Home

0062.

Skvo: „Socialinių eksperimentų paskirtis“.

 

 

Kai tik nusprendžiau pradėti atlikinėti socialinius eksperimentus (SE), iškarto atsirado mintys – kam to reikia? Aš galėsiu turėti nemalonumus. Tai neturi reikšmės mano praktikai. Tai nieko nepakeis. Kam mesti iššūkį visuomenei? Pasekmėje, visos šios mintys atsirasdavo KIEKVIENĄ kartą, kai atsirasdavo noras atlikti kokį nors SE – nuo įrašo nusiskundimų knygoje iki skandalo visuomeninėje vietoje.

Kiekvieną kartą kai dėl nenoro atlikti SE įvyksta atbukimas ir apmirimas, aš „sustoju“, prisimenu siekimo išgyvenimą ir užduodu sau klausymą – kas man svarbiau – rasti laisvę, ar išsaugoti pasitenkinimą ir komfortą šioje situacijoje, kai NF, sukurtas socialinių baimių ir jų sukurtomis NE, storu sluoksniu padengia mano gyvenimą?

SE baimės yra įveikiamos paprastu suplanuotų veiksmų atlikimu. Jeigu aš, išanalizavęs situaciją, nusprendžiu kažką padaryti, tai aš tai darau, net jeigu negaliu pašalinti nei baimės, nei kitų NE, ir kitą kartą pastebiu, kad baimių ir NE pasidarė mažiau, kad suplanuoto veiksmo atlikimui dabar reikia daryti daug mažiau pastangų.

Kai aš stoviu veidas į veidą prieš pasirinkimą – atlikti SE ar ne, kiekvieną kartą atsiranda mintys: „Ši situacija netinkama, šis žmogus visiškai netinka eksperimentui, reikia palaukti kol praeis žmonės, tik ne šiandien, šiandienai jau užteks“ ir t.t. Visos šios mintys yra mano impotencijos išteisinimas, todėl išdirbau taisyklę – situacija (žmogus, vieta) gali būti netinkama tik dvejais atvejais – arba aš 200 procentais įsitikinusi tuo, kad be didelių pastangų galiu realizuoti visus norus, kurie neprieštarauja įstatymui, arba matau, kad yra realus pavojus – man gali stipriai trenkti ir t.t.

Kai susirado noras atlikti SE, atsiranda mintis – tai neįmanoma, juk aš tam netinku. Atsiranda baimė pažeisti įprastą daiktų tvarką. Kiekvieną savo gyvenimo dieną ir aš, ir visi kiti laikosi tų pačių taisyklių, veikia pagal vieną schemą, ir labai baisu – padaryti žingsnį nuo šitos schemos, bet kai jau padarai šį veiksmą, sulaužai įprastą dienos tvarką, staigiai supranti, kad nieko baisaus neatsitinka, kad visi riksmai aplink tave – tai tiesiog garsų suvokimas, o visi pasipiktinę veidai – tiesiog tokių veidų suvokimas ir nėra jokios priežasties taip reaguoti į riksmą bei kitų žmonių veidų išraiškas. Galima toliau gyventi savo gyvenimą ir kreipti dėmesį tik į tai, kad perkirstumei arba išvengtumei kažkokių agresyvių veiksmų. Supratimas, kad nieko reikšmingo neįvyksta ir, kad žodžiai ir kitų žmonių emocijos NIEKAIP tavęs neliečia – nuostabiausi iš visų SE.

Jeigu aš SE metu esu laisva nuo NE, tai manyje beveik įvyksta „negyvos materijos regėjimas“. Viskas aplinkui yra apdulkėjusia, sunkia užuolaida, pro kurią neprasiskverbia joks gyvenimas. SE metu aš darau pjūvį, pro kurį prasiskverbia šviežumas, aiškumas, vėjas iš kito pasaulio.

Net mažiausi SE – išėjimas už langelių, kuriomis juda visi žmonės nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, ribas. Pats noras, pati mintis, kad galima visiškai kitaip pasielgti negu yra priimta, lydimi laisvės išgyvenimo, o tokio noro realizacija visada sukelia nelauktus ir nuostabius pasikeitimus įprastame suvokimų rinkinyje ir dažnai atsiliepia visiškai kituose darbų frontuose.

Būtina prisiminti apie tai, kad efektyvių SE atlikimo motyvacijos esmė yra būtent savo socialinių mechaninių baimių, moralinio pasmerkimo, mechaniško NE patyrimo, kaip atsaką į kitų žmonių NE, įveikimas, o ne kova už kažkokį „teisingumą“. Ir kai aš busiu laisva nuo šitų automatiškų baimių, aš galbūt visikai nereaguosiu neigiamomis emocijomis į nieką, kaip ir šiuo atveju manęs nedomina pasaulio aplinkui mane pasikeitimas, aš atlieku SE turėdama kitą tikslą – pašalinti savo mechanišką kitų žmonių baimę, baimę prieš jų pasmerkimą ir NE įvairiausiose situacijose. Mane domina visiška nepriklausomybė nuo kitų žmonių nuomonės.

