Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0047.

Psi: „Vertinga NE reakcija“.

 

Pamačiau niūrumą, kuris atrodė velniškai teisingas, priimamas kaip adekvati reakcija.

 Kai įvyksta NE, kurių aš negaliu arba nebandau iš karto pašalinti, aš fiksuoju, kad man nuo jų yra labai bloga. Ir ČIA PAT atsiranda SG, o iš jo mintys – „kaip gi man blogai!“, „kiek laiko galima būti tokiame užpakalyje“, „kada gi viskas pasibaigs“ ir t.t. Viena NE iš karto pasidengia kita. Jeigu aš pradedu save gailėti, tai pripažįstu situaciją kaip „neteisinga“, dėl visko pradedu kaltinti aplinkybes, o ne savo įprotį patirti NE. Kokiu būdu čia gali gimti noras šalinti NE, juk jos atsiranda tik dėl mano „kaltės“? Vietoj to, kad nustočiau jausti NE, aš jaučiu dar ir SG ir galvoju, kad tokia mano pozicija yra efektyvi, kad aš užsiėminėju praktika. Aš juk aiškiai matau, kad manęs netenkina NE, kad aš nuo jų kenčiu, noriu jas pašalinti, kategoriškai nenoriu su jomis susitaikyti, juk man taip blogai! Bet tai nėra žingsnis į nenorimų suvokimų pakeitimą į norimus, tai žingsnis į priešingą pusę, kai vienas niūrumas pasidengia kitu. Jeigu aš taip ir nepašalinu SG, toliau dar atsiranda impotencijos jausmas, kuris taip pat atrodo visiškai teisingai: man taip blogai, o aš nieko su tuo negaliu padaryti, aš – impotentas! Reiškia, vietoj to, kad pašalinčiau pirmą NE, aš dengiu ją iš viršaus dar viena, kita, ir tam, kad pralaužčiau šį NE sluoksnį, reikia jau daug daugiau pastangų. Dažnai tokiais atvejais įvyksta aklavietės pojūtis. Kaipgi tai įvyko, juk aš užsiėminėju praktika?

Dabar aš kuriu ryžtingumą negailestingai iš karto šalinti visas atsiradusias NE, o kartu su jomis ir mintys apie tai, kad man labai blogai. Šios mintys atitraukia mane nuo pastangų ir sukelia naujų NE atsiradimą, nuo ko man darosi tik blogiau ir blogiau.