Home

0067.

Skvo: „Strategijos ir klaidos šalinant NE. Pastangų aprašymas“.

 

Šiuo momentu man optimaliausia yra tokia NE šalinimo strategija:

1. Kiekvieną valandą atlikti totalų penkių minučių NE šalinimą su pradinės būsenos fiksacija ir procentinio visų suvokimų, kurie priskiriami prie emocijų arba NšS, santykio rezultatais. Pavyzdžiui:

Iki penkiaminutinio šalinimo:

Šviesiai-pilka būsena - 80%

Susirūpinimas (intensyvumas 3) - 20%

Po:

ŠPB – 70

Ramumas-2 – 10

Siekimas-4 – 20

Procentinis santykis čia nustatomas „iš akies“. Jeigu aš nebūčiau nuoširdi ir tyčia iškraipyčiau stebėjimo rezultatus (nuo SG spaudimo, pavyzdžiui), tai po tam tikro laiko atsirastų apsinuodijimas, nepasitikėjimas praktikos rezultatais, minčių-skeptikų suaktyvėjimas. Vieną kartą man teko išmesti kelių mėnesių dienoraščius, nes supratau, kad visi duomenys labai pripiešti, ir tai man visai nepriimtina, nes pagal šiuos dienoraščius aš nieko negalėjau suprasti. Aš turiu stebėjimą, kad patį pirmą momentą, kai įvyksta kažkoks suvokimas, 0,5-1 sekundėms visada atsiranda tikslus šio suvokimo įvertinimas, kuris nėra iškreiptas nenuoširdumo. Būtent šį įvertinimą aš ir noriu pagauti ir užfiksuoti.

Suvokimų skyrimo treniruotė sukelia dėmesingumo NE ir ne tik NE padidėjimą – tokios praktikos rezultatas tampa matomas visose kitose srityse. Jeigu anksčiau visus suvokimus galima buvo lyginti su suglamžytu megztiniu, tai dabar tai ištiesta drobė, kurioje galima įžvelgti visas kilpas.

2. Noro išreiškimo garsiai praktika (arba garsios minties sukūrimas): „aš noriu būti laisva nuo NE“. Šią praktiką patogiausiai atlikinėti gatvėje, transporto priemonėje – tai yra tada, kai aš su niekuo nebendrauju ir nereikia galvoti apie užduotą temą. Tai būtent tas laikas, kai chaotinis VD aktyviai ima pagreitį. Jeigu aš nedarau praktikos fiksacijos, dažniausiai pati nepastebiu, kaip nustoju ja užsiėminėti, tai atsitinka ypač tada, kai noro išreiškimas įvyksta ne balsu, o kaip garsi mintis. Todėl aš fiksuoju šią praktiką po penkias minutes arba po dešimt minučių ir vertinu ją skalėje nuo 1 iki 10 pagal chaotinių atsitraukimų skaičių, kur vienetas – žemiausias įvertinimas. Ryškiausią efektą ši praktika duoda tuo atveju, kai kiekvienas noro išreiškimo aktas lydimas NšS kūrimo pastangos, nors vienai, dviem sekundėms.

3. Mechaniško pakeitimo praktika: 10 dienų bėgyje, kiekvieną dieną po valandą kartoti frazę, kaip, pavyzdžiui, „NE – tai neadekvati reakcija“, arba „NE – tai nuodai“. Kiekvienas gali pats surasti tokią frazę, kuri rezonuos su jo aiškumu ir NšS. Mechanišką pakeitimą efektyviausiai daryti balsu. Jeigu šalia bus kitas snukis, tai šitas snukis, formaliai šiuo metu neatliekantis praktikos, vis dėlto irgi ja užsiėminės, juk būtent taip, „įkalimo į galvą“ keliu, mumyse atsirado koncepcijos ir pasaulio vaizdas, su kuriuo mes norime išsiskirti. Šiuo atveju, jeigu snukis simpatizuoja minčiai, prieštaraujančiai koncepcijoms, tai kito snukio, kartojančio šią mintį balsu, buvimas šalia, sukelia norimą rezultatą. Noro išreiškimo balsu metu, taip pat ir mechaniško pakeitimo metu, tam, kad frazės kartojimas netaptų mechaniškas, efektyvu yra daryti papildomas chaotinių atsitraukimų šalinimo pastangas. Ir lygiai taip pat mechaniško pakeitimo metu ryškiausiai rezultatas pasiekiamas tada, kai kiekvienas kartojimas lydimas NšS sukūrimo.

