savo tėvus, nepavirsk savanoriu belaisviu. Ir įsimink, kad „mušti“ – tai ne tik toks veikimas, nuo kurio lūžta kaulai. Jeigu tau „tiesiog“ plekšteli per užpakalį – tai yra irgi fizinė prievarta, ji taip pat uždrausta šalies, kurioje gyveni įstatymais bei tarptautiniais įstatymais. Įsivaizduok, kad tavo tėvui gatvėje kažkas norės plekštelėti per užpakalį. Įsivaizduoji jo reakcija? O kodėl tau gali plekštelėti? O kodėl galima tave lupti? Aš tau pasakysiu – kodėl. Todėl, kad tu silpnesnis, todėl, kad tu negali tuo pačiu atsakyti, ir jie tuo naudojasi.

Dažnai būna taip, kad vaikas gėdijasi ...pasiskųsti! Ir žinoma, suaugusieji gąsdina jį – „neišnešk barnių iš trobos“, „juk mes šeima“, „aš gi tavo tėvas“ ir taip toliau. Bet „tėvas“ nereiškia „vergvaldys“ ir įstatymas apie fizinės prievartos neleistinumą galioja ir jam. Nesigėdyk sakyti apie tai, kad tave muša. Tegul jie gėdijasi, tegul keičia savo elgesį.

O ar tu žinai kas yra „kankinimas“? Tai tyčinis skausmo sukėlimas, kai kankintojas naudojasi bejėge aukos būkle. Kankinimo naudojimas prieš vaikus – įprastas šeimos reiškinys. Kankina, pavyzdžiui, badu („neatsisėsi prie stalo, kol nepasakysi „gero apetito“), arba atvirkščiai – per jėgą kiša maistą („neatsikelsi nuo stalo, kol visko nesuvalgysi“).

Niekada nepasiduok – nesigėdyk visur ir visiems sakyti – mane muša, mane kankina, mane laiko kaip vergą. Kovok ir niekada nepasiduok, priversk suaugusius suvokti tave kaip lygų jiems, su gyvo žmogaus teisėmis. Ir prisimink – suaugusieji dažnai automatiškai stos į tavo tėvų pusę. Vis tiek nepasiduok. Kuo daugiau triukšmo ir iškėlimo viešumai – tuo sunkiau vergvaldžiams įgyvendinti savo prievartą.

Aš rašau šį straipsnį nelabai paprasta kalba ir jeigu tau 11 arba 12 metų – tu tikriausiai viską, kas čia parašyta, suprasi, bet jeigu kažkam mažiau negu 11 metų, jam bus sunkiau suprasti – daug nepažįstamų žodžių, sunkus perteikimo stilius. Bendradarbiauk su manimi – tu daugiau bendrauji su mažai vaikais, nes tu pats dar esi vaikas – papasakok tai savo žodžiais, paaiškink, nurodyk pavydžius, papasakok jiems tai, ką aš rašau, aiškiai. Nepraeik abejingai pro kankinimą ir prievartą.

Žinoma, suaugusieji vis tiek gali turėti daugiau informacijos, negu tu, todėl aš nepatariu išvis nekreipti dėmesio į jų patarimus ir nurodymus – aš patariu tiesiog kiekvieną dieną susiprasti – kas, kodėl, kam. Jeigu tau uždraudžia kišti pirštus į rozetę, paklausk „kodėl“ ir suprask, kad elektros srovė gali tave užmušti. Atverk enciklopediją ir perskaityk. Klausymas, aišku, rimtas, todėl čia galima ir patikėti tėvų žodžiais, perskaityti knygoje, susigaudyti procese ir priimti sprendimą nekišti pirštų į rozetę. Iš kitos pusės, tau gali pasakyti: „tu eini į gatvę be striukės, sušalsi, susirgsi ir numirsi“. Taip pat atrodo, grėsmingas perspėjimas, bet patikrinimas parodys visišką neišsipildymą, taigi žiūrėk, galvok, stebėk, kalbėk, klausinėk ir daryk išvadas, ieškok informacijos iš įvairių šaltinių, netikėk niekieno žodžiais.

Ir tenka pripažinti, kad suaugusieji vis dėlto tavimi nesirūpina, nes jeigu jie rimtai tavimi rūpintųsi, jie suprastų, kad kai 20 kartą pasakys kokią nors kvailystę, tai 21 kartą bus sunku rimtai priimti jų žodžius, net jeigu jie turės realų pagrindą.

 

* * 04 * *

Vienas iš žiauriausių metodų laikyti vergystėje, kurį suaugusieji dažnai naudoja – tai laisvo laiko atėmimas. Kai tu kažkur atsisėdi norėdamas tiesiog pasėdėti, paskaityti arba pažiūrėti pro langą – iš karto atsiranda suaugusieji ir bando sugalvoti tau užsiėmimą. Jie iš visų jėgų stengiasi, kad tu pastoviai kažką darytumei, juk kai tu kažką darai, tau nėra laiko galvoti. Tu neturi laiko kažką prisiminti, paplaukioti savo jausmuose – tai pavojinga suaugusiems, juk, jeigu tu turėsi laisvo laiko galvoti, tai gali iki ko nors ir susiprasti. Yra toks kankinimo būdas – neleisti žmogui miegoti. Suaugusieji dažnai naudoja kitą kankinimo būdą – jie neleidžia vaikui galvoti ir jausti. Jie tarytum nesupranta, kad kai tu sėdi ir nieko nedarai – tai nereiškia, kad tu iš tikrųjų nieko nedarai. Tuo metu tu apie ką nors svajoji, ką nors prisimeni, galvoji, plaukioji savo jausmuose, stebi. Juk kai tu neplauni indų arba netvarkai kitų reikalų, o tiesiog sėdi arba guli ir apie nieką negalvoji, ir tiesiog žiūri pro langą – tai yra labai svarbi tavo gyvenimo dalis. Tomis minutėmis tavo sieloje kažkas susidėlioja, kažkas iškyla, apie tai sunku pasakoti, bet tai lengva pajausti.

