Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0046.

Lūšis: „Išdidumo žaidimas“.

 

Bodhis man patarė – pakalbėti su kokiu nors žmogumi taip, lyg būčiau ministro dukra ir esu pripratusi būti niekinanti, išdidi, tarytum prieš mane atvertos visos durys ir aš puikiai suprantu šią didžiulę bedugnę, esančią tarp manęs ir šitų niekingų būtybių. Pagal jo žodžius, ši patirtis padėtų man išaiškinti, kad ir man būdingas gailesčio sau jausmas (SG) bei savisvarbos jausmas (SV), kurį reiškia kiti žmonės, yra tik mechaniškomis reakcijomis. Aš galėsiu suprasti, kad patiriu SG ne todėl, kad tai mano neatskiriama savybė, o todėl, kad tiesiog pripratau jį patirti ir žmonės patiria prieš mane SavS ne todėl, kad betarpiškai jaučia manyje kažką tokio, o tik todėl, kad suvokia mano SG apsireiškimus. Jeigu aš, jausdama SG, elgčiausi išdidžiai, tai žmonių santykis man ir būtų kaip išdidžiam žmogui.

 

Aš užėjau į kino teatrą ir išdidžiu tonu pasakiau: „man bilietas 12:00“. Ji – „šiandienai?“. AŠ – „Dabar!“. Pasakiau tokiu tonu, lyg tai tik kvailys nesupranta, kad man reikalingas bilietas dabar, ir kad ji turi padaryti viską, kas įmanoma ir kuo greičiu man jį parduoti. Tai sakydama, aš peržengiau „slenkstį“ – aš niekada neleisdavau sau taip kalbėti su žmonėmis, man atrodė, kad jeigu taip kalbėčiau, su manimi ir su jais įvyktų kažkas siaubingo. Mergina atsakė mandagiai – „prašau, malonios peržiūros“. Atrodė, kad ji į tai neatkreipė dėmesio.

Pirkau arbatą. Pasakiau – „duokite arbatą“. Ji – „yra tik žalioji arbata, norėsite?“. Aš – „Taip“. Vėl tonu, lyg tai aš jai leidžiu duoti man tokią arbatą, lyg aš esu karalienė, o ji tarnaitė. Ji vėl liko mandagi ir meili. Manyje nebuvo įprasto pataikavimo, baimės. Nebuvo negatyvaus požiūrio (NP). Buvo abejingumas, susirūpinimas jos nuomone sumažėjo iki 3 balų. Pamačiau, kad pasidarė lengviau nesakyti ačiū/prašau, nėra kaltės jausmo. Pirmą kartą pasijutau laisva tylėdama. Supratau, kad pardavėjai taip ramiai į mane reaguoja, nes jiems tai yra normali kliento reakcija, juk beveik visi žmonės arba pataikauja, arba patiria NP.

Po to nuėjau į parduotuvę, atsitiktinai pastūmiau praeivės rankinuką, kad jis ją užgautų. Ji atsisuko. Niekas neįvyko – nei kai aš ją pastūmiau, nei kai ji pažiūrėjo į mane (ne, prisimenu, kad vis dėlto įvyko – gailestis, kad praradau susirūpinimą savo vardu, NP sau dėl šaltumo, dėl „žmogiškumo“ praradimo).

Įvyko įspūdis, kad peržengus įprastų sau bendravimo su žmonėmis slenkstį, aš kartu peržengiau savo gailesčio sau būseną.

Dar vienas pastebėjimas. Atrodo, kad žmonės, matydami mano būdą save perteikti, pradeda mane suvokti atitinkamai mano vaidmens. Jie pradeda žaisti mano žaidimą. Iki šiol galvojau, kad sukeliu sau niekinantį santykį, todėl, kad esu paprastai apsirengusi, neturiu šukuosenos ir makiažo, bet pasirodė reikalas yra tame, kad aš jaučiau SG ir atitinkamai elgiausi. Šis SG matėsi kiekviename mano apsireiškime, o dabar, kai aš užėmiau niekinančios, SavS merginos poziciją, kuri nesusimasčiusi gali priekaištauti, varinėti, auklėti, žmonės iš karto mane tokią ir pradėjo suvokti.

Šitie veiksmai suvokiami kaip žingsnis į kitą pasaulį. Jis neįprastas tuo, kad jame nėra skausmingo prisirišimo prie žmonių, ten yra šviežumas ir tuštuma. Rezonansinis vaizdas – vėlyvas vakaras, lėtus ir griaustinis, apsiniaukęs dangus, gotikinė pilis, aplinkui nėra nei namų, nei žmonių. Jis labai neįprastas, iš visur atslenka pilkuma. Atsiranda mintys – baimės, kad aš nustosiu būti žmogumi, tapsiu abejinga, šalta – tai parodo, koks stiprus yra įsitikinimo, kad būtent NE daro žmogų „žmogišku“ mechanizmas. Bet aš suprantu, kad tiktai nustoju gailėti save ir žmones. Nustoju gailėti – nereiškia, kad tampu kieta ir žiauri, reiškia tik, kad baigiasi kančios nuo gailėjimo. Atrodo, kad manyje atsiranda savęs valdymas, kad galėsiu daryti tai, ką norėsiu, kad dabar nėra įprastų kliūčių, kurios mane gniaužė. Ir nuo laisvės pojūčio taip pat atsiranda baimės. Anksčiau kliūtys, kurios pasireikšdavo gailesčio sau pavidalu, mane ribojo ir aš visada žinojau, ką kokioje situacijoje turiu daryti, aš buvau kaip užprogramuotas robotas, o dabar aš jaučiuosi kaip vėjas, kuris gali nudumti kur tik nori. Šiuose pasikeitimuose aš matau kažką didžiulį, nepakeičiamą. Žengus tenai, aš tampu kitokia ir padarius kelis žingsnius, nepakeičiamai tampu kitokia būtybe, tampu kažkuo neperkandamu, neužspaustu man žinomų būsenų ribose. Tai yra tai, ką aš jaučiau kalnuose. Bet tada tai atrodė ne taip pažįstama, įprasta, kaip dabar. Kai nuimu atslenkantį negatyvų foną (NF), įvyksta dvilypio suvokimo įspūdis – aš matau vieną pasaulį, tai paprasto žmogiško gyvenimo pasaulis, o gyvenu kitame pasaulyje. Žmonių pasaulyje aš vaidinu žmogų, turiu kažkokią vaidmenį, nes taip yra saugiau. Pereidama gatvę, aš taip pat vaidinu, judu pagal taisykles. Šis nepriklausomybės nuo išorinio vaidmens suvokimas šalta ugnimi išdegina niūrumus, išvalo kažką viduje. Ir tuo momentu, kai aš tai patiriu, ir po tam tiko laiko, man atrodo, kad įvyksta kažkas svarbaus, kažkas šioje vietoje keičiasi, gimsta iš naujo.

Nuostabu ir tai, kad ši būsena įvyko tokio paprasto veiksmo rezultate.