Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0045.

Skvo: „Motina!“.

 

Viena mergina parašė man laišką, kuriame buvo tokie žodžiai – „Savo būte aš iškęsčiau bet kokią nuobodžią senę, tai gali būti netgi kaimynė su mano mamos charakteriu ir netgi blogesniu, bet kęsti SAVO MOTINĄ!...“ Tai sukėlė mintis apie tai, kas gi žmonių gyvenime yra motina ir kodėl būtent jai atsiranda toks ryškus negatyvus požiūris (NP). Aš esu įsitikinusi, kad visi, absoliučiai visi žmonės jaučia NP savo motinai. Mačiau daug žmonių, kurie sėdėdami virtuvėje kalba apie tai, kad tėvai – šventi, bet nemačiau nei vieno, kuris realiame gyvenime bendraudamas su motina reikštų jai gyvą simpatiją, džiaugtųsi su ja bendraudamas ir siektų šio bendravimo.

Aš atsakiau tai merginai, kad gerai suprantu, kodėl būtent motinai įvyksta ypatingas NP, juk motina – tas žmogus, kuris nuo pat gimimo kiekvieną dieną vertė tave daryti tai, ko tu nenorėjai. Ir ne tik vertė, ji dar ir baudė, kėlė scenas, provokavo tavyje NE, kurios buvo ypatingai kankinančios. Kai aš tai rašiau, manyje įvyko aiškus supratimas, kad tėvai, tvirtindami, jog viską daro tavo gerovei, kiekvieną dieną šlifuoja savo meistriškumą tame, kad sukeltų tavyje ryškiausias NE, kurių pagalba jie gali tave valdyti, versti tave daryti tai, ką JŲ manymu reikia daryti.

Iki 13 metų mano gyvenimas buvo nepertraukiamas, tirštas NF (tai buvo, drėgnas, niūrus požemis!!!), nepaisant to, kad aš „viską turėjau“, nepaisant to, kad mano motina, palyginus su mano draugų ir klasiokų tėvais, nebuvo man labai žiauri. Dabar aš prisimenu tą laiką kaip tikrą vergystę, kai tu nieko negali – nei miegoti, kiek nori, nei valgyti, ką nori, nei gultis miegoti tada, kada nori, nei vaikščioti ten, kur patinka, nei draugauti su tuo, su kuo nori ir t.t. Išvardyti tai, ko tau daryti negalima, neturi prasmės, nes uždrausta praktiškai viskas, ką iš tikrųjų norisi daryti. Tais metais mano motina užimdavo diktatoriaus poziciją – kai man kažkas buvo uždrausta, ji darydavo siaubingą, ledinį balsą ir sakydavo „Aš tau draudžiu tai daryti. Iš kelinto karto reikia mamos klausyti?“. Ir toliau sekė lekcija lediniu balsu, išvis ji veikdavo tada lediniu griežtumu, kuris mane labai gąsdino.

Kai man sukako 13 metų, mano norai pradėjo ypatingai stipriai prieštarauti motinos koncepcijoms apie tai, kokia turi būti mergaitė ir visas mano gyvenimas pavirto aštria kančia. Aš jau negalėjau drausti sau daryti tai, ką norėjau, nes gyventi taip, kaip iš manęs norėjo mano motina, pasidarė neįmanoma. Todėl aš išeidavau naktimis iš namų, dulkinausi su berniukais, rūkiau, gėriau, vartojau narkotikus, linksminausi klubuose, keikdavausi ir t.t.