Ir štai tada, kai atsiranda poreikis palikti šalyje visus tau neįdomius darbus ir tiesiog pagyventi savo gyvenimu, akimirksniu atsiranda suaugęs ir sako: „Štai kaip, tu vėl tinginiauji, greitai eik...“ ir iš karto atsiranda darbai, nueiti į parduotuvę, atlikti mokyklos namų darbus, paskaityti knygą arba padaryti bet ką kitą. Kaip dažnai tu darai vaizdą, kad ką nors darai, tik tam, kad tave paliktų ramybėje?

Ramybė – štai ko bijo suaugusieji. Jie bijo ramybės tavyje, nes ramybė – tai gyvenimo pagrindas, tai dirva, kurioje auga viskas, kas gyva, gyvas susidomėjimas gyvenimu, gyvi norai. Ramybės būsenoje žmogus pradeda daug ką suprasti apie save, apie gyvenimą, jis tampa protingesnis, stiprus ir savarankiškas. Ar pastebėdavai, kad suaugusieji dažnai tiesiog pasiunta, kai mato, jog tu „tinginiauji“? Žinoma, jie gal ir nespecialiai visą tai daro, jie patys jau seniai pamiršo – kas yra ramybė, bet kodėl būtent turi būti dėl to kaltas? Jie patys amžinai kažką daro, kažkur visą laiką bėgioja... o žinai kodėl? Todėl, kad kai jie tiesiog atsisėda nieko nedarydami pasėdėti, pradeda suprasti, kad jų gyvenimas visiškai ne toks, kokio jie norėtų, bet jie neturi noro išsprukti iš pelkės, kurioje sėdi, ir patys save traukia dar toliau į pelkę, patys apie tai nesuprasdami. Jie keršija tau norėdami, kad ir tavo gyvenimas taptų toks pats bruzdus ir neramus. Juos tiesiog siutina, kai tu patiri ramumą tuo metu, kai jie nerimauja dėl savo daiktų ir reikalų.

Kai aš kalbu apie tai, kad suaugusieji laiko tave vergystėje, aš nesakau, kad jie SPECIALIAI tai daro – aišku ne, bet kokiu atveju – ne visada. Bet vis dėlto jie tai daro. Specialiai ar nespecialiai, bet jie tai daro ir tu, nori ar nenori, esi jų žaisliukas.

Kodėl kiekvienas suaugęs galvoja, kad jis sugeba auklėti vaiką. Pažiūrėk į pasaulį aplink save – ar tu matai ten protingus, džiaugsmingus, išmintingus, stiprius žmones? Jų yra daug? Ne, jų yra mažai. Ir beveik išvis nėra. Jų beveik visiškai nėra. Kaip tyčia, visą laiką pasitaiko smulkūs, nieko nereiškiantys veidai su tuščiomis akimis, nemaloniu veidu, apimtu kažkokia smulkia aistra. O juk visi šitie žmonės – tėvai, visi turi vaikus, ir visi savo vaikus auklėja, tai yra, jie galvoja, kad „auklėja“, o iš tikrųjų jie neauklėja savo vaikų, o tiesiog disponuoja jais kaip savo nuosavybe, kaip daiktais.

 

* * 05 * *

Kai turi reikalus su tėvais, būtinai turi prisiminti štai ką: tavo tėvai taip pat kažkada buvo vaikais, tai, žinoma, sunku įsivaizduoti, bet taip buvo ir jie irgi turėjo tėvus, kurie juos „auklėjo“. Tai yra, jie vertė daryti daugybę dalykų, kurie niekam nereikalingi. Tavo tėvai taip pat lankė mokyklą, jiems irgi įkalinėjo į galvą, kad kažkas yra gerai, o kažkas blogai, ir kai jie suaugo, viskas tai liko jų galvose. Jie gi yra tiesiog suaugę vaikai, jie taip pat neturėjo laiko galvoti apie savo gyvenimą, ir dabar, kai pas juos atsiradai tu, jie net neturi supratimo – ką su tavimi daryti. Jie yra sumišę, nes nesugeba kažką suprasti net apie savo gyvenimą, nekalbant jau apie daugiau. Bet jų galvoje gyvena idėja, kad vaikus reikia auklėti. O kaip tai daryti? Kaip auklėti? Jie šito nežino. Ir tada jie tiesiog... tiesiog daro tai, ką daro kiti, ką daro jų kaimynai, ką daro jų pažįstami ir ką darė su jais jų tėvai – jie pradeda viską spręsti už tave ir verčia daryti tai, ką savo laikais vertė juos daryti.

Bet jeigu tik tai būtų problema, viskas yra daug sudėtingiau. Problema tame, kad visi tėvai turi visą krūvą planų savo vaikams. Įsivaizduok tokią situaciją – tavo tėvas, pavyzdžiui, kai buvo vaikas lankė mokykla. Jo tėvai norėjo, kad jis užaugtu gabiu talentingu matematiku arba geru šaltkalviu, dainininku ar poetu, ar dar kažkuo kitu. Nesvarbu kuo, svarbu, kad jo tėvai norėjo, kad jų sūnus – tavo tėvas – būtų žymus žmogus, kad juo žavėtųsi, sakytų „ech, koks pas jus vaikas“, o jie jaustų pasididžiavimą, taip pat kaip didžiuojasi gražia mašina arba nauju dulkių siurbliu – štai kaip mes jį išauklėjome, štai kokie mes... Praėjo laikas. Iliuzijos išsisklaidė. Tavo tėvas tapo paprastu, suaugusiu žmogumi, kuriuo niekas nesižavi, kuris jau seniai suprato, kad nebus nei talentingas poetas, nei 6–tos klasės šaltkalviu, nei netgi skyriaus viršininku arba kažkuo kitu, niekas juo nesižavės. Bet jis ir nenori nieko, jis patenkintas tiesiog tuo, kad turi darbą, alų ir televizorių. Bet net jeigu jis taptų žymiu žmogumi, jis nepasidarytų nors truputį laimingu. Tam, kad tai suprastumei, užtenka pabendrauti su žymiais mokslininkais, viršininkais, muzikantais ir t.t., ir pamatysi, kad jų gyvenimas toks pat niekingas, kaip ir kitų žmonių, jie tokie pat buki, agresyvūs, bejausmiai, nelaimingi žmonės. Juk svarbiausia – būtent jaustis laimingu, patirti nušvitusius suvokimus, patirti pasitenkinimą, džiaugsmą nuo gyvenimo, ir visiškai nesvarbu, kokią lentelę tau uždėjo – įžymus, talentingas ar gabus – tai nieko nepakeis. Deja, beveik niekas to nesupranta ir kai pas tavo tėvą atsirandi tu, jis nusprendžia maždaug tai: nu va, iš manęs niekas neišėjo, man tas ir tas „sutrukdė“, bet dėl savo sūnaus ar dukros aš padarysiu viską, kad jie galėtų tapti reikšmingais žmonėmis.

