Home

0059.

Neti: „Užmiršimo praktika“.

 

1) Prielaidos: priklausomai nuo postūmio praktikoje aš susidūriau su suvokiamo pasaulio naujumo išgyvenimu. Įprasti, tūkstančiai kartų suvokiami reiškiniai netikėtai įgauna šviežumo ir paslapties savybes. Iš įprastų suvokimų aplinkui susidaro nauji vaizdai ir kartais neįmanoma pasakyti, kad aš matau būtent tai, ką pripratau kažkaip vadinti. Aš nusprendžiau ištirti šį reiškinį ir pabandyti išdirbti metodus, leidžiančius sistemingai gauti panašias būsenas. Galų gale aš priėjau žemiau aprašytas išvadas ir praktikas:

 

2) Hipotezė: tarkime, kad vaikystėje vaikas suvokia pasaulį grynai, be jokių interpretacijų. Paskui jį mokina vadinti reiškinius, diferencijuoti ir naudoti juos savo tikslams. Tokiu būdu pasaulis „fiksuojamas“, renkamas „funkcionavimo“ plokštumoje. Ši prizmė mechaniškai išsijoja suvokimą, kas leidžia neatsitraukti į „senų“ suvokimų vertinimą, jeigu tokie jau yra atmintyje, o užsiėminėti tuo metu kitu darbu. Dėmesys tampa „sąlygojamas“ funkcinės gyvenimo veiklos ir iš kolosalaus suvokimų spektro jis pagauna tik siaurą jo dalį. Toks priėjimas yra pakankamai racionalus, bet jis palieka daug suvokimų nepastebimais, gyvenimą paverčia mechaniškais skyrimais, kurie atliekami pagal turimą modelį, kuris ir yra atmintimi. Nuo šio momento mes „pažįstame pasaulį“.

 

3) Stebėjimai: aš pastebėjau, kad po daugiakarčio vieno objekto suvokimo, jo skyrimas pradeda keistis. Pavyzdžiui, po dažno kažkokio žodžio kartojimo, jis netikėtai praranda prasmę ir aš girdžiu tiesiog garsų junginį, kuris dažnai atrodo absurdiškas ir neįprastas. Arba, jeigu aš ilgai žiūriu į save veidrodyje, per kažkiek laiko aš „savęs neatpažįstu“, arba netikėtai mane patraukia kažkokia atskira veido detalė, kuri savo ruožtu pasirodys labai nepaprastai. Mano požiūriu, viskas tai įvyksta, todėl, kad suvokimų išsijojimo mechanizmas veikia nors ir mechaniškai, bet ne visada, o tik tada, kai tai yra įprasta.

Suvokimas visada turi vietą, bet atveju su daugiakarčiu objekto suvokimu, jo skyrimas įvyksta pirmą, antrą, dešimtą kartą, bet dvidešimtą kartą šis mechanizmas sutrinka, ir aš matau kažką naujo, kas iš karto patraukia dėmesį. Pagal taisyklę, šios naujovės esmė yra ypatingai ryškus garsų, judesių, spalvų ir t.t. suvokimas, pastebimas kaip dėmesingumo gabumų padidėjimas. Tai panašu į stereoskopinius paveiksliukus – iš pradžių aš ilgai žiūriu ir nieko nematau, paskui netikėtai įkrentu į naują pasaulį.

Toliau, jeigu detaliau pažiūrėtume kaip įvyksta įprastas suvokimas-skyrimas, tai pastebėsime, kad jis susideda iš pakankamai stambių objektų - tokių kaip medis, puodukas, mama, mašina - atpažinimo, bet juk kiekvienas iš jų susideda iš didžiausio „dalių“ – formos, spalvos, judesių, faktūros, ir t.t. vibracijų - kiekio. Tai savotiški elementarūs suvokimų blokai, bet paprastai aš nekreipiu į juos dėmesio, neskiriu juos kaip kažką atskiro, ir jeigu įsižiūrėtume į suvokimo-skyrimo procesą, galima būtų pastebėti, kad aš tarytum peršoku per didelį skyrimo požymių, kurie charakterizuoja objektą, kiekį. Dėmesys nesusilaiko ties juos, juk buitiniame gyvenime aš neturiu detalaus skyrimo tikslo, yra tikslas neatsitrenkti į šį medį. 

