Home

0058.

Lūšis: „Buitinė anabiozė“.

 

Kai esu namuose ir „užmiegu“, t.y. pasineriu į chaotiškus atsitraukimus, pastebiu, kad mano užmigimas apsireiškia mano veiksmais ir mintimis, kurie yra visiems labai pažįstami. Jeigu kažkas pats to nedarydavo ir nepatirdavo, tai tikrai matydavo, kaip tai darė jo mama, močiutė, senelis ir t.t.

Pagrindiniai simptomai tokie:

- Aš pradedu ne tik matyti viena akimi, bet ir įdėmiai kreipti dėmesį į tai, ką daro žmogus, su kuriuo aš gyvenu. Man rūpi tai, į ką jis žiūri, ką daro, ko ieško ir nors manęs niekas neprašo pagalbos, aš pradedu klausti: „Kur žiūri?“, „Ko ieškai?“, „Ko nori?“,.

 - Dėmesys prilimpa prie kitų žmonių veiksmų ir aš pradedu sekti jų žvilgsnius, judesius, pradedu galvoti – ko, kam reikia, ir pasakinėju, pavyzdžiui: „Šaukštų čia nėra, aš visas išnešiau“, parduotuvėje – „Sultys kitame skyriuje, einame aš tau parodysiu kur“. Tuo pačiu aš bendrauju ne su debilais, o su protiškai išvystytais žmonėmis, kurie turi pakankamai vaizduotės, kad patys susiprastų kur kažką rasti.

- Kai gaminu maistą, mintyse apskaičiuoju, ar dar kažkas valgys, gaminu daugiau, galvoju, ar kažkam tai patiks.

- Džiaugiuosi, kai kažkas grįžta iš darbo arba atvažiuoja iš kažkur, o aš turiu paruošusi arba nusipirkusi kažką skanaus. Jaučiu pasitenkinimą, kad jam bus malonu – juk jis pavargęs, visą dieną nieko nevalgė, o aš pavaišinsiu. Tuo momentu tas žmogus man neegzistuoja kaip žmogus, t.y. man nesvarbu, kas su tuo žmogumi vyksta, ką jis jaučia, kuo jis gyvena. Man netgi neįdomu, ką jis man papasakos. Šiuo momentu jis man yra tik alkana, pavargusi būtybė, kuriai gyvybiškai svarbu yra pasisotinti, ir mano rūpestis juo yra nukreiptas tik į jo fiziologinių poreikių patenkinimą, panašiai, kaip gėlės laistymas. Tuo metu aš pati jaučiu bukinantį pasitenkinimą.

- Stebiu, kas kur deda savo daiktus – kaupiu informaciją apie tai, kur kažkas kažką laiko, kad paskui galėčiau pasakinėti.

- Jaučiu džiaugsmą, kai kažkas manęs klausinėja: „o kur pas mus toks ir toks daiktas?“, „kaip tu galvoji, kaip tai įjungiama?, „ar užteks man pinigų nusipirkti šiuos produktus parduotuvėje?“. Malonumą suteikia tai, kad aš kažkam galiu būti naudinga, kad galiu atsakyti į šiuos buitinius klausymus ir išspęsti kažkieno problemą. Aš pradedu rimtai susimastyti dėl šių klausymų, gaišinu laiką, svarstau, aptarinėju.      

 - Kai esu maisto prekių parduotuvėje, aš susimąstau, o gal nupirkti žmonėms, su kuriais gyvenu, kažką skanaus, ką jie mėgsta ir kas gali jiems patikti. Aš ne tik perku mano požiūriu skanius dalykus, o akcentuoju būtent jų skonį, nors niekas manęs neprašė kažką pirkti, niekas nedavė užsakymų.

- Susimąstau ir patariu, kaip kažkam geriausiai padaryti, pavyzdžiui, suplanuoti laiką, kad nepavėluotų, arba kokiu būdu kur geriausiai nuvažiuoti. Vėlgi – mano patarimų niekas neprašo.

- Labai nerimauju, kad tik ko nors savo veiksmais nesutrukdyčiau, nesukelčiau nepatogumų, arba nepažadinčiau.