Ir prasideda košmaras. Tėvai pradeda kažką „dėl tavęs“ daryti, bet tuo pačiu jie verčia tave dar ir priimti tą jų „dovaną“ ir tik pabandyk atsisakyti! Jie nori, kad tu realizuotumei visas kvailystes, kurias savo laiku bandė jiems įsiūlyti jų tėvai. Jie reikalauja iš tavęs, kad tu pateisintum jų viltis. Nėra nieko siaubingesnio, negu tai, kad tu teisintumei kažkieno viltis. Tavo tėvai daro iš tavęs žetoną savo aistringame žaidime – ar pavyks padaryti „talentingą“ vaiką, ar ne. Dar daugiau, dabar, kai jie nori iš tavęs padaryti tai, ko jiems reikia, jie galutinai numojo ranką į save, ir jeigu kas ne taip, jie būtinai tau pasakys: „Ech tu... toks ir toks. Aš juk mečiau darbą, arba nedariau to ir to, ir viskas dėl tavęs, kad tu mokintumeisi, viskas dėl tavęs, o tu...“. Jie stengiasi iš visų jėgų padaryti taip, kad tau būtų gėda ir kad tu vėl, kaip arklys, būtumei į kinkomas. Jie tiesiog daro iš tavęs atpirkimo ožį. Dabar jie galvoja – iš manęs niekas neišėjo, tai iš mano vaiko išeis, ir kai jie taip galvoja, jiems darosi lengviau, nes jiems atrodo, jog tokiu būdu jie pagaliau pateisins viltis, kurias turėjo jų tėvai.

Supranti, koks išeina uždaras ratas? O paskui tu užaugsi ir aišku tu irgi nepateisinsi visų šitų tėviškų vilčių, nes visos šios viltys – tikra kvailystė. Pats savaime tikslas tapti žymiu – tai tikra kvailystė, dar niekas netapo laimingu nuo to, kad ant jo uždėta lentelė. Ir tu užaugsi, jausi savo tėvams gailestį, kurį jie tave išmokino patirti, nes jie gi tiek daug laukė iš tavęs... ir pradėsi taip pat kankinti savo vaikus, ir taip iš kartos į kartą. Tu to nori?

 

* * 06 * *

Ar nepastebėdavai, kad visi suaugusieji, kai kalba su vaikais, kartais atrodo kaip idiotai? Štai žmogus: atrodo normalus, lygtai protingas, tu prie jo prieini, klausi apie gyvenimą, apie save, apie jį ir štai... jis netikėtai pavirsta idiotu: veidas išsikraipo nuo kvailos šypsenos, jis pasimetęs, jis pradeda sakyti kažkokią nesąmonę, visas sukaustytas, tarytum jį surišo ir taip toliau.

Viskas, todėl, kad tave – vaiką niekas nelaiko žmogumi.

Nuo ankstyvos vaikystės suaugusieji iš visų jėgų stengiasi, kad tu kuo ilgiau būtumei kvailiuku, jie nekalba su tavimi normaliai, jie su tavimi veblena. Pažiūrėk, kaip suaugusieji bendrauja su mažais vaikais – jie su jais veblena, kalba netikrais balsais, atrodo, kaip tikri idiotai. Įsivaizduok, kad jie taip bendrauja su kitais suaugusiais – juokinga, ar ne tiesa? Įsivaizduojant tokį vaizdą, galima mirti iš juoko. Bet iš tikrųjų čia nėra nieko juokingo, nes tokiu bendravimu suaugusieji neduoda tau šansų tapti protingais ir savarankiškais. Jie pradeda su tavimi kalbėti rimtai ir apie rimtus dalykus, tik tada, kad tu jau tiesiog verti juos tai daryti. Būtent verti. Jeigu tu tiesiog sakysi – „aš jau ne mažas vaikas, kodėl su manimi taip kalbate?“, tai jie tiesiog susierzins – esą kur lendi, arba juokiasi iš tavęs, net jeigu tau jau 50 metų.

Mačiau labai nedaug tėvų, kurie kalbėjo su savo vaikais rimtai, kaip ir su kitais suaugusiais. O kas išeina rezultate? Rezultate tu tiesiog neturi galimybės treniruoti savo protą, galvoti ir kalbėti apie ką nors reikšmingą, įdomų. Tave faktiškai izoliuoja ir tenka visomis jėgomis pramušti šią izoliaciją. Kiek kartų per gyvenimą tu girdėjai frazę „tu dar mažas“? Šia fraze tėvai nori padaryti tave kvailesniu, jie įkala tau – „nieko apie tai negalvoti – mažas dar...“ Jie bijo padėti tau galvoti, juk tada tu tapsi labiau savarankiškas mintimis, o paskui poelgiais.

Bet yra atvirkštinė problema – kai suaugusiųjų santykis tavo interesams yra atlaidus ir jie nori įtraukti tave į ką nors „svarbaus“. Pavyzdžiui, tu nori skaityti pasakas? Dar ko, užsiimk matematika, nes pasakos – tai „nesvarbus“ dalykas, o matematika yra labai „svarbu“. Nori būti klajojančiu muzikantu? Klyksmas, rėkimas, ašaros – pamiršk apie tai ir prie pamokų, busi buhalteris, ekonomistas arba žurnalistas. Tėvai mirtingai suima vaiką, išjuokina jo interesus, jėga verčia užsiėminėti „svarbiais“ reikalais.

Kaip pasirodo, yra sudėtinga – tiesiog suteikti žmogui jį patį, tiesiog sąveikauti jo interesams ir nebandyti jį versti kažką daryti.

