Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0042.

Baltoji tigra: „Koncepcijos apie giminaičių artumą išnagrinėjimo fragmentas“.

 

Aš jaučiu kaltės jausmą prieš tėvus ir gailestį jiems dėl to, kad turiu koncepciją: savo veiksmais aš sukeliu jiems kančias“.

Pagrindinė problema yra tai, kad aš jaučiu prieš tėvus labai didelę kaltę, kurios kol kas negaliu pašalinti. Jeigu aš jaučiu kaltę prieš bet kokį kitą žmogų, tai galiu ją pašalinti, tuo pačiu aiškiai suprasdama, kad jeigu jis kenčia dėlto, kad aš nepradedu elgtis pagal jo įstatymus, neatitinku jo norų, tai yra būtent jo problema, o ne mano. Pabandyti padėti, suprasti, žinoma, galima, jeigu tik yra jam simpatija – galima ir 100 kartų paaiškinti, jeigu tik bus noras, bet IŠ TO žmogaus nieko padaryti negalima – arba jis pats pasieks aiškumą ir šalins gailestį sau, arba ne. Yra koncepcija apie tai, kad jeigu jau aš negaliu pašalinti kaltės prieš tėvus jausmą, reiškia tėvai man yra kažkokie ypatingi žmonės.

 

Koncepcija „Tėvai – ypatingi žmonės“.

Argumentai „už“:

Tėvai mane pagimdė, išauklėjo, išmaitino, prižiūrėjo (palaikė manyje gyvenimą), gydė, aprūpino viskuo būtinu, sukūrė aplinkui manęs atmosferą, kurioje pagal jų manymą aš galėjau jaustis laiminga. Niekas daugiau to nedarė ir vadinasi jie yra tuo ypatingi.

 

Argumentai „prieš“:

Jie rūpinosi manimi ne šiaip sau, o todėl, kad norėjo matyti mane gyvą, sveiką, gražią, laimingą, nes būtent tokia aš teikiu jiems malonumą. Dar daugiau šis jų rūpestis buvo pavaldus vieninteliam tikslui: savo sveikata ir sėkme aš turiu teikti jiems džiaugsmą. Jie pagimdė mane tam, kad aš teikčiau jiems džiaugsmą, kad jų gyvenimas taptų laimingesnis, tai yra, jie norėjo, kad savo atsiradimu aš padaryčiau jų gyvenimą laimingesnį. Reiškia jų ypatingumas yra tik tame, kad jie norėjo manęs tik tam, kad padaryčiau juos laimingesnius (prieš tai padarę mane laiminga). Bet juk kai jie norėjo pagimdyti vaiką, jie dar manęs nepažinojo. Jie tiesiog norėjo, kad atsirastų KAŽKAS, kas padarys jų gyvenimą laimingu. Reiškia jie man yra ypatingi tik tuo, kad norėjo turėti kažką, kas padarytų jų gyvenimą laimingu! Tai kas gi tokiu atveju juose yra man ypatingo?! Žmonių, kurie nori tą patį – yra milijonai, tiksliau jie yra tokie pat ir viskas. Tarkime, kad išskyrus to, kad jie norėjo laimės sau, jais valdė taip pat ir altruistinis jausmas – jie norėjo padaryti laimingu bet kokį žmogų, o pats „paprasčiausias“ būdas – pagimdyti tokį žmogų ir padaryti jį laimingu. Bet įsivaizduokite žmogų, kuris atėjo pas jus iš gatvės ir nori jus padaryti laimingais ir kai jus neatitinkate jo reikalavimų, jis tampa labai nelaimingas. Šiuo atveju žmogus atėjo taip pat „iš gatvės“ – aš nesirinkau savo tėvų, ir jie man yra visiškai atsitiktiniai – mano susipažinimas su jais yra priverstinis.