4. Koncepcijų išnagrinėjimas. Kai renkuosi konkrečią NE, kuri artimiausiam laikui tampa mano darbų frontu Nr1, aš ieškau ir nagrinėju visas su ja susijusias koncepcijas. Turiu patirtį, kai vieno nuoširdaus koncepcijų nagrinėjimo užtekdavo tam, kad tam tikroje situacijoje NE daugiau niekada neatsiradinėtų. Pavyzdžiui, tai įvyko po koncepcijos apie vaikų namus išnagrinėjimo. Nuo minties apie vaikų namus, daugiau neatsiranda gailestis, man yra visiškai aišku, kad ir vaikų namuose galima taip pat sėkmingai, kaip ir gerai įrengtame būte su tėvais, užsiėminėti praktika, kad žmogus nejaučia niūrumų arba NšS tik todėl, kad gyvena namie arba vaikų namuose. Reikšmės turi jo asmeninis suvokimų pasirinkimas.

5. Jeigu pasirenku konkrečios NE šalinimą kaip darbų frontą Nr1, tai darbui su ja patogu naudoti sekundometrą. Aš noriu tiksliai žinoti, kiek šita NE truko vakar, užvakar, šiandien. Aš noriu matyti šį progresą. Kol aš neturiu pilno NE pašalinimo patirties, aš negaliu žinoti, kiek laiko reikia tam, kad skirdama šiai užduočiai tiek pastangų, kiek nuspręsiu, pasiekčiau šį rezultatą. Kai rezultatas bus pasiektas, aš jau turėsiu tam tikrą laiką, pavyzdžiui, mėnesį. Reiškia kitos NE šalinimo užduoties atlikimui aš jau galiu nustatyti konkretų terminą.

 

Klaidos ir jų nagrinėjimas:

1. Aš galiu galvoti, kad darau daug pastangų, o tuo metu rezultato nėra – NE nesišalina, NšS taip pat nėra. Taip yra, todėl, kad iš tikrųjų aš nedarau tiksliai nukreiptų pastangų, nors ir sprogstu nuo parazitinės fizinės įtampos. NE šalinimas – tai noras nejausti NE ir noras jausti NšS, ir tam, kad pašalintume NE, reikia sukurti būtent šį suvokimų rinkinį. Tokio noro sukūrimo kliūtimi, dažniausiai yra kiti norai, tai reiškia, kad aš galiu turėti mintį, jog noriu NšS, o iš tikrųjų tuo metu reiškiasi stiprūs norai – pavalgyti, pagalvoti apie kokias nors nesąmones, toliau jausti NE. Esančios NE nėra monolitinis suvokimas, šiuo momentu aš tai matau taip – NE greitai virsta pasitenkinimu, kurį sunku išskirti kaip atskirą suvokimą, ypač praktikos pradžioje, kai skyrimo gebėjimas dar nėra gerai išvystytas. Pasitenkinimas – tai „įdaras“ tarp „sausainių“ – NE, ir būtent jis yra viena iš NE šalinimo kliūčių. Nueiti pažiūrėti televizorių arba skaniai pavalgyti – tai irgi sukelia pasitenkinimą. Tokiu būdu, pagrindinė NE šalinimo kliūtis – pasitenkinimo nuo šių NE noras. Jeigu tuo metu apsireiškia noras nustoti jausti NE, tai pasitenkinimo nuo NE pašalinimui aš matau du kelius – NE realizacija, lydima NE su NšS palyginimo, arba tiesioginis šalinimas. Kai nelieka jokių norų išskyrus NšS, NE dingsta. Bet jeigu NšS noras yra silpnas palyginus su pasitenkinimo noru, tai jis apima tik niūrumo viršūnę ir sumažina jo intensyvumą. Ryškus ir džiaugsmingas noras pašalinti NE pas mane yra lydimas specifinio pojūčio saulės rezginio gilumoje ir kai atsiranda noras sustiprinti šį norą, tai panašu į sprogimą iš vidaus, kai tiesiog čia, „pačiame centre“ įsiviešpatauja NšS, o niūrumai visiškai dingsta.