 

 * * 07 * *

Auklėjimas – įstabus dalykas. Visi apie jį kalba, kaip apie kažką gero, naudingo, kalba., kad mokytojai ir auklėtojai – tai dėkinga profesija ir t.t.. Tuo tarpu niekas nesusimąsto, kas iš tikrųjų yra auklėjimas. Pagalvok, juk auklėjimas – tikslingas tavęs veikimas, kad tu pasikeistumei taip, kaip to nori auklėtojas. Supranti? Ne kaip tau norisi, o kaip jam norisi! Be to, gerais auklėtojais yra tie, kam pavyksta „gerai“ auklėti, o kas yra „gerai“? Tai reiškia, kad auklėtojas daro su tavimi viską, ką nori ir jam tai pavyksta.

Yra sukurtas netgi pseudo-mokslas – pedagogika. Tai mokslas apie tai, kaip sėkmingiausiai prievartauti vaikus, apgaudinėti juos, versti juos daryti tai, ko jie nenori daryti. Yra pedagoginiai universitetai, kur mokina žmones, kaip geriausiai auklėti, tai yra padeda jiems rasti vaiko silpnas puses ir naudotis jomis, kad padaryti iš jo tai, ko nori auklėtojas.

O žinai kaip vadina vaiką, kuris nenori daryti to, ko nenori? Kuris priešinasi suaugusiųjų prievartai? Jį vadina „sunkus vaikas“, jį gąsdina milicija, visokiais siaubais ir gali netgi priverstinai ištirti tavo psichiką. Jeigu tavo tėvai yra sadistai ir nori tokių pat sadistų baltais chalatais (juos vadina psichiatrai arba psichologai) pagalba padaryti iš tavęs per prievartą vergą, bando priversti tave gerti įvairius „raminančius“ (o iš tikrųjų žudančius) vaistus – priešinkis, eik į miliciją, skambink į apsaugos nuo prievartos šeimoje tarnybas ir t.t. – negerk šitų „raminančių“ vaistų ir tinktūros, priešinkis bet kokia kaina, taip pat gudrumo pagalba – jeigu matai, kad prievarta neišvengiama – apsimesk „suprantančiu“ ir slapta daryk savo.

Aišku, visa tai vėl pridengiama žodžiais apie pagalbą, apie tai, kad auklėjimas nukreiptas į kažkokius gerus tikslus, bent taip visada buvo manoma! Ir kai senovės Romos laikais ugdė neapykantą kartaginiečiams arba krikščionims, ir kai viduramžiai ugdė neapykantą tiems, kurie netiki dievu, ir kai Lenino laikais ugdė klasinę neapykantą neproletariatui, ir Stalino laikais ugdė neapykantą tiems, kas negarbina sovietų valdžios ir t.t. – visada, visais laikais suaugusieji stengėsi auklėti vaikus ir daryti iš jų tai, ką nori. Tuo pačiu jiems visiškai nusispjauti į tai, ko nori ir kaip supranta pats vaikas.

Kaipgi taip išėjo? Kaip išėjo tai, kad apgalvota, iš anksto suplanuota ir masinė vaikų prievarta tapo ne tik plačiai išplitusia praktika, o žmonių pasąmonėje tapo kažkuo geru ir kilniu? Tai įstabu. Ir aišku pirmiausiai vaikuose „ugdo“ būtent tai – santykį į auklėjimą kaip į kažką teisingą, reikalingą, gerą, svarbų. Pratina vaikus būti paklusniais, bukais, jausti gailestį auklėtojams. Kaip gerai – įkali vaikui, kad jo auklėjimas jam reikalingas, pagąsdini jį gerai, ir pirmyn – dabar jau jis taikus ir priima visas tavo nenormalias pastangas kaip reikalingą dalyką. Kaipgi, tai sako auklėtojas, reiškia taip reikia daryti, o jeigu man nesinori to daryti, reiškia aš esu blogas... Rezultate vidinis vaiko pasaulis kenčia tiesiog gigantišką nuostolį. Tikriausia net neįmanoma įsivaizduoti – kaip mes gyventume, jeigu visuomenėje netikėtai visi suprastų, kad negalima vaiko versti daryti to, ką nori suaugusieji, o reikia padėti jam realizuoti interesus, kuriuos jis turi. Jeigu jis nori skaityti – pasiūlyti jam išsirinkti kelias knygas, jeigu nori šokinėti ar bėgioti – duoti jam tam galimybę – štai kaip aš suprantu tikrą, žmonišką suaugusiojo ir vaiko santykį.

Iš karto suaugusieji pradeda rėkti: „Kaip gi taip! Jiems viską leisti! Jiems viskam padėti! O jeigu jie norės rūkyti narkotikus arba užsiėminėti seksu ir ištisas dienas prieš televizorių sėdėti – ir viskam šitam padėti? Ko gi tu nori, bjaurus Bodhi?“ Ne, aš noriu ne šito. Pirmiausia aš siūlau padėti realizuoti tik tokius dalykus, kuriuos NORISI padėti realizuoti, tai nesunku, ar ne tiesa? Nenori padėti – tai ir nepadėk. Antras dalykas, baimės buvo visada. Visada visi bijojo, kad jeigu vaikai nebus auklėjami, iš jų neišvengiamai užaugs kažkas siaubingo. Tai žinoma kvailystės. Iš žmogaus užauga tai, kuo jis yra pats linkęs užaugti. Padėti jam realizuoti jo interesus, jeigu tu to nori – tai viskas, ką tu gali dėl jo padaryti. Štai ir visas auklėjimas, bet aišku, tai sunku pavadinti auklėjimu – tai galima pavadinti sąveika, aktyvia simpatija. Beveik visi suaugę žmonės tiesiog serga baimėmis, jie serga ryškiai išreikšta patologija – tai tiesiog paranojikai, jie laukia iš gyvenimo ir gyvų būtybių tik blogo, jie visko bijo, jie patys taip įklimpo baimėje ir neapykantoje, kad negali nieko, išskyrus baimės ir neapykantos, įsivaizduoti. Ir deja, toks požiūris į viską tapo norma. Todėl jie nepasitiki vaikų interesais, kas ir nulemia bendros prievartos beprotystę. Jiems atrodo, kad jeigu leistų daryti vaikui viską, ką jis norės, tai jis pirmiausia norės žudyti ir griauti. Pirmiausia tai nėra taip. Pavyzdžiui, man nepatinka žudyti ir griauti, man patinka kai žmonės aplink mane gyvena savo įdomų gyvenimą. Bet jeigu kažkoks vaikas norės kažką sugriauti, niekas netrukdo suaugusiam jį sustabdyti, tuo pačiu, reikšti apie savo pozicijas, interesus, rodyti vaikui, kad yra ir kitų žmonių interesai, ir jie nori savo interesus ginti.