Jeigu, pavyzdžiui, tėvai nenorėjo vaiko (pavyzdžiui, jis atsirado atsitiktinai arba jie jo nenorėjo, kai jis jau buvo gimdoje), tai iškyla klausymas: jeigu kažkas kažko nenori, tai kam tai daro? Kai motina nenori vaiko (tai yra kenčia nuo to, kad yra priversta jį pagimdyti ir nenori jo matyti), ji atiduoda jį į vaikų namus. Jeigu ji to nepadarys, reiškia arba ji nori turėti vaiką, arba tiesiog negali peržengti per savo moralės ribas ir palieka vaiką sau.

Po to aš suformulavau antikoncepciją „Tėvai – neypatingi žmonės“ ir norėjosi su ja atlikti darbą iki tol, kol išvis nejausiu kaltės jausmo prieš tėvus ir tai taps įpročiu. Aš tai padariau tokiu būdu: Aš įsivaizdavau, kad dabar man skambina mama ir kažką man sako. Tuo metu manyje įprastai įvykdavo reakcija – NE sąžinės graužimas. Tai tuo momentu aš sakau sau, kad aš neturiu jokių pagrindų manyti, kad mano tėvai ypatingi žmonės ir dedu pastangas bei šalinu NE. Taip aš dariau daug kartų – kiekvieną kartą, kai tik prisimindavau apie šią savo skausmingą temą.

Aš radau dar vieną pagalbinę antikoncepciją, kuri prisideda prie „tėviškos“ koncepcijos šalinimo. Aš įsisąmoninu, kad:

1.     gimdytojas, toks pat žmogus, kaip ir kiti žmonės

2.     šis žmogus patiria NE, jis yra nepatenkintas, nuliūdęs

3.     jeigu aš jausiu NE, tai tuo labiau negalėsiu padėti

Šiuo momentu paprastas žmogus, kuris patenka į mano dėmesio centrą, patiria NE, išgyvena kančias, ir mano noras padėti susitelkia ties šiuo objektu, t.y. ties gimdytoju. Šis įsisąmoninimas bendraujant su tėvais palaikomas ir lydimas NE šalinimo pastangų. Paskutinis metodas ypač efektingai padeda.

Toliau pateiktas mano pastangų rezultatas:

Kai paskambino tėvas, padariau pastangą ir ne vieną kartą (inercija gali būti labai stipri, jokiu būdu negalima prarasti budrumo, nes tada galima įsitraukti į žmogaus NE ir jau nieko negalėsi padaryti nei sau, nei tuo labiau jam). Mes susitarėme susitikti rytoj. Aš buvau pas gimines kartu su visa savo šeima svečiuose, bet tada man neturėjo reikšmės, kad jų daugiau, buvo net geriau – visi susirinkę – idealios sąlygos save patikrinti ir patvirtinti tai, kad man pavyksta šalinti NE. Labai sunku aprašyti viską, ką aš išgyvenau. Pasakysiu pagrindinį: man visada buvo labai svarbi šitų žmonių nuomonė, jie visada man buvo labai svarbūs, jų sutikimas, jų santykis man. Viskas tai praėjo. Aš pasijutau visiškai nepririšta, laisva, man buvo nesvarbu, ką apie mane pagalvos. Aš patyriau laisvę nuo susirūpinimo, kas bus, laisvę, kad nėra svarbumo. Aš jaučiausi kaip vaikas ir tuo pačiu lygi jiems. Aš nebuvau jų vaikas, žemesnė ar kvailesnė negu jie, bet tuo pačiu žiūrėjau kaip vaikas, man buvo lengva kaip vaikui. Man buvo viskas nesvarbu. Aš įgyvendinau dar man įprastų NE šalinimo eilę.

Rezultatas buvo patvarus. Aš praleidau šeimos rate kelias valandas ir supratau, kad daugiau niekada nesijausiu kaip anksčiau ir nesuvoksiu jų kaip anksčiau. Aš padarysiu visas įmanomas pastangas, kad atsiradus giminaičių vaizdui ir jiems patiems, daugiau neįkrisčiau į koncepcijų ir NE automatizmą. Aš supratau dar štai ką: aš niekada netikėjau, kad šis tėvų klausymas kada nors išsispręs. Aš netikėjau, bet dariau viską, kas nuo manęs priklauso. Galbūt todėl atsiradę pasikeitimai yra taip stebuklingai išgyvenami!