2. Darydama pastangas aš kartais pamirštu apie tai, kad NE šalinimo pastangos turi savyje taip pat NšS kūrimą. Tuo momentu kai aš sukuriu norą pašalinti NE, aš galiu sukurti ir kažkokį konkretų NšS. Tam, kad prisiminčiau konkretų NšS, aš naudoju nušvitusį faktorių – NšS trigerį. Savo pastangas man patogu daryti remiantis regimųjų vaizdų, kurie įvyksta NšS metu, dažniausiai tai gamtos vaizdai, arba vietų, kur įvykdavo NšS vaizdai.

3. Įlipimas „vangių pastangų plynaukštėje“. Palyginus ilgo laiko bėgyje aš galiu šalinti NE, bet negauti pageidaujamo rezultato. Atrodo, kad intensyvių NE nėra ir netgi kažkur periferijoje „šmėkšteli“ NšS, bet niekas esmingai nesikeičia. Šiais momentais aš visiškai pamirštu, kad galiu daryti aistringesnes pastangas. Aš tarytum užmiegu ir šiuo metu dažniausiai yra aktyvus aklasis vidinis dialogas, tai reiškia, kad vėl vyksta įspūdžių gavimas, kurio aš galiu nepastebėti. Pastangų sustiprinimas vyksta kaip protrūkis, aš tarytum perplėšiu blankią vystyklą ir atsirandu aiškesniame ir turingesniame pasaulyje, ir šiuo momentu dažniausiai atsiranda džiaugsmingas noras padaryti pastangas dar labiau aistringesnes. Galutinai pasirodo, kad pastangos, kurias aš pripratau daryti – tai visiškai ne pastangos, tai darbas, į kurį įdėta tik viena penktoji (jeigu netgi ne viena dešimtoji) jėgų. Tokiu būdu žodžiai „vangios pastangos“ dažniausiai slepia arba visiškai pilną pastangų nebuvimą (ir yra tik mintis „aš darau pastangas“), arba tokį pastangų dažnumą, kuris negali sukelti jokių pasikeitimų esančiame suvokimų rinkinyje. Jeigu aš noriu didelę drobę nudažyti viena spalva, tai prisiliesdamas prie jos mažu teptuku kartą per valandą, aš tai darysiu be galo ilgai. Pastangų intensyvumo sustiprinimas labai panašus į sunkaus ir didelio akmens iškėlimą iš gilumos – iš pradžių jį reikia išlaisvinti nuo dumblo, ir tai sunkiausiais momentas, o paskui jau nepertraukiamai traukti į viršų. „Giluma“ iš kurios „traukiamas akmuo“ yra saulės rezginio gilumoje.

4. Pozicijos perdavimas. Kai dėl kovos su NE jų pasidaro mažiau ir jos pavirsta NF, įvyksta noras sustoti ir patirti pasitenkinimą. Palyginus su siaubu, kuris buvo prieš pusę valandos ar valandą, pilkuma ir lengvas susirūpinimas gali atrodyti netgi visiškai ne nuodijančiais suvokimais, bet aš visada noriu siekti patvarios laisvės nuo NE, net jeigu tai bus tik šviesiai-pilka būsena. Bet būtent šviesiai-pilka būsena, o ne pilka. Pilkoje būsenoje norai yra spazmiški, sunkūs ir dažniausiai tai šiurkščių įspūdžių norai – televizorius, maistas, kasdieninis bendravimas. Šviesiai pilkoje būsenoje nėra šiurkščių norų realizacijos pirmenybės ir patys norai yra lengvesni – pasivaikščiojimai, muzika, knygos, intelektualūs žaidimai, erotiniai suvokimai. Jeigu sustotume NE šalinimo pusiaukelėje, atošliauža yra neišvengiama, bet dabar jis bus lydimas kitų NE – nepasitenkinimo savimi ir skepticizmo: „aš visą valandą (dieną, savaitę) kovojau ir vėl nėra rezultato“.