Auklėjimas, auklėjimas... norėtųsi paimti kokį nors auklėtoją ir paauklėti jį, tegul patiria, kas tai... Jis nori vieno, o jam įsiūlo kitą, o jeigu kažkas ne taip – iš karto per kaklą. Jeigu turėčiau atitinkamą valdžią, aš padaryčiau taip, kad žmogus negautų paso ir netaptų pilnaverčiu piliečiu, kol negaus tam tikos patirties, kuri leistų jam blaiviai pažiūrėti į tam tikrus įpročius šiuolaikinėje visuomenėje. Juk mes pasus išduodame atitinkamai amžius, bet amžius nėra žmogaus pasiruošimo socialiniam gyvenimui kriterijumi. Pavyzdžiui, aš suvystyčiau kiekvieną pretendentą į piliečius ir palikčiau jį taip visai dienai, po to jis aiškiai suprastų, koks barbariškumas taip elgtis su naujagimiais. Pasodinčiau į kalėjimą porai dienų – esu įsitikinęs, nusikalstamumas iš karto daug kartų sumažėtų. Parodyčiau jam paprastos šeimos gyvenimą, kur vaikus negailestingai prievartauja ir baudžia, kad jis pažiūrėtų į bejėges, pilnas ašarų akis, juk kol žmogus dar nėra tėvu, jis dar jautrus auklėjimu prievartaujamų vaikų kančioms.

Aš noriu aktyviai kovoti prieš teisėtą vaikų prievartą, kurią vadina „auklėjimu“ ir aš nemanau, kad čia reikia daryti nekaltas akis ir gėdingai praleisti šią temą, aš noriu aiškiai ir nedviprasmiškai reikšti apie savo nepakantą šiam barbariškumui.

Taip, aš noriu, kad vaikai sukiltų prieš tėvus – teisėtomis (pageidautina), taip pat ir neteisėtomis (jeigu situacija be išeities) priemonėmis. Aš noriu, kad vaikai vienytųsi į asociacijas, kur galėtų vienas kitam padėti aiškumo ir laisvės siekime. Aš noriu, kad atsirastų tokie suaugusieji, kurie nepabijotų sąveikauti šiam vaikų laisvės siekimui, kad atsirastų teisininkai ir advokatai, kurie laisvu nuo darbo laiku, vietoje televizoriaus žiūrėjimo, užsiimtų teisišku šios veiklos aprūpinimu. Aš norėčiau, kad suaugusieji ir vaikai sukurtų stebėjimų tarnybas, kurios stebėtų gatvėje, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais – plekštelėjo per užpakalį – į teismą. Apibarė – kvietimas į policijos nuovadą arba psichoterapeutą. Neatėjai – bauda. Plekštelėjai vaikui taip, kad pradėjo verkti nuo skausmo – iš karto į kalėjimą, o paskui į teismą. Pažiūrėkite „vaikų aikštelėse“ – ten mamytės tiesiog žvėriškai lupa savo metinius vaikus, kiek kartų mes gėdingai nusisukinėsime? Jus esate bjaurūs, melagingi sadistai, kurie matydami tėvus mušant vaikus, sumišę nusisukinėjate – jūs nusikaltimo bendrininkai.

 

* * 08 * *

Ir paskutinis dalykas: įsivaizduok kas būtų, jeigu gyvai būtybei išpjautume kokį nors gyvybiškai svarbų organą? Ji mirs arba bus invalidu. O jeigu žmogui išpjautume kažkokią jausmų, kuriuos jam patinka patirti, kuriuos jis nori patirti, dalį? Kas, tai neįmanomą? Ne, tai yra įmanoma... viskas įmanoma, jeigu yra pakankamai valdžios, o suaugusieji gali valdyti vaikus ir daryti nežmogiškus bandymus su jais. Papasakosiu apie vieną iš jų, bet labai trumpai, nes nenoriu sau sukelti per didelę skaitytojų neapykantą.

Mūsų bendruomenėje yra siaubingas dalykas ir jo esmė tokia, kad vaikams draudžiama jausti erotinius jausmus ir realizuoti seksualinius norus. Praktiškai kiekvienas sveikas penkių-šešių metų vaikas, o kartais ir metais, dvejais jaunesnis pradeda jausti visiškai apibrėžtą erotinį potraukį priešingai lyčiai, o kartais ir savo lyčiai, kas visiškai neturi reikšmės jo orientacijai, o yra normaliu seksualinio vystymosi etapu. Vaikas pradeda slapčia žiūrėti, svajoti, masturbuotis, bandyti prisiliesti ir t.t. Kiekvienas vaikas, kuris reiškia savo seksualinį potraukį, sulaukia žiauriausios prievartos iš tėvų – net, jeigu tai reiškiasi labai lengvoje formoje, vis tiek kiekvienas vaikas greitai sužinos – „kad TAI labai blogai“ arba geriausiu atveju, kad TO daryti negalima. Vaikams įkalinėja į galvą, kad bet kokie erotiškumo apsireiškimai yra draudžiami, tokiu būdu yra užmirštama, kad erotiškumas neatskiriamai yra susijęs su švelnumu, įsimylėjimu, džiaugsmu bei simpatija.

