Home

0052.

Neti: „Poros mintis-emocija atskirimas“.

 

Neseniai padariau atradimą, kuris sukėlė perversmą mano NE šalinimo praktikoje. Aš manau, kad kai kuriems praktikuojantiems tai nebus kažkuo nauju ir Bodhis tai aprašinėjo, bet man tai buvo tikras atradimas.

Šiuo metu man labiausiai aktuali NE – tai nerimas. Nerimas – silpna baimės forma. Dažniausiai nerimas manyje atsiranda bendravimo su žmonėmis procese ir štai, stebėdamas nerimo atsiradimą, aš labai aiškiai atsekiau jo atsiradimo stadijas. Iš pradžių mintis, pavyzdžiui, „viršininkas šiandien piktas“, paskui emocija – įtampos banga iš pilvo srities, nemalonus, deginančiai-peršus pojūtis krūtinėje, raumenų tonusas – suspaudimas. Ir kai aš labai aiškiai atskiriau, kad šitie du suvokimai eina vienas po kito, uždaviau sau klausymą: „o kodėl taip yra? Kodėl yra taip, kad po minties seka emocija? Aš neradau atsakymo. Aš nepamačiau jokios virvės, jokios jėgos, surišančios šiuos du reiškinius, jokio suvokimo, kuris galėtų paaiškinti šį stebėjimą. Šitie du reiškiniai atkakliai atsiranda vienas po kito, bet KODĖL TAIP YRA, AŠ NEŽINAU. Tuo metu aš išgyvenau nuoširdžią nuostabą ir džiaugsmą. Nematau priežasčių, kad šie reiškiniai turėtų sekti vienas po kito, ir... ir nėra jokių matomų priežasčių tam, kad nepabandyčiau tai pakeisti.  

Tai iš tikrųjų buvo labai ryškus aiškumas, kuris buvo lydimas susižavėjimo suliepsnojimo. Aš atsilaisvinau nuo konceptualinio NE teisinimo ir įteisinimo. Aš atskiriau anksčiau neatskiriamą porą – mintis-emocija ir suabejojau tuo, kad vienas neišvengiamai turi „sukurti“ kitą, o tiksliau, aš negalėjau pasakyti, kad įvyksta būtent „sukūrimas“. Atsiradimas – taip, bet ne sukūrimas. Žodis „sukūrimas“ tinka naudoti situacijoje, kai iš pradžių yra tam tikro suvokimo noras, o paskui šis suvokimas.

Galima pateikti tokį pavyzdį. Įsivaizduok, kad kiekvieną dieną pas tave namo ateina kažkoks žmogus. Durys yra atidarytos, jis užeina, kažką tavo namuose daro, paskui išeina. Jis daro nemalonius dalykus ir tu kiekvieną dieną galvoji: „gal neateis?“. Kas tas žmogus, kodėl jis ateina – tu nežinai, bet tu turi pastebėjimą, kad iš pradžių matai jį pro langą, paskui jis atidaro duris, įeina ir daro tai, ką nori. Ir tu tai akceptuoji, nes taip buvo visada. Ir štai vieną gražią dieną tu susimąstai „kodėl taip yra?“ ir nerandi atsakymo. Ir atsiranda noras išstumti šį žmogų lauk iš namo, o paskui atsiranda pašėlusi mintis – „o kas, jeigu aš užrakinčiau duris, o paskui pamirščiau apie jį ir nežiūrėčiau pro langą?“.

Anksčiau aš kovojau su NE, bet vis tiek atsiradinėjo mintys, kurios įteisindavo jų egzistavimą, pripažindavo patį jų atsiradimo faktą neišvengiamu, t.y. teisėtu. Šios mintys buvo lydimos pasmerktumo, pilkumos, o pasekmėje sudarydavo sieną aplink NE. Buvo sukuriama atmosfera, kurioje buvo įmanomas to žmogaus atėjimas į mano namus, aš laukiau jo, neuždarinėjau durų, o kai jis ateidavo, aš pradėdavau su juo kovoti ir lokalizuoti jo veiksmus, o kartais tiesiog laukiau, kol jis išeis. Dabar schema pasikeitė. NE paskelbtos neteisėtomis. Aš TIKRAI nematau priežasčių tam, kad jas patirčiau, aš nesutinku su jų klastingumu ir aistringai stumiu jas laukan. Pastangos atrodo taip – stiprūs, aistringi postūmiai. Tai iš tikrųjų panašu į tai, kad aš varau laukan kažką nelauktą, stumiu laukan (aišku keikdamasis), paleidžiu laiptais žemyn, trenkiu durimis, ir pasilieku skambančioje, pripildytoje TYLUMOJE. Ir netgi jei tas žmogus rėks, kad jis mano tėvas, man nepatinka, kad jis kažką daro mano name. Tai, kad aš pamirštu užrakinti duris – tai įprotis, bet anksčiau ar vėliau aš jo atsikratysiu.

Dabar labai dažnai atsiranda ramybės garsai. Yra žavėjimasis, kad anksčiau ar vėliau NE išvis nustos atsiradinėti. Aš jaučiuosi kaip kalnas, kuris spindi tekančios saulės spinduliuose. Jį gairina vėjai, apiplauna lietūs, užpusto sniegai, bet niekaip neįtakoja jo, jis stovi ir spindi saulės spinduliuose.