 

Kas būdinga visiems šitiems simptomams? Tai, kad tuo metu aš visiškai pamirštu apie tai, kas vyksta manyje, ko aš noriu, ar manyje yra NšS; aš tarytum išsijungiu iš savo gyvenimo. Manyje gali būti įvairios NE, įsitraukimai, chaotinis VD, bet man tai nemotais. Man yra svarbu buitinė kitų žmonių gerovė ir šitie klausymai man atrodo ypač rimtais, reikalaujančiai ypatingo dėmesio. Man labai svarbu būti kam nors reikalinga, nes užmigimo metu aš tampu visiškai beprasmiška būtybe, kurioje niekas nevyksta. Man pasidaro su savimi nuobodu ir aš pradedu dairytis aplinkui, uždavinėti klausymus, džiaugtis bet kokiu gyvenimo prisipildymu. Bet tai ne tik tiesiog įspūdžių troškimas, manęs netraukia įjungti muziką arba televizorių. Aišku, noras įjungti televizorių - tai taip pat užmigimo požymis, bet tai kitos rūšies užmigimas – aš visiškai pamirštu, kad manyje gali kažkas įvykti, kad ten kažkas kažkada buvo, net jeigu prieš porą valandų manyje įvyko įsisąmoninimas arba atsilaisvinimas nuo NE. Tiksliau pasakius, tai ne užmigimas, o užsimiršimas, marša. Man atrodo, kad šis užsimiršimas labiausiai negyvas iš visų. Pasaulis tampa plokščias, jame yra tik buitis. Tam, kad domėtumeisi kažkokiomis žiniomis per televizorių, reikalinga kažkas žmoniško, o čia juk nėra visiškai jokio intereso. Aš pati pavirstu buka, visiškai buitine būtybe ir lygiai tokius pat kitus žmones matau aplinkui, todėl ir pradedu domėtis jų buitimi. Nieko, išskyrus paprasčiausių „gyvenimo“ (pavadinti tai gyvenimu galima tik sąlyginai) apsireiškimų, tokių kaip pavalgyti, pamiegoti, apsirengti, nueiti į darbą arba į parduotuvę šiuo metu man neegzistuoja. Aš tampu ne tik miegančia, bet jau ir mirusia būtybe – taip aš jaučiu šį bukumą. Užmigimui būdinga ir tai, kad gyvenant su normaliais (aišku mano supratimu) žmonėmis, užmigus, netikėtai aš atsirandu visiškų impotentų pasaulyje, juk, jeigu aš kažkam pasakinėju, kur paimti jogurtą arba rasti kojinę, reiškia manau, jog jis pats negali susiprasti ir jam reikalinga mano pagalba. Tuo pačiu aš, savaime aišku, nesuprantu to, kad miegu – aš nematau nieko ypatingo šiuose klausymuose, atrodo, o kodėl gi nepaklausti, tiesiog įdomu, tiesiog norisi padėti. Aš nejaučiu savo „namiškiams“ jokių stiprių NE, atvirkščiai, man netgi atrodo, kad aš juos myliu, aš jaučiu, kad jie yra „mano“ „artimieji“. 

Kada įvyksta buitinis užmigimas? Kol kas šio klausimo aš detaliai neišstudijavau, matau tik vieną priežastį:

- Po miego, kuriame aš tampu visiškai buka būtybė, patiriu NE, prisirišimus, bendrauju su savo ankstesne aplinka tokiu pat būdu, kaip bendravau anksčiau. Miegas nebūtinai naktį, tai gali būti dviejų-trijų valandų miegas dieną, arba miegas po stipraus nuovargio arba ligos.     