Įjunk savo mažam vaikui pornografinį filmą, parodyk jam nuogos merginos/vaikino nuotraukas, parodyk jam realų, nuogą žmogų ir pamatysi, kad jis būtinai tuo susidomės – argi tai ne pagrindas, kad leistum jam žiūrėti, liesti? Parodyk savo vaikui, kaip užsiiminėjama seksu ir jo susidomėjimas tai pat bus nuoširdus. Argi tu nesugebi lavinti savo vaiko interesų? Yra vienas labai išplitęs išsireiškimas: kad vaikas pradės labai tuo domėtis ir gali iškrypti (susigadins, sutriks psichika ir t.t.). Bet ne racionalu spręsti apie vaikus pagal save. Tai yra charakteringas suaugusio žmogaus hiperkompensacijos reiškinys, kai jis išsprunka iš savo tėvų (žmonos, vyro) globos ir mėgaujasi laisve kartais netgi be saiko iki pat išsekimo. Juk visus 10, 15 metų jam draudė užsiiminėti seksu, be to tada, kai labiausiai norėjosi! Žinoma, kad čia jau pradėsi kompensuoti, kas nepadaryta. Bet paskui vis tiek žmogus suranda savo normą ir jo norai patys, be jokios išorinės kontrolės atgauna pusiausvyrą. Su vaikais toks hiperkompensacijos efektas neįvyksta. Jiems išvis yra būdinga norėti kažko su tuo saiku, kuris suaugusiems yra nepasiekiamas, su laipsniu, kokio jiems patiems norisi. Mano patarimas tiems, kas galvoja, kad vaiko seksualumui reikia apribojimų: įjunk savo mažajam vaikui pornografinį filmą. Jis pažiūrės jį dvi minutes ir ramiai nusisuks, užsiims kokiu nors žaislu. Arba dešimt minučių, arba pusę valandos. Jis pažiūrės į tai, kaip tu, arba kažkas kitas užsiėminėja meile, ir pamatys, kad tai yra nuostabu, kad tai įdomu, gražu – jeigu, aišku, jūsų seksas ne šlykštus jums patiems... Bet, asmeniškai man šis vaizdas yra iš fantastikos srities – tėvai duoda vaikams galimybę žiūrėti erotinį filmą arba užsiiminėja seksu prie vaikų – tai kol kas tik fantastika ir dar daugiau – tai kriminaliai baudžiama.

Einame toliau. Taigi, vaikas auga. Jo vaikiški seksualiniai potraukiai buvo žiauriai malšinami, bet juk jie niekur nedingo! Ir kai, pagaliau, jis gali užsiiminėti seksu tiek, kiek jam norėsis, tai jo prabudęs seksualumas grįžta prie to, kas nebuvo realizuota – prie vaikiškų potraukių, o būtent – prie potraukio vaikams. Ar kam nors reikalingi pedofilai? Aš atlikau visiškai nepriekaištingą tyrimą, kuris parodė: ne mažiau negu 90% visų žmonių turi daugiau ar mažiau ryškiai išreikštus polinkius pedofilijai. Šio tyrimo esmė labai paprasta: parduodant prieigą prie interneto, aš visiems norintiems kartu duodavau prieigą prie svetainės su nuotraukų galerija, kurioje tarp kitko buvo vaikiško sekso nuotraukų galerija. Tada buvo stebėta – kokius nuotraukų galerijos skyrius aplanko žmonės. Savaime aišku, kad kiekvienas žmogus turėjo savo unikalų prisijungimo vardą, taigi lankydamasis tam tikroje svetainėje, jis palikdavo savo „pėdsaką“, kurį aš galėjau matyti. Galvojate, tie žmonės žiūrėjo paukščiukų ir žvėriukų nuotraukas? Arba suaugusiųjų pornografiją? Ne, visiškai ne... Jie lankėsi vaikiškos pornografijos galerijose ir VALANDOMIS ten sėdėdavo. Ir tai buvo paprasti žmonės – profesoriai, dvasininkai, vaikai, suaugusieji, pedagogai ir t.t. – visi iš eilės – visi tie, kas turi prieigą prie interneto. Buvo atliktas ir kitas tyrimas – patalpinau internetinėje svetainėje „Rambler“, pirmuose „Top100“ eilutėse (skyriuje pramogos) nuorodą į puslapį su pavadinimu „ekstremali vaikų pornografija“. Užėjus į puslapį, žmogus mato tik užrašą: „O tu pasiruošęs visiems sąžiningai pasakyti, kad nori žiūrėti į nuogus, užsiiminėjančius seksu vaikučius?“. Kiek neapykantos laiškų gavau į savo elektroninį paštą! Žmonės norėjo mane tiesiog suplėšyti už tai, kad aš juos veidu į veidą nustūmiau prie jų melagingos, dviveidės pozicijos – visuotinai jie reiškia savo neapykantą pedofilams ir vaikų pornografijai, o tylomis patys nori ją žiūrėti. Šią „svetainę“ per porą valandų aplankė dešimt tūkstančių žmonių ir aplankytų iš viso šimtas ar du šimtai tūkstančio, jeigu šios nuorodos nepašalintų. Taigi, kai tu draudi savo vaikui patirti erotinį potraukį, žinok – tu augini potencialiai nelaimingą žmogų, kuris paskui pastebėjęs savyje interesą nuogiems vaikučiams, kankinsis ir galvos, kad jis yra kažkoks ištvirkėlis. Tuo tarpu, jokio ištvirkimo jam nėra – tiesiog kompensuoja tai, kas liko nepadaryta. Čia bet kokiu atveju nėra jokio ištvirkimo, nes jausti erotinį potraukį žmonėms yra labai natūralu nepriklausomai nuo amžiaus – tegul pats seksualumas sprendžia – į ką jam reaguoti. Aš neraginu pažeidinėti baudžiamąjį kodeksą, aš raginu laisvai galvoti ir jausti, nemalšinti savęs kažkokiais sugalvotais apribojimais.

Būtent vaikystėje seksualinis potraukis yra antrame plane, o pirmam – erotinis potraukis, simpatija, švelnumas. Draudžiant vaikams seksą, mes iškeliam jį į pirmaujančią vietą. Aš manau, kad tai yra barbariškumas – drausti vaikui patirti erotinius norus ir juos realizuoti bet kokia vaikui prieinama forma, nebent tik tai liečia kitų asmenų gyvenimiškus interesus.

