Home

0069.

Skvo: „Darbo su negatyviais įspūdžiais taktika“

 

Negatyvūs įspūdžiai (NĮ) – tai įspūdžiai (t.y. PE visuma įskaitant pasitenkinimą) nuo NE.

Darbo su NĮ taktika: Aš fiksuoju kiekvieną NĮ atskiroje užrašų knygelėje – tūrinį, trukmę, NE intensyvumą, pašalintas aš ne, ir jeigu pašalintas tai į ką pakeistas. Po poros savaičių aš jau turiu pakankamą užrašų skaičių, kad galėčiau juose ištirti koncepcijas bei mentalinius nuodus (akivaizdžiai klaidingas koncepcijas, kurios mechaniškai sukuria NE).

Toks darbas labai efektyvus. Pavyzdžiui, tarp pagrindinių NĮ, kurie buvo sukelti pavydu, buvo „pranašumas“ grožiu. Man patiko galvoti, kad esu gražesnė negu viena mergina. Kai Bo uždavė man klausymą, ar aš iš tikrųjų laikau save esanti gražesnė, aš pradėjau nagrinėti šį klausymą ir supratau, kad nėra jokio objektyvaus grožio. Žinoma, visuomenėje yra kažkokie standartai, pagal kuriuos matuojamas grožis, bet šitie standartai - tikra nesąmonė, nes grožio suvokimas pas kiekvieną žmogų gali prapulti ir atsirasti nepriklausomai nuo standartų. Štai dabar jis žiūri į mane ir išgyvena tai, kas rezonuoja su žodžiu „grožis“, o dar po poros minučių jis gali tokio išgyvenimo neturėti. Tai ar aš esu graži? Kuo aš galiu pamatuoti savo grožį? Liniuote, skaičiais? Bet juk mane ne statistika domina, mane domina konkrečių žmonių suvokimai, o jie gali keistis. Galiausiai aš supratau, kad neįmanoma pasakyti, kokia mergina yra gražesnė, nes netgi vienas ir tas pats žmogus gali laikyti ją gražia, o paskui negražia, nekalbant jau apie tai, kad priklauso dar ir nuo to, ką pati mergina tuo metu jaučia – švelnumą ar agresiją. Ir jo grožio išgyvenimas gali visiškai neatsiliepti į tai, ką priimta laikyti gražiu. Būtent „laikyti“, nes žodžiui „išgyventi“ žodis „priimta“ visiškai netinka. Gal būt dauguma žmonių mane „identifikuoja“ kaip gražią mergaitę, bet ką jie tuo pačiu išgyvena? Po šio nagrinėjimo grožio tema dingo iš NĮ. Ji modifikavosi į pavydo temą, man pradėjo teikti malonumą mintys apie tai, kad nepaisant visų šitų suvokimų ji pavydės man ir galvos, kad aš turiu gražesni kūną. Ir ši tema tapo tolesniu darbo objektu.

Šiuo momentu iš NĮ per paskutinį mėnesį aš ištraukiau kelias pagrindines temas.

1. Yra koncepcija, kad pradinės savybės turi reikšmę. Ši koncepcija prieštarauja tam, kad žmogus gali kardinaliai pasikeisti. Jis gali pagerinti savo pradines savybes, susilpninti nepageidaujamas, bet vis dėlto pas jį liks toks pat suvokimų rinkinys, kuris buvo nuo pat pradžios. Tokiu būdu palaikydama šią koncepciją, aš ir sau uždarau visas galimybes pasikeisti.   

2. Tam, kad numuščiau NE intensyvumą, vyksta scenų iš jos gyvenimo sugalvojimas. Aš neturiu informacijos apie tai, kaip ji gyvena, kuo ji užsiėminėja, bet tam, kad numuščiau NE intensyvumą, įvyksta vidinis dialogas su fantazijomis šia tema, su įsivaizdavimais, kaip joje reiškiasi niūrumai ir ji kenčia. Aš neturiu pagrindų manyti, kad ji būtent taip gyvena. Ir netgi, jeigu jis būtų - tai tipinis mentalinis nuodas. 