Taip pat dėmesio sugražinimo ir tam tikrų kitų praktikų rezultate pastebėjau suvokimų apsivalymų suliepsnojimus. Dar vienas pastebėjimas – vieną kartą išėjau iš metro ir ėjau pro kioskus. Dėl kažkokios priežasties, ar tai blogai girdėjosi, ar tai dainininko dikcija buvo bloga, nusprendžiau, kad daina užsienietiška ir ėjau nesuprasdamas, apie ką dainuojama. Ir tik po kažkiek sekundžių įsijungė skyrimas ir kaip šaltas dušas mane apipylė šios dainos prasmės supratimo srautas. Atsirado „išankstinio pasaulio pažinimo“ situacija. Tam, kad suprasčiau, aš turiu „žinoti“, kad tai suprantama, kad tai įmanoma, kad šitie garsai – tai kalba, be to rusiška, t.y. reiškinys, kurį galima išskirti, suprasti prasmę.   

 

4) Praktika.

Taigi, aš „pažįstu pasaulį“ ir man įdomi užduotis pabandyti atmesti šį pažinimą tam, kad galėčiau įleisti naują suvokimų srautą. Remdamasis aukščiau išvardintais stebėjimais aš priėjau prie metodo, kurį pavadinau „užmiršimo praktika“, nes rezultate aš tarytum pamirštu įprastą, šiurkščią pasaulio interpretaciją, nors iš tikrųjų neįvyksta jokio užmiršimo, tiesiog skyrimo procesas tampa labiau judrus.

Prieš aprašydamas metodą, aš pateiksiu jo sudedamąsias, o paskui paaiškinsiu jas pavyzdžiuose:

a) Daugiakarčiai objektų suvokimai. Kažkuo „svarbiu“ užimtas, paprastai aš skubu ir pasaulis prašoka kaip vaizdai pro traukinio langą. Dabar aš noriu įveikti šį automatizmą ir tarsi pristabdyti ir apžiūrinėti objektus, tam, kad praėjęs jų skyrimą, pajausčiau to naujumo jausmą, kuris įvyksta daug kartų pakartojus žodį.

b) Apžiūrinėdamas objektą, aš tarsi išdėlioju jį į sudedamuosius suvokimus ir kuo daugiau jo detalių aš pažymiu, tuo toliau atsirandu nuo tos „blyškaus pasaulio dalelės“, kurią anksčiau laikiau tuo objektu. Tikslinga dar ir atskirti šiuos komponentus nuo paties objekto, juk iš tikrųjų jie jam „nepriklauso“ – tai aš juos dirbtinai grupuoju. Ir dar. Aš palaipsniui pradedu „nevadinti“ to, kas suvokiama. Toliau aš naudosiu pavadinimą, bet tik tam, kad nurodyčiau vykstantį procesą.

c) Iš naujo perrenku pasaulį. Išskirtus požymius galima pabandyti sujungti į kažką naujo. Šis etapas yra sudėtingas pradinėje stadijoje, bet laikui bėgant, kai aš perėjau prie panoraminio daugumos objektų regėjimo, tai pardėjo savaime vykti.

(Tikriausiai, šio naujo jungimo fiksacijai būtų įdomiau jam duoti pavadinimą. Štai dabar aš žiūriu į monitorių ir žinoma, matau monitorių:), nes visą visumą – tai, ir tai, ir tai – tai aš ir vadinu „monitoriumi“. O dabar aš prisimenu, kad tai tik sutarimo klausymas, o iš tikrųjų čia turimas būtent suvokimų, kuriuos galima pergrupuoti, rinkinys. Ir štai aš matau, kad „ant monitoriaus“ yra trys lipdukai. Aš juos sujungiu ir tam, kad padėčiau sau užfiksuoti šį naują junginį, kažkaip vadinu. Dabar prieš mane ne monitorius, o „lipdukų trikampis“ + „dėmės ant rėmo“ ir t.t. O puoduko ąselę galima sugrupuoti su stalu, o patį puoduką – su langu ir tai kažkaip pavadinti ir netgi pabandyti operuoti šitais „objektais“. Tam tikrų veiksmų atlikimui tai tikriausiai bus beprasmiška (nors, gal būt ir ne visada), bet tai išplauna mano įsitikinimą tuo, kad objektas – tai kažkas nepriklausomo nuo suvokimų interpretacijos.

 

Taigi. Žiūriu kas stovi ant stalo. Puodukas. Žiūriu. Apvalus. Du ovalai – vienas viršuje, kitas apačioje. Mėlynas, blizga, viduje kažkas atspindi. Tai ištepta vidiniame paviršiuje ir sudaro dar ratus ir formas. Dugne neišgerta arbata. Blizga. Tamsėja. Atspindi. Arbatžolės ramiai guli ant dugno. Jeigu pradėtume žiūrėti į puoduką, jis lėtai pradėtų artėti, didėti. Atspindžiai ant senelių ir arbatoje pradės keistis ir judėti. Išorėje, emaliuotas paviršius atspindi tai, kas guli ant stalo – grandinėlė nuo raktų, apvali gumytė. Atspindyje jie keistai išsikraipo, puoduko pagrinde formuodami sutankėjimą, kuris staigiai link viršaus išsiplauna. Tam, kas dabar vyksta, labai tinka muzika, barška ir persilieja kaip srovenantis vanduo.           

