Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0049.

Skvo: „Taip vadinamos „silpnos“ NE“

 

Šiandienai NE ir toliau atsiranda. Jeigu palyginčiau jas su tomis, kurios buvo prieš metus, tai vienareikšmiškai galėčiau pasakyti, kad šitos NE yra daug silpnesnės. Aš taip ir darau – fiksuoju NE ir pažymiu ją kaip silpną. Tuo pačiu nesuvokiu jos, kaip rimtą priešą, o daugelyje atvejų aš net nedarau pastangų, kad ją pašalinčiau – ji pati po 2-3 sekundžių ištirpsta. Labai dažnai po to, kai įvyko ta „silpna“ NE, atsiranda pasitenkinimas – viskas taip gerai, NE tapo silpnomis, nereikia dėti pastangų, kad jas pašalinčiau, galima atsipalaiduoti.

Aš nepastebiu, kad šios „silpnos“ NE sudaro šviesiai-pilką būseną. Aš esi įsitikinusi, kad šios NE pačios savaime dings. Bet nėra jokių pagrindų, kad būčiau tuo įsitikinusi, greičiausiai tai yra būdas išvengti pastangas. Dabar aš galvoju, kad šios NE savaime nedingsta, nes yra įprotis jas patirti ir tam, kad sulaužyčiau šį įprotį, reikia pastangų, nors ir mažesnių negu intensyvių NE patyrimo įpročio sulaužymui. Tai yra skirtingos pastangos – kovai su intensyviomis NE reikia ne tik dėmesingumo, bet pasiryžimo bei atkaklumo. Kovai su mažiau pastebimos NE reikalingas visų pirmą dėmesingumas ir NšS troškimas.

Kai š pažymiu NE kaip silpnas, jos nustoja būti mano priešais. Aš susitaikau su jomis ir leidžiu joms reikštis. Jos netrukdo man būti pasitenkinime, o nepertraukiamo laisvės ir NšS siekimo dar nėra. Anksčiau aš galėjau sau leisti tokias NE žymėti silpnomis, nes mano darbų frontas buvo intensyvios NE. Dabar stiprių NE nėra, o tas, kurios yra, aš laikau silpnomis.

Yra įprotis pastoviai lyginti tai, kas dabar vyksta su tuo, kas vyko prieš mėnesį, prieš metus. Kai aš lyginu, atsiranda labai daug priežasčių pasitenkinimui ir nusiraminimui – daug kas per tą laiką manyje pasikeitė, aš laikau save jau pasiekusią tokį laisvės nuo NE laipsnį, kad jau galima ir nedėti pastangų. Pasitenkinimas atsiranda, bet juk apsinuodijimas nuo šitų NE niekur nedingsta. Dabar aš suprantu, kad šita pozicija labai nepatogi, todėl renkuosi kitą. Nėra reikšmės tai, ką aš šiandien padariau ir pasiekiau. Aš šalinu visas mintis, kuriose lyginu save prieš puse metų ir dabar. Šiandien yra realūs niūrumai, yra NE, NF, NP, yra mechaniškumas, yra koncepcijos ir pasitenkinimas. Ir tai visiškai nesilpni niūrumai – aš neturiu su kuo jų lyginti – tai tikri niūrumai, kurie neleidžia reikštis NšS. Viskas, kas uždengia NšS – negali būti silpnu, tai tikras nuodas.

Pirmos kliūtys, su kuriomis susidūriau užėmusi „šiandienos“ poziciją, atsirado jau niūrumų fiksacijos procese. Man nesinori žymėti NE be paženklinimo „silpna“. Supratau, kad kiekvieną kartą, kai taip pažymėdavau NE, atsirasdavo pasitenkinimas, kurio nenorėjau netekti. Nenoriu fiksuoti visų NE, kurios atsiranda – užtenka kelių, kurios stipresnės ir trunka ilgiau negu kitos. Nenoriu suprasti, kad NE atsiranda labai dažnai. Dauguma iš jų trunka 1-3 sekundes ir savaime praeina. Aš nenoriu nei jų fiksuoti, nei nagrinėti, nei šalinti. Tam reikia pastovaus dėmesingumo, o aš noriu turėti įspūdžių ir jausti pasitenkinimą.

Toks yra įpročio patirti NE savigynos mechanizmas, bet kančios dėl šitų NE ir noras patirti NšS sukėlė tai, kad gimė noras ištirti šį mechanizmą, o ši analizė sukėlė tai, kad vienas niūrumų kamuolys išsiskaidė į sudėtines, kas savo ruožtu sukėlė tai, kad atsirado noras šalinti kiekvieną konkretų niūrumą.