5. Skepticizmas atsiranda dėl iškeltų užduočių neatlikimo. Ir čia gali būti trys problemos – arba iškelta užduotis buvo labai sunki, arba aš buvau impotentė, arba užduotis buvo neaiškiai iškelta. Noriu, kad užduotis, kurią sau iškeliu, nebūtų lengva, bet ir nebūtų neįvykdoma. Kaip iškelti sau optimaliausią užduotį – žinoma, treniruotis. Semtis patirties, eksperimentuoti. Pavyzdžiui, jeigu aš nusprendžiau daryti nepriekaištingo NE šalinimo šturmus kiekvieną valandą, tai pradedu nuo vienos minutės. Jeigu vienos minutės bėgyje man yra nesunku nepertraukiamai daryti pastangas, tai aš padidinu laiką iki 2, 3 ,5,10 minučių. Tai tas pats kaip ir su raumenimis – pradedame nuo mažo, bet jaučiamo svorio ir palaipsniui jį didiname. Noriu iškleti sau aiškią užduotį, kurios rezultatą galima būtų nesunkiai pamatyti bei įvertinti.

6. Kai aš patenku į situaciją, kur aš turiu greitai galvoti ir veikti, ir dėl to manyje atsiranda NE, aš visada atidedu NE šalinimą, o teikiu pirmenybę užduoties išsprendimui. Tokiu būdu įtvirtinu įprotį jausti NE, ir jeigu neišmoksiu derinti greitą reagavimą su NE šalinimu, tokiose „sudėtingose“ situacijose niekada nebusiu laisva nuo jų. Tam, kad ateičiau prie tokio aukšto pilotažo, aš vėlgi siūlau pradėti nuo mažiausio – daryti pastangas veiklos, kurią galiu daryti bet kokiu tempu, metu. Iš pradžių tam, kad atsekčiau visas NE ir sukurčiau NšS, man tenka daryti viską 2-3 kartų lėčiau. Kiekviena „atidėta“ situacija, kiekvienas pasirinkimas į veiksmo be NE šalinimo naudą – tai laisvės nuo NE atidėjimas tolimai ateičiai, kurios gali niekada ir nebūti. Iki to laiko, kol aš nedarysiu pastangų bet kokių įvykiu įkarštyje, visa praktika bus šutekliais, kurie sukelia tik laikiną palengvėjimą, bet nepasveikimą.

7. Jeigu kažkas nurodo man mano niūrumus, dažniausiai aš jaučiuosi nemaloniai. Tai aišku gali priklausyti nuo to, kokioje formoje buvo nurodyta, bet aš nenoriu, kad tai turėtų man reikšmės, juk kiekvienas atidengtas niūrumas – tai mano šansas padaryti dar vieną žingsnį link laisvės. Dar vienas niūrumas – tai ne nuosprendis, tai džiaugsmingas darbų fronto atidarymo įvykis. Niekas neturi būti paslėpta, palikta nuošalyje, aš noriu maksimaliai greitai ir intensyviai ištraukti iš savęs vėsus puvėsius. Ir jeigu vienas prieš vieną su savimi man dar kažkaip pavyksta pripažinti niūrumus savyje, tai bendras nagrinėjimas dažnai gali būti suvokiamas kaip teismas, kur kiekviena „nuodėmė“ dedama ant mano reputacijos tarp snukių, t.y. visuomenėje, kurios nuomonė man turi nemažiau reikšmės negu anksčiau tarp paprastų žmonių, svarstyklių lėkštės. Ir netgi daug daugiau, nes negatyvaus įvertinimo baimė dabar yra ryškesnė negu negatyvaus įvertinimo baimė tada, kai bendravau su paprastais žmonėmis. Baimė, noras paslėpti niūrumus, nepasitenkinimas savimi, SG nagrinėjimo metu aš keičiu į džiaugsmą, pilnos laivės nuo NE, kuri įmanoma tik tuo atveju, jeigu visi niūrumai šioje vietoje bus ištraukti į šviesą ir pašalinti, nujautą.