Ką daryti, jeigu aš „užmigau“? Mane pažadina:

1.     Tam tikrą laiką (2-3 valandas, dieną) nekalbėti.

2.     Tiek pat laiko nevalgyti.

3.     Nuo visų atsiskirti ir klausyti, uostyti, koncentruotis ties tuo, kas tavyje vyksta, užrašinėti.

4.     Kai pasidaro aišku, kas būtent dabar vyksta, kokiems įsitraukimams ar emocijoms aš pasidaviau, pradėti „griežtą“ praktiką, t.y. duoti sau konkrečias užduotis ir jas atlikinėti. Pavyzdžiui, padaryti penkias NE šalinimo pastangas. Tokių buitinių užmigimų metų dažniausiai atsiranda stiprios NE, todėl, jeigu pastangos nesukelia pilno pašalinimo ir tylaus džiaugsmo atsiradimo, aš vis tiek jas užskaitau. Kitas pavyzdys – kontroliuoti savo elgesį, tam tikru laikotarpiu nereikšti savo emocijų veide ir stebėti, kad jaučiant bruzdumą, nekūprintumei nugaros arba nedarytumei staigių judesių, arba atvirkščiai – jeigu užpuolė apatija arba mieguistumas - judėti žvaliai. Toks susikaupimas ties fiziniu kūnu esant stipriems įsitraukimams yra labai efektyvus, nes esant stipriems niūrumams kontroliuoti savo kūną daug lengviau, negu emocijas, bet šiai kontrolei taip pat reikia tam tikrų pastangų, ir dėka paprastos, atžarios pastangos aš galiu prieiti prie subtilesnės, daug sudėtingesnės pastangos. Įprastai po kūno pastangų, grįžus prie NE, aš jaučiu daugiau jų šalinimo pastangų gebėjimų. Pojūtis toks, kad „pastangos raumuo“ labiau sušilo, išsitreniravo.

 

Numatau mėgstamą išsireiškimą iš pusės tų, kurie visą laiką pasinėrę į šią buitinę anabiozę: „Ne taip jau ir blogai visa tai – rūpintis artimuoju, stengtis padaryti jam malonu, stengtis jam kažkame padėti“. Patys savaime šitie veiksmai, žinoma, nėra nei geri, nei blogi.  Reikšmės turi ne tai – ką tu darai arba ko tu nedarai, o tai – ką tu patiri. Jeigu tu rodydamas į neužsegtą vaiko sagą, tokiu būdu iš jo darydamas bejėgį idiotą, jautiesi gyvybingesnis – reiškia šis straipsnis ne tau, ir tiesiojo kelio praktika taip pat ne tau. Mano straipsnis skiriamas būtent tiems žmonėms, kurie turi panašią į mano patirtį, kurie, kaip ir aš, atlikinėdami tokius veiksmus jaučiasi kaip mechanizmai, patiria susirūpinimą, blausumą ir kitas NE, bei pradeda siekti laisvės ir jos ieško. Gyvame pavyzdyje aš pamačiau – štai manyje atsirado noras pasakyti „jogurtas toje lentynoje“ ir aš tai pasakiau. Ir tai, ką aš išgyvenau, aš palyginau su tuo, ką išgyvenu, kai nėra tokio noro. Ir aš padariau savo pasirinkimą – noras kažkuo rūpintis daro mane negyva, aš jo nenoriu. Čia nėra nei moralo, nei filosofijos. Yra paprastas pasirinkimas į naudą to veiksmų būdo, kuris padeda man jaustis gyvybingesne. O jau tada galima ir svarstyti – kodėl taip išeina, kad „nepadedant“ kitiems aš jaučiuosi gyvybingesne, negu „padedant“. Tam reikia peržiūrėti žodį „pagalba“ ir suprasti ‚ kokia prasmė įdedama į šį žodį. Kas yra „pagalba“? Kažkas mano, kad būtent tai ir yra pagalba – pasakyti kurioje lentynoje yra jogurtas, apie kažką priminti ir panašiai. Taip pat mano dauguma žmonių, kad meilė – tai kai pavyduliaujama, pykstamasi arba kai kažkas kažkuo rūpinasi. Tokie žodžiai tampa pagaliais, kuriais mes patys save mušame per galvas. Mes turime koncepcija: „padėti – gerai“. Mes ja vadovaujamės, visiškai nesuprasdami to, kad neturime jokio supratimo – nei kas yra „pagalba“, nei kodėl tai „gerai“.