Kai aš galvoju apie tai, kad tik SE metu neapsijuokčiau, pradedu jausti stipriausius NE. Aš pamirštu apie tai, kad man svarbiausia – neparodyti savo puikybės ir nenugalėti priešą, o patirti laisvės jausmą. Tai yra, visų pirmą padaryti pastangą ir įveikus negatyvaus požiūrio į save baimę, realizuoti priimtą sprendimą, o antrą, šalinti SE metu atsirandančias NE.

Ankščiau atlikus SE likdavo baimė atsirasti toje pačioje vietoje, kur aš atlikinėjau eksperimentą, bet „išvalymo“ eksperimentų, kurių esmė kontaktas su žmonėmis, jaučiančiais man NP, rezultate, ši baimė dingo. Tai irgi įdomus darbo frontas – atlikinėti papildomus SE vietose, kur aš jau „pagarsėjau“.

SE metu būtina visada būti pasiruošusiu agresijos apsireiškimui, ypač Rusijoje ir musulmoniškuose regionuose, ir imtis adekvačių priemonių, o taip pat kruopščiai apgalvoti SE.

Pastebėjau, kad kuo ilgiau ryžtuosi realizuoti SE, tuo stipresnis apsinuodijimas NE, tuo labiau suveltas išeina rezultatas. Dėl stiprių NE kartais netgi atrodo, kad išvis nėra jokio rezultato. Bet iš tikrųjų rezultatas visada yra ir geriausiai tai matoma tada, kai dar kartą nusprendi padaryti tą patį ir netikėtai pastebi, kad baimė sumažėjo.

Yra stebėjimas, kad SE turi „susivirškinti“, tai yra po mini SE serijos arba vieno stambaus SE turi praeiti tam tikras laikas, kad galėtumei pamatyti ir įvertinti padaryto darbo rezultatą. Pateiksiu pavyzdį. Aš atlieku mini SE – gatvėje prieinu prie įvairiausių žmonių ir kreipdamasis į juos „tu“, kalbu su jais. Iš pradžių man reikia daryti rimtas pastangas. Po to ši užduotis atliekama vis lengviau ir lengviau, ir galų gale aš pasiekiu tokią stadiją, kai pilnos laisvės dar nėra, vis dar reikia įveikinėti nedideles kliūtis ir šalinti lengvą nerimą, bet SE realizacija jau neduoda pastebimų rezultatų, niekas nesikeičia – nors ir prieičiau prie 20 žmonių, minimali nelaisvė vis tiek lieka. Tokiais atvejais kažkokiam laikui aš palieku šį SE – porai dienų ar savaičių, o kartais netgi mėnesių, o kai prie jo sugrįžtu - matau, kad jau pasidariau daug laisvesnė šiose situacijose, tarytum ši patirtis „susivirškintų“, „įsisavintų“ ir dabar lieka atlikti dar visai nedaug eksperimentų, kad bučiau įsitikinusi, kad jau niekas negalės manęs išmušti iš užkariautos laisvės atidirbtose situacijose.        

SE galima sugalvoti „greitomis“. Jeigu aš išeinu į lauką arba įeinu į metro nusiteikusi, kad dabar atlikinėsiu SE, tai aktyviai ieškau situacijų, kuriose galiu sąveikauti su žmonėmis, kurie turi man NE, tuo pačiu nepažeidinėdama įstatymo.

Vienas iš tipinių prieštaravimų prieš SE atlikimą yra tai, kad aš tarytum tyčiomis sukeliu žmonėse NP. Iš tikrųjų taip nėra. Aš pageidaučiau, kad žmonės neturėtų man NP, nes tada man nereikėtų tyrinėti savo kitų žmonių NE baimės, mane suptų malonūs man žmonės, bet kadangi aš gyvenu visuomenėje, kur ties kiekvienu žingsniu susiduri su atvira ar paslėpta panieka, agresija, aš esu priversta tyrinėti savo atsakomos reakcijos mechanizmą ir šalinti atsakomas baimes bei NE. SE metu aš įeinu į tas situacijas, kuriose žmonės patys iš įpratimo patiria agresiją. Kiekvienas žmogus juk pats renkasi – patirti jam agresiją ar ne. Pavyzdžiui, kartais aš kreipiuosi į pagyvenusią moterį „tu“ ir į atsaką matau, kad ji atsako man ramiai ar abejingai, arba netgi patenkinta tuo, kad jauna mergina laiko ja kaip „saviške“, kartais suaugęs vyras į mano „tu“ reaguoja su šypsena, susidomi, ar netgi pradeda flirtuoti, bet vis dėlto dažniausiai žmonės reaguoja su agresija. Ar tai mano kaltė, kad žmogus tapo tokiu niekinančiu, kad kreipimasis į jį „tu“ sukelia jo atbukimą? Yra laisvės pasirinkimas ir kiekvienas pats renkasi – ką jam patirti ir kokiu būti.