Kiekvienas mano poelgis sukeldavo motinai siaubingas kančias, bet dabar aš pasidariau ne blogesniu nei ji diktatoriumi, aš išmokau agresyviai ginti savo norus. Tada ji sugalvojo naują kankinimo rūšį ir nuo to laiko jos bausmė niekada nesibaigdavo. Ji kankino mane stipriausiu gailesčiu sau (SG). Jeigu aš grįždavau namo naktį, rasdavau ten jau ne žmogų, o kažką, su užtinusiu nuo ašarų veidu, būte jautėsi siaubingas širdies lašų kvapas, ir pakaitomis su ašaromis mane užpuldavo begalinės pretenzijos – „kodėl gi tu nesupranti, kad gyveni siaubingai ir šis gyvenimas tave pražudys... Tu kažkur naktimis vaikštai, mano širdis plyšta nuo baimės dėl tavęs... Tokiu atveju geriau išvis negrįžk! Kodėl tu išeini???“ Toks nesurištas kančių srautas užgriūdavo mane KIEKVIENĄ kartą, kai aš ką nors ne taip padarydavau. Kai buvau svečiuose ir norėjau ilgiau pasilikti, mane kankino kaltės jausmas prieš motiną, nes žinojau, kad ji nemiega, galvoja apie mane, verkia, kenčia, o kai grįšiu, ji vėl mane kaltins, kad aš esu tokia žiauri.

Tokiu būdu, aš nors ir dariau tai, ką norėjau, visi mano poelgiai buvo apnuodyti kaltės jausmu (mano motina taip dėl manęs kenčia), gailesčiu (juk ji mane myli, ji man linki tik gero, vargšė mamytė), gėda (aš iškrypėlė, mano norai ištvirkę). Ir tai tęsėsi dar kelis metus, kiekvieną dieną. Kas, išskyrus motinos, galėjo dar mane taip kankinti? Niekas, todėl ir NP jai yra ypatingas.

Kai aš turėjau 15 metų, aš su siaubu ir gėda gaudavau save mintyse, kad savo motinai linkiu mirties. Pas mane nekildavo noras jos nužudyti, bet gyvenimas su ja buvo toks kankinantis, jog norėjosi, kad jos tiesiog nebūtų. Juk, jeigu ji liktų gyva, tai kur aš bebūčiau, mane visada lydėtų kaltės prieš ją jausmas.

Aš tvirtinau ir tvirtinu, kad visi santykiai tarp tėvų ir vaikų 99% yra tokie – tėvai naudoja prievartą, o vaikai nekenčia savo tėvų, nes neįmanoma jausti simpatiją žmogui, kuris kiekvieną kartą verčia tave daryti tai, ko tu nenori. Savo gyvenime nemačiau nei vieno atvejo, kad santykiai tarp tėvų ir vaikų būtų nors truputį gyvybingesni. Šitie santykiai – nepertraukiamas pretenzijų, neapykantos, susierzinimo srautas.

Kartais būna „geros šeimos“ – tokios, kuriose viskas vyksta lygiai taip pat, bet išoriškai atrodo, kad tarp jų yra „taika, draugystė ir meilė“ (blogiausiu atveju kartais). Tokie santykiai yra tik paviršutiniškai taikūs. Už jų slepiasi ne mažesnis psichinis spaudimas ir jeigu vaikas, vis dėlto dėl kažkokios priežasties gina savo norus, baigiasi taika ir tėvai pradeda naudoti aukščiau aprašytą spaudimą – patiria susierzinimą, kuris perauga į neapykantą tokiu laipsniu, kokiu vaikas gina savo norus, spaudžia jį gailesčiu sau, koncepcijomis apie pareigas, apie „gerą“ ir „blogą“ ir t.t. Aišku, vaikas greitai pradeda suprasti, kad jeigu padarys žingsnį į šalį, „taikūs“ santykiai pasibaigs, ir jis bus psichiškai atakuojamas. Baimė, kad taip ir bus verčia jį iki paskutiniųjų laikytis jam skirtose ribose.

