Home

0056.

Bodhis: „Paaiškinimai ir supratimai“.

 

Anksčiau aš dažnai galvojau, kad jeigu žmogus, kuris apie kažką mane klausinėja, negali suprasti mano paaiškinimų, reiškia, kad arba jis neturi sugebėjimų suprasti, arba mano paaiškinimai yra labai painūs. Kadangi pakeisti žmogaus pažinimo gebėjimų aš nesu pajėgus, o pagerinti savo paaiškinimo kokybę galiu – tai būtent tai ir darysiu. Savo kailiu aš išbandžiau daugybę įvairiausių niūrumų, nerdamas į juos su visa galva. Išbandęs juos „iki galo“, naudodamasis savo praktiką, aš iš jų išsikapstydavau. Tai leido man idealiai ištirti pačius niūrumus bei jų šalinimo būdą.

Bet toliau įvyko kažkas, kas mane labai nustebino. Pasirodė, kad mano atliktas darbas mažai keičia galimybę aiškiai aiškinti – net, jeigu žmogus bando suprasti. Iš kitos pusės lengva pastebėti, kad kai kuriems žmonėms užtenka pakartoti mano paaiškinimus tris-keturis kartus įvairiais žodžiais, parodyti juos kelių įvairių situacijų pavyzdžiais ir atsiranda supratimas. Toliau aš pastebėjau, jog nesupratimo priežastis nėra vien tik nepakankamai aiškūs paaiškinimai, nors, besąlygiškai, ribinis aiškumas yra labai pageidautinas sėkmingam savo patirties perteikimui. Svarbiausia problema yra kitame: žmonės, kurie neva nori suprasti, bet niekaip nesupranta, iš tikrųjų NENORI SUPRASTI. Ko gi būtent jie nori? Ko tik įmanoma: įspūdžių gavimo, įsitraukimo į „praktikuojančių“ ratą, savisvarbos jausmo pasitenkinimo, įspūdžių kitiems žmonėms darymo ir panašiai. Bet būtent noro suprasti, noro pakeisti savo gyvenimą atitinkamai šio supratimo jie visiškai neturi, arba jis yra labai silpnas.

Tam, kad tuo įsitikinčiau, aš iki tokio laipsnio supaprastindavau savo paaiškinimus, kad neįmanoma buvo nesuprasti net tikram idiotui. Pateiksiu scheminį pavyzdį. Pavyzdžiui, aš klausiu žmogaus – kodėl tu neatlieki tam tikro eksperimento? Jis atsako- „nenoriu“. Aš pradedu iš truputį kitos pusės ir vėl užduodu jam tą patį klausymą ir girdžiu atsakymą „aš negaliu“. Tada aš sustoju ir sakau: į tą patį klausymą tu atsakei „aš nenoriu“, o po to „aš negaliu“. Tai reiškia, kad vienu iš dviejų atveju tu valingai arba nevalingai sumelavai. Kokiu būtent atveju tu sumelavai ir kodėl? 99 atvejais iš šimto žmogus atsisako pripažinti šio prieštaringumo faktą. Jis pradeda leistis į painius paaiškinimus, kad neva ir „nenoriu“ teisingai ir „negaliu“ irgi teisingai, tai priklauso iš kurios pusės pažiūrėsi, ir neva iš tikrųjų jis turėjo omenyje tai.... ir galų gale taip ir nepripažins savo melo viename iš dviejų atvejų faktą. Štai labai neseniai eksperimente su „budistais“, vienas toks „budistas“ į Skvo klausymą „kokie yra jo praktikos rezultatai“, atsakė – „budizme nėra tarpinių rezultatų – rezultatas tik vienas – galutinio apšvietimo pasiekimas – jis arba yra , arba jo nėra“. Jam į atsaką Skvo pateikė ištrauką iš Mahamudros teksto su pavyzdžiu (šitų eksperimentų šventuose budizmo tekstuose yra milijonas), kur detaliai išvardinti tarpiniai budizmo praktikos rezultatai, ir paklausė jo – „o ar tai ne tarpinių rezultatų aprašymas?“. Žmogus, kuris norėtų suprasti, iš karto pamatytų ir pripažintų savo klaidą, pradėtų ieškoti jos priežastis, tuos niūrumus, koncepcijas, NE, kurie sukūrė ją ir t.t. – arba kaip minimumas, tiesiog pripažins savo klaidą, nes jos nepripažinti tiesiog neįmanoma. Bet Skvo pašnekovas griebėsi visiškai tipinio išsisukimo – neva „tai ne tarpinių rezultatų aprašymas – tai tarpinių stadijų aprašymas“, o į klausymą „ar stadijos ir tarpiniai rezultatai nėra vienas ir tas pats?“ jis atsakė „tai semantikos klausymas...“. Štai ryškiausias to paskutinio melo, nenuoširdumo laipsnio, kurie reiškiasi daugybėje atvejų, kai kažkam bandai paaiškinti, bandai surasti jame norą suprasti, kurio iš tikrųjų nėra, pavyzdys. Tai ir reiškia, kad tai ne aiškinimo aiškumo problema, o kraštutinio nenoro suprasti problema.      

Didžioji dauguma tų, kas skelbia save kaip bet ką „praktikuojantį“, neužsiėminėja jokia praktika ir jokio supratimo neieško. Jiems tai yra tiesiog vienas iš būdų gauti įspūdžius ir pritraukti dėmesį, ir charakteringas tokių žmonių požymis – patologinė pokalbių apie tarpinius rezultatus (kurių jie tiesiog neturi) baimė.