Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0048.

Bodhi: „Tikimybės koncepcija“.

 

Terminas „tikimybė“ kasdienėje kalboje beveik visada naudojamas be supratimo, ką būtent šis žodis reiškia. Iki to laiko, kol mes nenustatėme, kokį suvokimą arba suvokimų visumą mes vadiname „tikimybe“, jis bus tiesiog tuščias garsas, abstrakti koncepcija.

Terminu „tikimybė“ aš vadinu skaičių. Tai ne procesas, ne reiškinys, ne žinios apie ateitį ir netgi ne dalinės žinios apie ateitį. Tai tiesiog skaičius, gautas griežtai apibrėžtų bandymų ir juos sekančių griežtai apibrėžtų matematinių veiksmų rezultate.

Pavyzdžiui, aš noriu apskaičiuoti tikimybę to, kad moneta nukris herbu. 20 kartų aš pamėtau monetą, 12 iš kurių ji nukrenta herbu. Bandymas griežtai apibrėžtas – reikia pamesti monetą 20 kartų, tam tikroje vietoje, kur nėra vėjo. Po bandymo atlikimo 12 dalinu iš 20 ir gaunu skaičių. Dabar aš galiu pasakyti, kad šio bandymo metu buvo apskaičiuota tikimybė, kad moneta nukris herbu – 12 kartų iš 20 pamėtymų, t.y. 60%. Bet tai nereiškia, kad ir kito eksperimento metu ji nukris herbu 12 iš 20 kartų. Tai reiškia, kad mes galime apskaičiuoti tikimybę šioms sąlygoms, o po 5 minučių šios sąlygos gali pasikeisti. Arba patys objektai, su kuriais atliekame bandymą gali pasikeisti. Arba gali pasikeisti kažkas, ko mes šiuo momentu nesuvokiame. Arba pradės veiklą faktorius, kuris anksčiau nesireikšdavo. Ir taip toliau. Jeigu mes turime reikalą su matematine abstrakcija, tai šiuo atveju apskaičiuota tikimybė gali būti naudojama aproksimacijai, bet realiame gyvenime tikimybė nieko, išskyrus skaičiaus, nereiškia. Jeigu aš 10 kartų išmečiau iš rankų šaukštą, ir jis 10 nukrito ant grindų, tai tikimybė, kad jis ir 11-tą kartą nukris ant grindų yra 100%. Matematinėje abstrakcijoje jis ir 11 kartą nukris ant grindų, bet realiame gyvenime gali įvykti bet kas – kažkas atbėgs ir pagaus šaukštą, įvyks žemės drebėjimas ir šaukštas nuskris į dangų, mane pastums ir šaukštas nuskris į kitą kambarį.

Kam gi tada skaičiuoti tikimybę, jeigu ateitis gali būti bet kokia? Jeigu aš turiu šį skaičių, aš galiu atsistumti nuo jo prognozuojant ar planuojant savo veiksmus. Pavyzdžiui, aš atlikau eksperimentą – pamėčiau monetą 10 kartų, 3 iš kurių ji nukrito herbu. Aš apskaičiavau tikimybę 3 atvejai iš 10. Ir dabar aš noriu pastatyti pinigus į tai, kad nukris skaičius arba herbas. Vadovaudamasis vien tik tikimybe, aš pastatysiu pinigus už skaičių, bet tai nereiškia, kad iškris skaičius. Jeigu aš nenoriu vadovautis apskaičiuota tikimybe, tai galiu vadovautis bet kuo kitu (norais, mintimis, emocijomis ir t.t.).

„Principingos galimybės“ koncepcija. Su moneta mes galime atlikti kelis eksperimentus, kad apskaičiuotume kelias tikimybes, išvestume vidurkį. O kaipgi su reiškiniais, kurių statistikos negalime surinkti? Pavyzdžiui, kaip apskaičiuoti atominio karo tikimybę? Susitarkime, kad atominio karo pradžią mes laikysime atominės bombos sprogimą. Mes žinome aplinkybių eilę, kurios sukelia atominės bombos sprogimą. Pavyzdžiui, prezidentas turi paspausti mygtuką, raketa turi išskristi, ją turi numušti, bomba turi sprogti. Savo ruožtu tam, kad prezidentas paspaustų mygtuką, turi įvykti dar kažkokių įvykių eilė. Pavyzdžiui, priešiškas prezidentas turi „pasiųsti“ šį prezidentą, kongresas turi priimti sprendimą pradėti karą ir t.t. Turėdami šių duomenų rinkinį, mes galime apskaičiuoti tikimybę to, ar atominis karas prasidės rytoj. Mes renkame reiškinių, kurie gali sukelti karą, statistiką ir vadovaudamiesi ta statistika apskaičiuojame tikimybę. Ir būtent tai daro žmonės, norėdami apskaičiuoti karo ir jo eigos tikimybę. Tokie pat sudėtingi apskaičiavimai atliekami prognozuojant orą.