8. Aš nenoriu situacijų, kuriose įvyksta NE. Nuo situacijų, kuriose įvyksta NE, jaučiu stiprų nepasitenkinimą. Bet tai yra paprasto žmogaus, kuriam reikalingas pasitenkinimas ir ramybė, bet ne laisvė, pozicija. Juk visos šitos „sudėtingos“ situacijos tuo ir yra sudėtingos, kad jose pasireiškia tavo niūrumai. Ir man patinka ieškoti tokių situacijų, kurti jas, kurti džiaugsmą ir laisvės nuojautą. Kiekviena sudėtinga situacija kaip rentgenas parodo viską, kas numalšinta ir išstumta į antrą planą. Jeigu aš sergu, kaipgi aš išsigydysiu, jeigu bėgsiu nuo savo lygos matymo?

9. Kartais aš pasiduodu ir pradedu laukti, kol NšS pačios atsiras. Nenoriu daryti pastangų. NšS neatsiranda ir aš tik labiau sustiprinu įprotį jausti NE. Dabar aš turiu maksimalų aiškumą – jeigu nedarysiu pastangų kiekvienu momentu, niekas nepasikeis. Dabar aš negaliu daryti pastangų kiekvieną momentą. Aš suprantu, kad vienintelė kliūtis – tai pasitenkinimo noras, todėl aš palaipsniui didinu pastangų intensyvumą. Mane galima palyginti su paralitiku, kurio visi raumenys atrofavosi. Aš pradedu nuo vieno raumens po penkias minutes per dieną ir taip gabaliukas po gabaliuko mano kūnas atgyja. Niekas, visiškai niekas neatves manęs į gyvenimą, išskyrus raumenų treniravimo pastangų, todėl be naudos ieškoti aplinkinių kelių ir laukti manos iš dangaus, reikia pradėti pumpuoti raumenis tiesiog dabar – pradėti pastangas jau dabar.

10. Kartais atsiranda baimė, kad aš darau kažką ne taip, kad iš visų jėgų kalu ne ten ir, kad mano pastangos neturės jokių rezultatų. Juk aš tiek daug laiko gaištu šiai kovai, o jeigu aš kažką darau ne taip? Tokiais momentais manyje atsiranda kalėjimo vaizdai. Dabar aš nežinau, kaip daryti kažką kito, bet atsipalaiduoti aš negaliu. Aš nežinau, ar galėsiu pramušti sieną, skiriančią mane nuo laisvės, bet aš neturiu pasirinkimo – arba aš atsitraukiu nuo sienos ir tęsiu kalinio gyvenimą, arba toliau kalu. Niekas negali man duoti garantijų, kad aš darau „tai“. Niekas, išskyrus manęs. Jeigu tai, ką aš darau, atitinka mano siekimą, jeigu tai sąlygojama džiaugsmingų norų, lydima nujautos, tai aš darysiu absurdiškiausius, mano ankstesnių įsivaizdavimų apie veiksmų adekvatumą, dalykus. Nušvitusi mintis: „bet kokia praktika, kuri atliekama mechaniškai, be siekimo – yra aklavietė, ir bet kokia praktika, kuri rezonuoja su siekimu, turi sėkmės šansą“.