„Labai gerose šeimose“, tėvų prievarta pasireiškia visų pirmą mandagesnėse ir padoresnėse formose – „juk mes gera šeima, ir jeigu jau reikšti priekaištus, tai tyliai ir pro dantis, jeigu sugėdinti arba išbarti – tai taip, kad vaikas suprastų – geriau dabar paklusniai nuleisiu galvą, kol dar pyktis nepasipylė mažiau palankiomis formomis, nuo ko paskui visiems bus gėda“. Antrą, tokiose šeimose vaikai susitaikė, palūžo, faktiškai mirė – jie sutiko visiškai malšinti savo norus ir faktiškai jau paseno, net jeigu jiems po 15 metų. Tokie vaikai netgi pasiruošę ginti savo tėvus, jeigu kažkas apkaltintų juos dėl diktato ar spaudimo. Jie tvirtins, kad jų tėvai jiems linki tik gero, kad iš tikrųjų pas mus labai draugiška šeima, ir kaip bebūtų, tai mūsų tėvai ir mes jiems skolingi ir t.t. Tokie numirusieji vaikai, suprantama, dėl to, kad numalšino savo džiaugsmingus norus ir pavirto robotais, seniais, nieko daugiau nesugeba, išskyrus to, kad mechaniškai perėminėja mirusių žmonių vertybes (t.y. turinčių daiktus, statusus, valdžią, savo šeimas), kūria savo „teisingas“ šeimas ir tęsia naują niūrumų cirkuliacijos viją. Pagal taisyklę, vaikas, kurio santykiai su tėvais yra geri, kuris ir pats galvoja, kad jo santykiai su tėvais yra normalūs, tiesiog yra kastratas t.y. žmogus, kuriam išpjovė laisvės siekimą, kuris gal būt niekada jo ir neturėjo, kuriam būti prievartaujamu ir neturėti savo norų yra patogu.

Ir štai kas dar yra parodomuoju faktu – kaip besikeistų mano gyvenimas, mano motina VISADA yra nepatenkinta. Kai man sukako 18, aš nustojau gyventi palaidą gyvenimo būdą ir pradėjau nakvoti namuose. Ji irgi pradėjo ramiau miegoti, bet jos nepasitenkinimas niekur nedingo. Jis tapo ne tokiu aštriu, bet labiau nuobodžiu. Ji visada rasdavo priežastį, kad galėtų „dėl manęs“ pasikankinti. Mažai to, kad aš kentėjau dėl to, kad negalėjau daryti, ką norėjau, tai motina dar papildomai vertė kentėti dėlto, kad ji kankinasi („Kaip gi tu gali žiūrėti į tai, kad tavo motina kenčia!“), o kentėjo ji pastoviai, jos neįmanoma buvo niekuo išvaduoti nuo kančios, jokiais gyvenimo pasikeitimais, nes kentėti (tai yra jausti NE) – tai jos pasirinkimas, tai yra tai, kuo ji užmuša savo gyvenimo beprasmiškumą.

Motina (taip pat sėkmingai tai liečia kitus giminaičius, kurių pagrindinis tikslas „auklėjimas“) – svarbiausias bet kurio žmogaus gyvenime prievartautojas, nes šis žmogus ilgų metų bėgyje prievartavo tave labiausiai ištvirkusiomis formomis ir darė tai visiškai neteisėtai, nes tokia mūsų bendruomenės tvarka, tokios koncepcijos, kurias mes visi išgeriam kartu su šios motinos pienu, tokios baimės, sukurtos bukumu ir nenoru siekti aiškumo – reikia apie tai prisiminti – nes ji patiria malonumą nuo to, kad kankina tave ir save, iš dalies keršija tau už tai, kad pati pavirto numirėliu. Motinos prievarta vaikui yra tokia įprasta, tokia „teisinga“ ir neišvengiama, kad dauguma, skaitančių šį straipsnių, tikriausiai jaučia pasipiktinimą – „kaip gi taip galima rašyti apie motiną!“ ir nori pateisinti šia prievartą, pavadinti ją auklėjimu, veiksmais dėl vaiko gerovės ir t.t. tai sako tik apie tai, kad tokia bjauri šių dalykų būklė taip tvirtai įsikūrė daugelyje žmonių, kad tam, kad tiesiog sąžiningai pažiūrėtume, kas iš tikrųjų vyksta, reikalingas labai rimtas darbas.