Home

0054.

Skvo: „Grandiozinės pastangos“.

 

Anksčiau NE šalinimo pastangos visada buvo lydimos kūno įtampos, buvo tam tikras akcentas iškvėpimo metu, tarytum aš stengiausi išstumti iš savęs NE. Tai atimdavo labai daug jėgų ir panašios pastangos išsekindavo. O kai aš dariau virš pastangas, visas kūnas buvo stiprioje įtampoje, kvėpavimas buvo pertraukiamas, staigus. Man beveik niekada nepavykdavo pašalinti NE akimirksniu ir iš karto išgyventi tylų džiaugsmą.

Prieš porą dienų, man girdint, Bodhis kalbėjo su Baltąja Tigra. Jis sakė, kad ji negali pašalinti NE, nes jos noras jas šalinti yra silpnesnis negu noras jas kurti ir jausti. Iki šio laiko, vietoje NE šalinimo, ji užsiėminėjo tuščių minčių apie tai, ar NE turi tam tikras priežastis, tam tikrus pagrindus, įvairius „dėl“ ir „todėl, kad“, praplovimu. Tuo tarpu NE – tai tiesiog NE, ir tai, kad jos atsiranda – tik kvailas įprotis, kurį galima pakeisti. Šiuos žodžius aš girdėjau jau daug kartų, bet šį kartą aš tai girdėjau kitaip. Aš buvau susikaupusi ties kiekvienu žodžiu, kurį sakė Bodhis, buvo šalinami visi chaotiniai atsitraukimai. Aš supratau, kad tai ir mano pagrindinė problema – iki šio laiko aš negalėjau suprasti, jog NE – tik įprotis, kaip rūkymas, ir kad jį galima pakeisti. Atsirado visiškai kitas NE suvokimas. Atsirado tokie vaizdai – anksčiau, kai atsirasdavo NE, aš tarytum iš karto nardžiau į jas, kaip į statinę ir jau tik iš šitos būsenos bandžiau nustoti jas jausti, tuo pačiu sukeldama dar didesnę NE audrą. Dabar aš tarytum žiūriu į jas iš viršaus, tai ne analogija, tai būtent taip ir išgyvenama – aš tarytum pakabinta ore ir žiūriu į atsirandančias NE iš viršaus bei suvokiu jas ne taip, kaip anksčiau – kaip visą pasaulį, o kaip nereikalingą daiktą, gulintį ant stalo, kurį galima tiesiog nemesti ar išmesti. Aš beveik visada fiksuoju momentą, kai NE štai-štai jau pratruks, bet yra galimybė padaryti pastangas ir to neįvyks. Tose pastangose visiškai nedalyvauja kūnas. Ar tai kažkas nuo ankstesnių pastangų atkrito, ar tai išvis naujas suvokimų rinkinys – kol kas nežinau. 

Pabandysiu jį aprašyti. Atsiranda NE. Atsiranda noras nepatirti NE, o išgyventi tylų džiaugsmą. Įvyksta susikaupimas gilumoje, krūtinės centre. Paskui atsiranda pastanga, kuri lydima vos pajuntamo, bet apibrėžto pojūčio, tarytum krūtinės centre kažkas atsiveria – apvalus ir tamprus. Tai įvyksta akimirksniu – kaip minkštas sprigis, kaip labai švelnus ir prislopintas sprogimas, ir po to iš karto įvyksta visiškai kitas pasaulio suvokimas – suvokimas „tylaus džiaugsmo akimis“. Tinkamesnio termino negu tylus džiaugsmas, neįmanoma buvo rasti J, nors anksčiau man šis terminas nebuvo aiškus. 

Labai norisi šią naują pastangą pavadinti „grandiozine“. Ji tokia lengva, tokia skaidri, tokia džiaugsminga, kad kuo dažniau aš sukuriu šį suvokimą, tuo labiau man norisi jį kurti dar ir dar. To dar niekada anksčiau nebuvo. Anksčiau NE šalinimo pastangos buvo sunkus, pragariškas darbas, nuo kurio bet kokia kaina norėjosi pabėgti. Dabar yra kitas noras – eksperimentuoti, galąsti pastangą, dirbti su šiuo subtiliu ir nepriekaištingu instrumentu. Kartais mane tiesiog užkeri tai, kaip jis dirba – taip paprastai ir nepriekaištingai. Pastangos atlikimas dabar – pats džiaugsmingiausias veiksmas, teikiantis tokį malonumą, kuris nesusilygins nei su vienu malonumu nuo įspūdžių norų realizacijos.

Virš pastangos išgyvenamos kaip „tamprus“ susikaupimas krūtinės centre, gilumoje, tarytum daug jėgų dedama į „sprogimą“ – susikaupimo, o ne užmojimo, kaip tai buvo anksčiau, rezultate. Tai kol kas irgi ne visiškai ištirtas momentas.

Spontaniškai įvyko noras atlikti eksperimentą su įspūdžių noru: tuo momentu, kai aš gaunu įspūdžius, aš sustoju, kad padaryčiau pastangą, išgyvenčiau tylų džiaugsmą, ramybę, siekimą, o paskui vėl grįžčiau prie įspūdžių gavimo. Tai reiškia, aš nešalinu nei įspūdžių noro, nei patį įspūdžių gavimą. Aš tiesiog lyginu dvi šiuo momentu galimas būsenas. Šiandien pavyko keisti šiuos suvokimus (įspūdžius ir NšS) labai greitai, per 1-2 sekundes. Tais momentais aš apie nieką negalvoju, nepriimdavau sprendimų – ką pašalinti, o ką palikti. Po 5-6 tokių pakeitimų NšS noras tapo toks ryškus, kad aš tiesiog negalėjau daugiau grįžti prie įspūdžių gavimo, nors kai aš pirmą kartą pertraukiau šį suvokimą, tai įvyko pačiu įspūdžių gavimo įkarščiu, ir labai norėjosi tai tęsti. Kai aš išvedžiau šiuos du norus į areną, įspūdžių noras greitai nudvėsė, o NšS atvirkščiai – sustiprėjo. Būsena, kai yra įspūdžiai, ypač negatyvūs, pradėjo būti suvokiama kaip labai šiurkšti, pilka ir buka – tarytum ėdus, klampus rūkas migloja akis, užkimšta nosį, apsiaučia kūną. Bet tuo momentu, kai aš gaunu įspūdžius ir nedarau pastangų, aš to nematau, aš jaučiu tik malonumą.