Štai, maždaug taip. Aš tęsiu šią praktiką iki momento, kol neatsiras gilumos, paslaptingumo, lengvos nuostabos suvokimas. Aš surandu tokią pastangą, kuri man leidžia suprasti tai, kad iš tikrųjų aš nieko nežinau apie savo suvokimą, kad pasaulis gali būti bet koks. Be šito išgyvenimo užmiršimo praktika tampa paprastu detalizavimu ir mechaniško skyrimo įsišaknijimu.

Šis aprašymas atrodo pakankamai formaliai, bet praktikoje šis procesas mane sužavi. Reikalas tame, kad laikui bėgant visus šiuos požymius aš pradėjau matyti iš karto, vienu laiku. Paprastas puodukas tampa takus kaip ugnis arba vanduo. Pabandysiu aprašyti, kaip tai įvyksta mano atveju.

Pavyzdžiui, vakar. Einu pasivaikščioti. Girgžda sniegas. Atkreipiu dėmesį į šį garsą. Garsas atsiskiria nuo visko aplinkui ir atrodo, kad skamba pats savaime. Jame atsiranda giluma, tįsumas, daugialypiškumas. Derinyje su kitais garsais – striukės šlamesiu, mašinų triukšmu, jis virto kažkuo vientisu ir neatskiriamu. Įeinu į mišką. Medžiai. Jie įvairūs. Vienas šauna į viršų savo milžinišku ūgiu, antras keistai išlenktas. Sniego dėmės ant šakų sudaro įvairias formas ir jau negalima suprasti – kur baigiasi vienas medis ir prasideda kitas. Žiūriu į beržo žievę. Sudėtinga faktūra persilieja besileidžiančios saulės spinduliuose. Iš tolumos žievė panaši į kalnų pjūvius. Jeigu apžiūrėtumei ją iš arti, tai žvilgsnis įkrenta į neįsivaizduojamą, nesuprantamai ko, gilumą – labai subtilių raštų, sudarytų iš dėmių, spalvų, šviesos ir šešėlių derinių. Atsiranda nuostabaus bendrumo su šiomis būtybėmis pojūtis. Norisi jas apkabinti ir tiesiog būti šalia. Žiūriu toliau. Ant sniego šuo. Šika. Nugara išlenkta kaip lankas, uodega stiro, sukinėja galva į šalis, ant snukio vibrisai, kailis blizga. Šuns kūnas keistu būdu „suderinamas“ su sniegu aplinkui, t.y. jo ir sniego suvokimas sukelia ypatingo harmonijos išgyvenimo atsiradimą. Labai nuostabu. Žiūriu į pakeliui sutiktus žmones. Jų judesiai ir mimika tarytum suyra į atskirus komponentus, tarytum juos blogai sutepė ir todėl jie juda diskretiškai. Atkreipiu dėmesį į „save“, į savo kūną. Jis įgauna lengvumą ir lankstumą. Į galvą ateina analogija su gyvūnėliu - iš rutuliukų padarytu arkliuku vaikiškame filmuke. Atkreipiu dėmesį į jo judesius. Jie tarytum daugiafaziai, atrodo, kad laikas sulėtėja ir viskas matosi ir jaučiasi labai detaliai. Laikas išsiteka per viską, kas yra suvokiama, tampa greitas kaip šviesa ir aiškus kaip šešėlis. Regėjimas yra panoraminis ir tuo pačiu į kažką nukreiptas.

Apskritai tai aprašyti yra sunku, bet viskas maždaug taip atrodo. Tokį regėjimą aš bandžiau praktikuoti įvairiose sąlygose – name, darbe, žiūrėdamas televizorių. Įdomu papraktikuoti užmiršimo praktiką žmogaus kalboje. Pavyzdžiui, važiuoju su taksi namo. Ten sėdi dar keli žmonės ir visi kalba. Pradedu įsiklausyti į jų garsus, susikoncentruoju, pavyzdžiui, ties bosų, paskui pasirodo, kad šitie bosai keistai derinasi su spiegiančiu amortizatoriaus girgždėjimu ir t.t., ir štai aš jau nesuprantu kalbos prasmės.