11. Jeigu aš praleidau NE ir įlipau joje ilgam laikui, tai paskui man daug sunkiau išvalyti suvokimų erdvę. Aš galiu pašalinti šią NE, bet NF liks dar ilgai. Kuo ilgiau aš buvau NE, tuo ilgiau neįvyksta pastangų rezultatas – NšS. Aš galvoju, kad taip įvyksta, todėl, kad kuo ilgiau aš esu NE, tuo stipresnis įprotis ją jausti. Vaizdas: „NE sandariai užima šią vietą – kaip betonas kuriuo viską užpildė“. Ir aš turiu principingą galimybę nepertraukiamomis pastangomis pašalinti bet kokio sunkumo niūrumą, bet kol kas nėra tokio susikaupimo, kad galėčiau taip dažnai daryti pastangas, kad per kelias akimirkas iššluočiau visus niūrumų gabalus ir gabalėlius.

12. Kai yra fizinis skausmas, visada atsiranda noras pasišalinti iš praktikos į miegą, į užmiršimą, į įspūdžius. Tokiu būdu aš tik įtvirtinu įprotį jausti NE skausmo metu, aš tampu kūno diskomforto ir skausmo įkaitu. Aš atimu iš savęs galimybę eksperimentuoti su suvokimų pojūčių srityje pakeitimu. Aš turiu prielaidą, kad tai įmanoma.

 

Vaizdų, rezonuojančių su pastangomis, aprašymas:

1. Sunkaus akmens kėlimas iš gilumos (aprašyta aukščiau).

2. Kiekviena situacija, kurioje atsiranda NE, ypač ryškios (pavyduliavimas, NP, nerimas) – kaip patekimas į štormą, ir tam, kad jame išgyvenčiau, man reikia nepertraukiamai, aistringai kalti niūrumų vėjo nepalenkiamą stulpą arba kuolą. Kiekvieną kartą šis stulpas tampa tvirtesnis.

3. Valdžios, maištaujančioje šalyje, įtvirtinimas. Pamišėliškų tamsuolių ir apsišaukėlių būriai pastoviai nori paimti valdžią į savo rankas. Užtenka tik sekundei atsipalaiduoti, valdžia jau atimta. Šioje šalyje reikia nuolatos įvedinėti savo valdžią. Kai yra valdžios stabilumas, aš pastoviai skelbiu įstatymus – ramumo įstatymas, siekimo įstatymas, džiaugsmo įstatymas.

4. Minkštas ir nepalenkiamas dėmesio sugrąžinimas, kai ryškių NE nėra ir yra santykinė laisvė nuo NF.

5. Lazeris – plonas, bet nepajudinamas šviesos spindulys, kuris per kelias akimirkas išvalo visą erdvę. Iš pradžių tai apie 5-10 suliepsnojimų per sekundę ir kiekvienas suliepsnojimas lydimas NšS suliepsnojimo, suvokimų erdvės išvalymo, o paskui spindulys darosi nepertraukiamas. Su šią būsena rezonuoja žodis „susikaupimas“. Tai labai panašu į tai, tarytum aš nemokėčiau ilgai žiūrėti į kažkokį daiktą, nes žvilgsnis chaotiškai laksto į šalis ir visą laiką turėčiau sugrąžinti savo žvilgsnį į šį daiktą, o šiam tikslui iš pradžių daužyčiau save per galvą, fiksuočiau galvą, uždenginėčiau visus kitus daiktus skudurais ir t.t. Bet pagaliau atsirado galimybė žiūrėti į jį, minkštai sugrąžinant nuplaukiantį į kitus daiktus žvilgsnį.

6. Tigro šuoliai – ties kiekvienu išėjimu aš renku naujas jėgas ir puolu prie NšS, tarytum įšoku į jį, ir dažniausiai po 1-2 sekundžių NšS įtraukia mane atgal į NF, bet po kelių tokių šuolių, pirminė būsena, iš kurios aš darau „šuolius“, keičiasi, ir man pavyksta įšokti į NšS jau 3-5 sekundėms. O paskui pavyksta užsifiksuoti NšS ir tada keičiasi taktika – vietoj tigro šuolių aš pradedu nepalenkiamą dėmesio sugražinimą.