Home

Kelias į nušvitusią sąmonę

 

Straipsnių rinkinys 01 (1-100)

 

 

 

0050.

Skvo: „Susitikimas su Ramakrišna“.

 

Mes sėdime su Bodhiu prie kompiuterio, kurio ekrane matome Ramakrišnos nuotrauką. Nuotrauka pakankamai gera, bet nelabai gerai matosi akys. Nieko ypatingo ši nuotrauką nesukelia. Aš tiesiog sėdžiu ir beveik nejudu. Dažnai, kai aš nejudu, dingsta fizinio kūno pojūčiai ir atsiranda kiti pojūčiai, kurie apima didesnę sritį, negu fizinio kūno pojūčiai – „ši vieta“ pasidaro pusantro karto didesnė. Pabandysiu aprašyti pojūčius – tampri, judanti tuštuma, kuri lydima lengvo, malonaus galvos sukimosi – panašu į tuštumos sferos išgyvenimo aprašymą. Fizinio kūno suvokimas gali apsireikšti fragmentais ir šiuose fragmentuose gali įvykti (o gali ir neįvykti) deginimo, aštrios mėtos vėsumos, elektros, lengvos ir malonios anestezijos, vandens tekėjimo (lyg vanduo greitai tekėtų kažkuo rifliuotu), malonaus išgaravimo (kaip tyliai šnypščiantys garuoja lašai) pojūčiai.

Aš nustojau judėti ir aprašiau savo pojūčius Bohiui. Jis padėjo mano ranką ant krūtinės centro ir krūtinės srityje įvyko lengvas, bet pakankami jaučiamas deginimas. Jis pasirodė tam tikruose kūno fragmentuose, ypač – rankose, žemiau alkūnės ir pėdose, čia irgi jautėsi deginimas, bet ne toks stirus, kaip krūtinėje. VD – „dabar turi kažkas įvykti, juk Bodhis ne šiaip sau padėjo mano ranką ant krūtinės, o jeigu neįvyks, reiškia aš esu buka ir jis dėl manęs suklydo ...“. Aš nustojau palaikyti šias mintis ir pradėjau gražinti dėmesį nuo visų chaotiškų atsitraukimų. Įvykdavo įvairių išgyvenimų prošvaistės, fiziniai išgyvenimai tęsėsi viename lygyje.

Aš pažiūrėjau į Ramakrišnos nuotrauką ir jo akys jau nebuvo tiesiog nuotrauka, jos tarytum atgijo ir aš jį ATPAŽINAU. Čia pat įvyko išgyvenimas, kurio dar nebuvo mano asmeniškoje istorijoje (blogiausiu atveju aš tik maniau, kad jo dar nebuvo). Atsirado mintis, kuri surezonavo su išgyvenimu – „kai aš buvau šalia Ramakrišnos“. Šį išgyvenimą aš pavadinau ekstatiškas susitaikymas su gyvenimu. Ekstazė ir susitaikymas su gyvenimu – kažkas nesuderinamo protu, bet tai būtent tai, ką aš pamačiau „atgijusiose“ Ramakrišnos akyse ir tai, ką aš išgyvenau būdama šalia jo. Įvyko vaizdas – prie Gango prasideda saulėlydis, viskas aplinkui tirštai-auksinės spalvos, bet ne tik dangus spalvina viską tirštu auksu, tai dar ir išgyvenimas, kuris rezonuoja su dangaus ir aplinkinio pasaulio regėjimo suvokimu. Aš sėdžiu sode priešais Ramakrišną. Mes kalbamės, bet daugiau tylime, negu kalbame. Aš žinau, kad jis žino, kad dabar yra šis išgyvenimas, jis žino, kokie suvokimai dabar „šioje vietoje“ yra. Visa jo egzistencija reiškia skvarbią ir gilią simpatiją man. Aš tą patį jaučiu jam. Jis yra artimiausi man būtybė, aš neturiu ką nuo jo slėpti, šalia jo aš nieko nebijau, tai pilno atvirumo ir tuo pačiu saugumo pojūtis. Jo kūnas, kaip ir erdvė aplinkui, persmelktas tirštu auksu ir spinduliuoja ekstatišku susitaikymu su pasauliu.

Su dideliu vargu aš išlaikiau ašaras nuo skvarbios simpatijos, kuri atsirado Ramakrišnai. Jis jau nebuvo abstrakčia, istorine asmenybe, tai, kas įvyko, aš netgi negaliu pavadinti prisiminimu – šis vaizdas beveik ryškiausiai iš visų mano asmeninės istorijos vaizdų, ryškesnis negu „prisiminimas“ apie šiandienos rytą. Įvyko NšM (mintis) – „tai ne praeitis. Tai yra dabartis“. Išgyvenimo suliepsnojimas – NšM – „jeigu nėra praeities suvokimo, o yra ik suokimas, tai juk tiesiog dabar gali būti šis suvokimas, nėra jokios sekos, tiesiog dabar gali būti tas suvokimas, kuris gali būti netgi aprašytas kaip „Įvykis iš praeities“.

Iki šio įvykio turėjau nuomonę, kad Ramakrišna turėjo problemų su sąmoningu aiškumu – sprendžiant iš to, ką aš skaičiau. Tai yra, jis turėjo išgyvenimus ir labai ryškius, bet jo intelektas... Mano įsivaizdavime jis buvo asmenybe, kuri silpnai kontroliuoja savo norus – jeigu įvykdavo noras rėkti ir juoktis nuo ekstazės, tai jis negalvodamas šį norą realizuodavo. Beveik niekada apie jį rimtai negalvojau, todėl jo portretas buvo chaotiškas. Aš netgi ir netikėjau, kad jis buvo prašvitusiu, bet tuo pačiu jis man buvo pusiau mistinis personažas, kuris linkęs neadekvatiems poelgiams.

Kai aš jį „sutikau“, aš iš karto atkreipiau dėmesį į tai, kad ši būtybė visikai ne beprotis, o atvirkščiai, visa jo egzistencija spinduliuoja aiškumu, išmintingumu. Ir tai buvo visiškai nepanašu į mano įsivaizdavimą. Jo akyse nebuvo nieko beprotiško, jo žvilgsnis buvo tyras, skvarbus, taikus. Jo judesiuose nebuvo jokio chaotiškumo – nebuvo jokių abejonių tame, kad ši būtybė turi man kol kas nepasiekiamą visų savo judesių kontrolę.