Home

0064.

Skvo: „Šešios simpatijos rūšis“.

 

Šiuo momentu man pavyko išskirti šešias simpatijos žmonėms rūšis:

1. Simpatija-stichija. Jeigu žmoguje matau artimus man suvokimus, atsiranda įvaizdis, lyg tai iš šios vietos išsiveržia uraganas, kuris atveria langą į kitą pasaulį. Šiuose momentuose niekas, išskyrus manęs ir šio žmogaus, neegzistuoja, mes – vienos stichijos apsireiškimai, ir nuo šio vienybės išgyvenimo norisi juoktis, vartytis, žiūrėti vienas kitam į akis, jausti žavesį ir sustingti nuo nujautos. Yra bendros kūrybos, bendrų atradimų, bendros paieškos noras. Atsiranda mintis, kad mes turime vieną įkvėpimą, vieną siekimą ir kiekvienas iš mūsų daro kažką savo, bet vis dėl to tai judėjimas link vieno tikslo.  

2. Auksinė simpatija. Lygus, skvarbus liepsnojimas. Žmogus, kuriam aš jaučiu tokią simpatiją, suvokiamas kaip šventa būtybė. Ši būtybė – vertingiausia, kas tik gali būti. Šio žmogaus įvaizdis yra minkšta, auksinė šviesa. Kai aš galvoju apie šį žmogų, man norisi sustingti ir matyti tik šią auksinę šviesą. Tai absoliutus ir besąlyginis suvokimas, kuris yra lydimas noro padaryti viską įmanomą, kad tik jo apsireiškimui „išvalyti“ kelią. Tai galima palyginti su tuo, kad tarytum staigiai pasislėptų saulė ir aš daryčiau viską įmanomą, kad tik pašalinčiau kliūtis nuo jos spindulių kelio.

3. Ekstatiška simpatija. Kiekviena mintis arba kiekvienas prisilietimas prie žmogaus sukelia egzaltaciją. Tuo pačiu ir mintis, ir buvimas šalia tokio žmogaus sukelia vienodos jėgos egzaltaciją. Šiais momentais yra mintis, jog nėra jokio skirtumo, kur žmogus randasi, jis visada yra tarytum šalia. Visas kūnas eina pagaugais – ir viduje, ir išorėje. Kiekvienas egzaltacijos suliepsnojimas sukelia pagaugų bangas, kurios ateina iš išorės ir išsiveržia į visas puses, bet ypač – į pusę to, kuriam aš jaučiu simpatiją.

4. Simpatija-švelnumas. Labai subtilus išgyvenimas. Žmogus, kuriam aš jaučiu tokią simpatiją, suvokiamas kaip švelnumo centras ir jis tarytum sukurtas iš kažko lengvo, skaidraus ir subtilaus. Atsirado toks palyginimas – tekantis kristalas. Susižavėjimas tuo subtilumu. Įvyksta noras vos-vos liesti ir saugoti šią būtybę.

5. Simpatija-įkvėpimas. Gali atsirasti žmogui, kuris neužsiėminėja praktika ir siekia to, kas manęs visiškai nedomina. Jeigu matau žmogų visiškai atsidavusį kažkokiam dalykui – šokiui, moksliniams atradimams, seksui, kūrybai, knygoms, vaidybai – tai beveik visada sukelia manyje įkvėpimo suliepsnojimą ir džiaugsmą, kad žmogus turi aistrą gyvenime, kūrybišką paiešką, net jeigu tai ne kryptis į sritį, kuri mane domina. Kartais atsiranda noras sąveikauti tokių žmonių norams.

6. Minkšta simpatija. Lygus, blyškus saulės švietimas, minkšta šiluma. Atsiranda visiems žmonėms, kurie nors kartais bando padaryti pastangas, kad kažką pakeistų savo gyvenime. Minimalioje formoje reiškiasi paprastiems žmonėms, kuriems nėra būdinga agresija, o pavyzdžiui, šviesus liūdesys. Dažniausiai atsiranda noras sąveikauti su žmogumi, kuris sukelia tokią simpatiją, nors, jeigu toks žmogus kreiptųsi į mane su klausymu apie praktiką, į kurį aš galėčiau atsakyti, man būtų džiugu jam kažką paaiškinti. Ši simpatija silpsta, jeigu aš matau, kad žmogus pritaria savo niūrumams, ir stiprėja, kai žmogus pradeda dėti pastangas, siekti nuoširdumo ir laisvės nuo niūrumų.

 

Žmonėse man patraukliausia – gyvenimo aistra, kūrybinė paieška, nepriklausomybė nuo mechaniškų konceptualių rėmų – savotiška beprotystė vadovaujantis savo siekiais, kuri neprieštarauja aiškumui, įkvėpimas, gebėjimas žavėtis visa savo būtimi ir noras savo aistra užkrėsti kitus žmones.

Aš jaučiu ekstatišką simpatiją kai kuriems kariams, aprašytiems Kastanedos knygose. Pavyzdžiui, Chenarui ir Chulijanui. Šitie žmonės man – ne vaizdai ir ne literatūriniai personažai. Jie man labiau realūs negu kaimynas, kurį kiekvieną dieną matau, nepaisant to, kad aš su jais nebuvau susitikusi, ta prasme, kad nemačiau savo akimis bei neliečiau rankomis. Bet, jeigu kažkas gerai man pažįstamas ilgam laikui išvažiuotų, jis nuo to nepasidarytų man mažiau realus, net jeigu praetų daug laiko. Man svarbu ne tai, kur yra man artimas žmogus, o išgyvenimai, kuriuos aš patiriu. Būtent jie apsprendžia, arti ar toli yra kažkoks žmogus.

Auksinė simpatija yra Ramakrišnai ir Dalaj-Lamai, Ši simpatija nesąlyginė.

Simpatija-įkvėpimas neturi nesąlyginio pobūdžio. Dažniausiai būna taip, kad ji pasireiškia žmogui tam tikru momentu, o paskui gali niekada neapsireikšti, ir šis žmogus bus man abejingas.

Beveik visada atsiranda simpatija, kai matau, kad žmogus daro pastangas niūrumų šalinime ir NšS siekime, ypač kai jis šioms pastangos atiduoda visas savo jėgas. Čia man neturi reikšmės, ar šios pastangos turi momentalų rezultatą, ar ne, patiria žmogus šiuo momentu NE, ar ne – aš jaučiu simpatiją siekimui, aistringumui (tai tarytum praktikuojančių kalba reiškia ryškią, maksimaliai nuoširdžią, nekompromisinę savo niūrumams būseną), paieškai, pastangoms.

Tikra simpatija nėra įmanoma, jeigu nėra negailestingumo. Bet koks suvokimas, kuriame yra nors mažiausias NE atspalvis – tai ne simpatija.

Simpatijos žmonėms apsireiškimo kliūtys:

·  NP

·  SG. Rimčiausia kliūtis, nes šiuo momentu aš beveik niekada jo neatpažįstu ir nejaučiu apsinuodijimo juo, o tai reiškia, kad mane tenkina būsena, kurioje aš išgyvenu SG ir pasitenkinimą savimi.

Konkurencija.