Jeigu pas tave kažkas ateis ir pasakys – „man 50 metų, o tau 30, todėl tu dar esi vaikas ir aš draudžiu tau užsiiminėti seksu“. Kur tu jį pasiųsi? O kodėl tu pats ateini pas vaiką ir tokiu pat būdu jam uždraudi? Nes tu stipresnis, nes tu gali uždrausti, nes taip tau lengviau. Lengviau turėti reikalus su kastratu, negu su gyvu žmogumi, taigi tėvai šiuo atveju padaro visiškai siaubingą dalyką – jie tiesiog kastruoja savo vaikus, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. To negalima suprasti – nuo 3 iki 18 metų neužsiėminėti seksu ir netgi nebandyti reikšti savo erotinį potraukį. 15 metų dėl žiaurios bausmės baimės susilaikyti nuo sekso, dar ir tuo metu, kai seksualumas tik pradeda vystytis!! Tai žmoniškumo genocidas, tai nužudymas.

 

P.S. Tuo laiku, kai parašiau šį straipsnį, aš patalpinau jį internete ir pasiūliau skaitytojams parašyti savo komentarus. Kiek pykčio ir visokio šlykštumo man atsiuntė! Net negalėčiau pakartoti. Be to, kas yra charakteringa, pasipiktinimo laiškai atėjo ne tik nuo suaugusiųjų, bet ir nuo vaikų. Šias idėjas palaikė tik skaitytojų vienetai. Štai, pavyzdžiui, tu esi mano knygos skaitytojas – ar duosi savo vaikui perskaityti šį straipsnį? Manau, kad neduosi, ir žinoma surasi tau patogią priežastį – kodėl šito nepadarysi.

 

Pratęsiu temą. Pateiksiu vieną citatą: „Namų ūkio patarimai“. 1995 metai, 100.000 egzempliorius. „Kaip žinoma, lytinis instinktas dažnai prabunda jau vaikystės amžiuje. Priklausomai nuo berniuko ir mergaitės vystymosi, auga jų interesas priešingai lyčiai ir seksualiniams klausymams. Nepalankiomis aplinkybėmis gali įvykti priešlaikinis lytinio potraukio išsivystymas, kas vienu atveju sukelia ištvirkusio ir kenksmingo lytinio potraukio pasitenkinimo siekimą, o kitu atveju nulemia nemažiau kenksmingus ankstyvus lytinius santykius. Pagrindinė priešlaikinio lytinio potraukio vystymosi priežastis yra daugybė erotinių dirgiklių, esančių supančioje aplinkoje bei neteisingas lytinis vaikų auklėjimas.

Pas mus lytinis auklėjimas susijęs su bendra auklėjimo sistema ir nukreiptas į tai, kad racionaliai organizavus namų, mokyklos ir visos bendruomenės vaikų ir paauglių gyvenimą, pašalinus visus erotinius dirgiklius ir nukreipus vaikų dėmesį į naudingą pusę, užkirsti kelią priešlaikiniam lytinio domėjimosi vystymuisi. Šiame santykyje didelę reikšmę turi pionierių judėjimas, kūno kultūra, sportas ir meninė veikla. Kaip iš vaikų mitybos reikia pašalinti visus produktus, sukeliančius lytinį sudirginimą (per daug mėsos, prieskonius, alkoholį), taip pat ir auklėjime reikia išvengti viską, kas gali sukelti lytinį potraukį. Čia priskiriami amžiui neatitinkantys literatūros ir meno kūriniai, ištvirkusi draugų įtaka, rimtos tėvų nuodėmės dalyvaujant vaikams, neatsargūs suaugusiųjų pokalbiai apie seksualinius daiktus. Tuo pačiu nereikia laikyti tam tikro amžiaus vaikų visiškoje nežinioje apie paprastus ir natūralius gyvenimo klausymus. Pedagogai ir tėvai privalo atsargia ir natūralia forma supažindinti vaikus ir paauglius su žmogaus lytinio gyvenimo esme ir reikšme ir tokiu būdu nusilpninti vaikų siekimą semtis juos dominčias informacijas iš įvairių pornografinių šaltinių augančio lytinio domėjimosi patenkinimui

Reikia pažymėti, kad į teisingo lytinio vaikų auklėjimo sistemą įeina taip pat stebėjimas, kad laikinai būtų pašalinta viskas, kas sukelia betarpišką lytinių organų sudirginimą ir tokiu būdu teikia paramą nenatūraliam lytinio jausmo patenkinimui – onanizmui. Čia priskiriama viskas, kas sukelia trynimą arba poreikį kasyti lytinius organus: glaudžiai aptemti ir dirginantys drabužiai, nešvarūs atitinkamos kūno dalys, smulkios kirmėlės ir vietiniai susirgimai, sukeliantys niežulį. Kelio užkirtimas onanizmui ir jo išgydymas yra įmanomas.“

Ir dar: „Miegoti vienoje lovoje dviese nepatartina, miegantys šalia kvėpuoja (!!!) vienas į kitą.“

 

Kaipgi šitą viską pavadinti? Genocidas? Šiuo išmintingumo buvo auklėjami tie, kuriems dabar nuo 30 metų ir daugiau. Vaikai – pažiūrėkite į savo vaikus ir būkite budrūs. Netgi „progresyvūs“ psichologai atrodo išblyškę, kai kalba šia tema. Štai, pavyzdžiui, Rusijoje yra seksologijos patriarchas – profesorius ir mokslų daktaras Igor Kon, kuris pasižymi labai progresyviais požiūriais. Pateikiu kelias charakteringas citatas:

„Pornografija visus reikalus nuveda prie fiziologijos, dehumanizuoja žmogų ir erotiką“. Šios minties autorius tikriausiai nesusimąstydavo apie tai, kad taip pat sėkmingai galima kritikuoti anatomijos vadovėlį ir vadinti jį žmogaus dehumanizacija – ir tarp kitko taip ir buvo tam tikru laiku! Moters makštimi arba vyro varpa galima taip pat grožėtis kaip padidintu medžio lapo atvaizdu – juk niekas nesako, kad kai mes mėgaujamės ne viso medžio grožiu, o tik atskiro lapo, mes grožimės gamta su kažkokiu blėstančiu džiaugsmu, arba denatūralizuojam ją. Čia aiškiai matosi tendencingumas – argumentų tempimas už ausų. Daug triukšmo sukėlusiam sekso suvokimo sintetiškumui suteikiamas tam tikras virš-statusas.