Dar labai įdomu nesuprasti to, kas parašyta. Pavyzdžiui, metro vagone pilna visokiausios reklamos, kurią aš NEPERTRAUKIAMAI skaitau, jeigu, žinoma, dairausi į šalis. O juk tekstas tai tik dažų dėmės ir tekstu jas padaro tik mano šių dėmių, turinčių apibrėžtus požymius – teksto požymius, „išankstinis žinojimas“. Man patinka matyti „tekstą“ tiesiog kaip dažų dėmes, kurios gali pereiti į kitas piešinio struktūras arba išvis niekur nepereiti. Iš tikrųjų tai neįtikėtinai sudėtinga, bet netgi nesėkmingų bandymų atvejais (o jų 99%) aš jaučiu kažkokio optimizmo antplūdį, o svarbiausia – dėmesio laibėjimo efektą. Čia taip pat galima ieškoti patogesnių „išankstinio žinojimo“ sustabdymo, automatinio skyrimo sustabdymo metodus. Pavyzdžiui, toks metodas: kiekviena raidė man asocijuojasi su garsu. Aš pavadinau kiekvieną raidę kitaip. Pavyzdžiui, žodį „вход“ (rus.-įėjimas) galima perskaityti: „dvi kilpos, kryžiukas, nulis, namukas“. Čia jau tikrai jokio įėjimo nepamatysi. Reiškia, reikia tik duoti kitus pavadinimus ir rinktis, kada kokią „skaitymo“ sistemą naudosies. Norėsi – perskaitysi, o norėsi – matysi namukus su kryžiukais. Kai aš turiu tik vienareikšmišką interpretaciją, tai jos sunku atsikratyti, sustabdyti jos darbą, bet jeigu jų yra nors dvi, tada monopolija sugriauna ir atsiranda konkurencija, laisvas pasirinkimas – suvokimų interpretacijos laisvė.

Bet įdomiausi atradimai įvyksta, kai aš į valias prisitreniravęs su „išoriniais objektais“, tokiu pat būdu bandau suvokti save. Pastebima, kad tas „subjektas“, kuris mechaniško skyrimo atpažįstamas kaip „aš“ – vientisas ir neatskiriamas, pradeda irti į atskirus suvokimus, kurie, kaip elementarios dalelės nepertraukiamai juda, sudaro keisčiausias formas to, ką mes pripratome vadinti „savimi“. Ir kuo efektingesnis „savęs užmiršimas“, tuo įspūdingiau ir paslaptingiau viskas atrodo. Įvyksta džiaugsmas, kai matai šį nuostabų kaleidoskopą, kuris anksčiau atrodė nejudrus ir neskiriamas. O viskas, todėl, kad aš niekada ten nežiūrėjau. O kam? Išoriniam funkcionavimui to nereikia. Sakoma, kad Buda vienu akimirksniu galėjo išskirti tūkstančius proto būsenų. Būtent ši dėmesio paaštrėjimo savybė ir pradeda reikštis. Be to, aš atradau dar vieną dalyką – tokio apvalyto suvokimo momentu nėra „aš“. Bet įprastais atvejais aš visiškai nesuvokiu pasaulio. Tas pats kaip su skaitymu – juk aš neskaitau viso žodžio – pagal kelias raides arba pagal kontekstą aš iš karto matau prasmę, bet ši prasmė yra iš anksto APIBRĖŽTA. Būtent ir mano suvokimas važinėja kažkada pramintomis vėžėmis. Tikras suvokimas tęsiasi tik sekundę ar dar mažiau, o po to jis iš karto atsijungia (dėmesys iš jo nukrypsta į prigalvojimus), nes įvyksta atpažinimas. Čia ir atsiranda „aš“ – prigalvota pasaulio bamba. Ir tai taip pat galima pamatyti, jeigu dėmesingai pažiūrėtume „į save“!

 

5) Pritaikymo vieta ir nepageidaujamos pusės.     

   Metodas priskiriamas prie praktikų, dirbančių su skiriamąją sąmonę, eilės. Todėl, kol aš neatlikau darbo su NE ir koncepcijomis, jis nebuvo efektingas, nes dėmesys vis tiek nuslys į įvairius šiurkščius atsitraukimus ir jokio regėjimo nepavyks pasiekti. Aš daug kartų tuo įsitikinau, kai būdamas niūrumų būsenoje, bandžiau kažką ten „pamatyti“ – pasaulis buvo nepraeinamai pilkas ir į jį žiūrėjo ne aš, o mano niūrumas. Be to, tokio regėjimo elementai pradeda patys reikštis, kai aš nepatiriu NE. Tada tinkamiausias laikas šį efektą sustiprinti praktinėmis pastangomis. Stipriausią efektą šis metodas duoda jį suderinus su dėmesio sugražinimo praktika.

Yra kažkas, kas apsunkina patirtį – įspūdžių noras. Aš, pavyzdžiui, pradėjau fotografuoti ir piešti viską, kas man atsiverdavo ir pradėjo atsiradinėti kaupimo troškimas, susirūpinimas gauti šį malonumą, SG.