Tokiu būdu principinga galimybė apskaičiuoti tikimybę egzistuoja tada, kai yra apibrėžta tai, ką mes norime apskaičiuoti ir kai žinome, kas tai gali įtakoti ir kaip. Šios informacijos pilnatvė ir tikslingumas neturi lemiančios įtakos principingai galimybei apskaičiuoti tikimybę. Apskaičiuoti tikimybę mes galime bet kokiu atveju, net jeigu mes turime tik padrikus duomenis apie faktorius ir jų įtakos į mus dominantį rezultatą tipus.

Jeigu tam, kad apskaičiuotume tikimybę, mes turime mažai informacijos (pavyzdžiui, mes pamėtėme monetą tik du kartus), tai mes galime laikyti, kad turime mažai pagrindų vadovautis apskaičiuota tikimybe planuojant savo veiksmus. Bet nuo to, kad mes turime mažai informacijos, tikimybė netaps mažiau patikima ar tiksli. Tikimybė negali būti nei tiksli, net patikima, nes ji nėra ateities žiniomis. Net, jeigu apskaičiuota tikimybė lygi 100 %, tai neduoda jokių žinių apie ateitį. O apskaičiavimai, kuriuos aš padariau dabar, negali būti netikslūs – juk aš turėjau ir bendrą tiriamųjų reiškinių skaičių ir tų reiškinių, kurių tikimybę aš skaičiavau, skaičių. Padalinus vieną skaičių iš kito, aš gavau dar vieną skaičių – tikimybę.

Jeigu aš kalbu apie tai, kad kažkas gali užsiimti praktika, tai reiškia, kad tokia tikimybė yra. Jeigu aš įvedu tokią tikimybę, reiškia, kad ją galima kažkaip apskaičiuoti. Bet kaip galima apskaičiuoti tikimybę to, kas gali užsiimti praktika, o kas ne? Prieš atsakinėjant į šį klausymą reikia atsakyti į tokį klausymą – o ar išvis galima apskaičiuoti tokią tikimybę?

Bet čia atsiranda toks klausymas – o tikimybę KO aš noriu apskaičiuoti? Kas yra – „užsiėmimo praktika pradžia“? Koks tai reiškinys? Pavyzdžiui, galima būtų susitarti, kad „užsiėmimo praktika pradžią“ mes vadinsime pirmą NE pašalinimo aktą, po ko žmogus pradeda pastoviai šalinti NE. Bet aš žinau daug atvejų, kad kažkas pradėdavo šalinti NE, bet paskui mesdavo šį darbą ir grįždavo prie paprasto gyvenimo. Ir žinau, kodėl vienas žmogus tęsia NE šalinimą, o kitas metą šį darbą ir grįžta prie paprasto gyvenimo.

Tokiu būdu, kokį reiškinį bevadintume „praktikos pradžia“, mes susidursime su negalimumu tai padaryti, nes vienu atveju šis reiškinys bus praktika, kitu atveju – ne. Ir nežinoma, KODĖL taip yra. Reiškia, mes negalime apskaičiuoti tikimybę to, apie ką mes neturime supratimo. Reiškia, mes negalime pasakyti nei to, kad neišsilavinęs žmogus gali užsiėminėti praktika, nei to, kad profesorius negali to daryti. Viskas, ką mes galime pasakyti – tai, kad mes nieko apie tai nežinome.

Dabar atsiranda kitas klausymas – kuo gi tada vadovautis? Juk, jeigu vakar N. buvo niūrumų apimta būtybe, tai aš nežinau, kuo jis bus šiandien. O jeigu jis šiandien niūri būtybė, aš nieko nežinau apie tai, ar jis rytoj užsiims praktika. Tokiais atvejais aš galiu vadovautis tik vienu – savo džiaugsmingu noru bendrauti su juo, nuojautos turėjimu. O jeigu aš galvočiau, kad N. bet kokią dieną gali užsiimti praktika, aš galėčiau patirti šios koncepcijos sąlygojamą norą pradėti kiekvieną dieną su juo bendrauti, juk koncepcija tokia, kad „bet kokiu momentu jis gali pradėti užsiėminėti praktika“. Tokiu būdu, aš kiekvieną dieną vadovaučiausi savo mechanišku (t.y. sąlygojamu koncepcijų) noru, bet aišku, kiekvieną dieną aš jausčiau nuo to apsinuodijimą (nes džiaugsmingas noras bendrauti su šitais žmonėmis neatsiranda), bet atsikratyti šio amžino apsinuodijimo šaltinio negalėčiau. Tai yra tas pats, tarytum prieš mane gulėtų nuodai, o aš galvočiau: „aš gi nežinau, gal šiandien aš ir neapsinuodysiu, gal tai bus skanu šiandien, o aš mėgstu skanius dalykus“ ir pradėčiau tai ragauti bei nuodyti save. Aišku, toks nepakeičiamas apsinuodijimas sukeltų norą susiprasti, po ko aš atsisėsčiau ir išsiaiškinčiau – kas yra „yra tikimybė, kad jis užsiims praktika“. Būtent taip viskas ir įvyko J

Yra daug stebėjimų, kad tie, kas galvojo, jog „bet koks žmogus bet kokiu momentu gali užsiimti praktika“, realybėje taip nesielgia – jie vis dėlto nustoja bendrauti su tais, kas jiems yra neįdomus ir nemalonus, jeigu jau negali įveikti bendraujant įvykstančias NE.