„Erotinis menas yra neutilitarinis, vertingas, jis ištiria žmogiškąjį pasaulį, atveria jame naujas erdves. Pornografija yra griežtai funkcionali, sukelia seksualinį susijaudinimą ir nieko daugiau“. Ką reiškia „ir nieko daugiau“? Jaučiasi tam tikras autoriaus priešiškumas seksui, ar ne tiesa? Aprašymas lydimas žodžių „griežtai“, „nieko daugiau“, tuo pačiu erotika aprašoma pretenzingai. Tokio priešiškumo požiūrį taip pat sėkmingai galima turėti ausiai, kuri yra griežtai funkcionali, kuri girdi – ir nieko daugiau, tuo metu kai smegenys... ir t.t. Kartais man patinka jausti seksualinį susijaudinimą „ir nieko daugiau“. Kodėl tai laikoma kažkuo „negeru“, „neteisėta“, „nereikalingu“? Aš noriu ir žiūrėsiu pornografiją, noriu ir masturbuosiuos, noriu ir užsiiminėsiu įvairiomis sekso formomis, nes kartais man patinka, ir tai, ir kita, ir dar kita.

„Pornografija operuoja standartiniais kliše, tai visuotinio sąlygiškumo pažeidimas – savitikslis, nes neįprastos lytinio gyvenimo formos stipriau jaudina žmones, o visuotinis skandalas garantuoja pelną“. Pornografija – ne toks paprastas dalykas. Taip pat ne taip paprasta padaryti, pavyzdžiui, žiogelių nuotraukų albumą, žiogeliai juk tokie patys ir reikia pasistengti, kad jie kiekvieną kartą atrodytų kitaip. Jeigu tu manai, kad pornografija tai labai paprastas dalykas - pabandyk pats sukurti pornografinį piešinį arba nuotrauką, ir tokią, kad ji patiktų žmonėms, kurie mėgsta žiūrėti tokias nuotraukas. Toliau, kodėl gi sąlygiškumo pažeidimas tapo pornografijos savitikslis? Tai būtent sąlygiškumas yra toks, kad nepriima pornografijos. Taip pat sėkmingai galima uždrausti žodžio laisvę, po to pareikšti, kad laisva spauda turi savitikslį pažeisti įstatymą apie jo uždraudimą. Toliau, jeigu neįprastos lytinio gyvenimo formos stipriau jaudina žmones, kodėl tai yra negerai?? Jeigu aš noriu stipriau susijaudinti, tai darysiu tai, judėsiu būtent ta kryptimi, kuri man patinka. O kas, jeigu arbata yra skanesnė su cukrumi, reiškia mes turime tai uždrausti ir gerti arbatą be cukraus? Kas liečia pelno, tai čia yra labai bejėgė frazė, kad ją kritikuotume. Aš asmeniškai nieko prieš pelną neturiu. Aš asmeniškai nieko prieš stiprius seksualinius pojūčius neturiu. Aš išvis nieko prieš tai, kas mane traukia, neturiu ir tuo labiau neturiu nieko prieš tai, kas rezonuoja su NšS.

„Pornografija neigia dorovingumą, žemina žmogų, padaro jį manipuliacijos objektu. Ji įtvirtina tradicinę vyriško dominavimo ideologiją (seksizmą) ir yra vienas iš būdu eksploatuoti moteris ir vaikus“. Čia jau viskas apversta aukštyn kojom, įsibrovė ideologija... atsirado stalinizmo laikų dvasia. Pornografija nieko neneigia, pornografija – tai tiesiog vaizdavimas to, kuo žmonėms patinka užsiėminėti. Pornografija yra tai, kas jaudina tuos, kuriuos tai jaudina, ir viskas. Jeigu kažkoks dorovingumas to nepriima – tai yra jo problemos. Manęs, asmeniškai, pornografija nežemina. Net neįsivaizduoju kaip ji gali kažką žeminti? Nebent tas žmogus tikrai turi nesveiką galvą? Kuo čia dėta manipuliacija?? Kuo čia dėtas vyriškas dominavimas?? Apie kokią seksualinę eksploataciją kalbama?

„Kitais žodžiais, komercinė erotika nepadaro žmogų nusikaltėliu, nei seksualiniu maniaku, bet laimės ji niekam negarantuoja“. Būtent tai ir reikia apšviesti taip, kad kiekvienas aklas matytų – pornografija nedaro žmogų nusikaltėliu arba socialiai pavojingu žmogumi. O laimė čia niekuo dėta – morka taip pat negarantuoja laimės, kopūstai taip pat, bet niekas nedraudžia mums jų valgyti ir auginti.

„Suaugusieji žmonės gali naudotis bet kokias erotiniais žaisliukais ir vaizdais, bet vaikus ir paauglius, kurie dar nemoka skirti įsivaizdavimą nuo realybės, reikia pagal galimybę apsaugoti nuo potencialiai pavojingos įtakos“. Suaugusiųjų sąmonėje vaikai yra mitologinės būtybės. Ar suaugusieji vaikų nemyli, ar bijo – aš nežinau, bet juk tokių frazių rašymui turi būti kažkokia rimta priežastis. Aš, asmeniškai, prisimenu save nuo dviejų mėnesių – aš neužmigau savo suaugusiųjų pasaulyje, kad laikyčiau vaikus ir paauglius (!) būtybėmis, kurios nemoka atskirti įsivaizduojamą nuo realybės. Aš pasakyčiau, kad būtent suaugusieji dažnai to nesugeba padaryti. Ir kas pasakė, kad seksas – tai pavojingas reiškinys?? Tai priimama kaip apriorizmas. Ir išvis nuostabi konstrukcija – „potencialiai pavojinga įtaka“. Šiai kategorijai galima priskirti, viską, kas tik įmanoma.

Šis „seksologas“ ir dabar dažnai pasirodo televizijoje kaip ekspertas. Aš kažkada parašiau jam laišką su pasiūlymu peržiūrėti savo požiūrius – jis neatsakė.