3. Viena iš labiausiai piktdžiugiškų temų yra tai, kad kažkas kopijuoja Bodhį arba mane. „Jis pats nieko negali! Jis butaforinis“. Išsistumia faktas, kad aš pati buvau tokia pat kopijuojanti, kai tik pradėjau užsiėminėti praktika. Ilgo laiko bėgyje tam tikrose momentuose aš buvau Bodhio gyvavaizdžiu, pavyzdžiui, nuomonėmis, kalbėjimo manieromis, tipinėmis frazėmis. Aš iš tikrųjų tuo momentu dažnai neturėjau savo nuomonės, bet man patiko, kaip gyvena Bodhis ir kartais pati to nesuprasdama, aš elgiausi kaip jis. Toks kopijavimas buvo tarsi važiavimas dviračiu, kai mane iš užpakalio laikė Bo. Aišku, ten nebuvo erdvės kūrybai ir tyrimams, aš buvau netašyta, kaip tankas, kuris galėjo judėti tik Bo įtakodamas, bet galų gale aš sugebėjau perimti iš Bo norimus man suvokimus, aš sugebėjau perimti važiavimo dviračiu principą ir dabar jau pati galiu rinktis maršrutus. O kaipgi kitaip? Jeigu žmogus visą gyvenimą gyveno kaip lavonas tarp lavonų, iš kur pas jį atsiras ryškus tyrinėtojo interesas, individualumas, kūrybinės idėjos? Visą gyvenimą žmogus kažką kopijavo, perimdavo vienas kito suvokimus, ir tai labai džiugu, kad dar vienas žmogus kopijuoja būtent Bo.

4. Yra koncepcija, kad viskas gyvenime vystosi pagal griežtas schemas – jeigu vaikinas du metus su manimi pagyvenęs nustojo mane norėti, reiškia jau niekada nenorės. Jeigu ji jam šiandien nepatinka, reiškia ir rytoj nepatiks. Jeigu ji neįsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio, reiškia jau niekada nebus įsimylėjimo. Tai labai šiurkštus konceptualinis tinklas, iš kurio supinti visi mano įsivaizdavimai apie gyvenimą. Vėlgi, ši koncepcija prieštarauja tam, kad ir šioje arba kitoje vietoje, kur daromos pastangos ir keičiami suvokimai, rytoj arba po savaitės gali būti kita būtybė. Tai yra visiškai kitokia būtybė. Ir kaip galima nuspėti, kaip jos gyvenimas susiklostys? Juk aš NIEKO nežinau apie šią būtybę – nei šioje, nei kitoje vietoje. Ir tuo pačiu metu toliau apsireiškia koncepcija apie tai, kad ir po savaitės šioje vietoje busiu „aš“, truputį kitokia, bet vis dėlto „aš“, ir žinoma, santykis „man“ bus tas pats, ir „mano“ įpročiai liks tokie pat ir t.t. 

5. Kai aš galvoju, kad kažkas bėgioja arba vaikšto kalnais blogiau negu aš, arba netgi rengiasi blogiau (ne pagal kainą, o pagal skonį) atsiranda piktdžiuga. Pasirodo, aš ir toliau tai sureiškimu. O juk tai tas pats, kas sureikšminti automobilio markę arba plaukų spalvą.  

6. Kai aš galvoju, kad ji niekada nesugebės pašalinti NE ir įklimps niūrumuose, atsiranda piktdžiuga. Tai tipinis mentalinis nuodas. Jeigu praktikuojantis darys aktyvias pastangas, jis bet kokiu momentu galės tapti kitokia būtybe – iš impotentės ji vienu akimirksniu galės tapti aistringa ir nesutaikoma su savo niūrumais.

7. Atsiranda piktdžiuga, kai aš galvoju, jog ji kažkada jam nusibos, nes taip įvyksta visada. Kai yra tokios mintys, tai iš vienos pusės yra palengvėjimas – tai, kad jis prarado interesą man nereiškia, kad aš esu „bloga“, taip „visada įvyksta“. Bet iš kitos pusės mano gyvenimas tampa pilkas ir plokščias, ir aš pati tokia tampu. Gyvenime, kur viskas vystosi pagal „įstatymus“, pagal man suprantamas ir žinomas schemas, nėra vietos NšS, nėra vietos tyrimams ir praktikai, yra tik vieta bukumui ir pasitenkinimams. Man patinka kurti norus, kad pas man simpatišką vaikiną būtų viskas gerai su jo mergina, kad jie galėtų įveikti mechaniškus įpročius, prisirišimus, niūrumus, ir kad pas juos nebūtų nieko „smunkančio“, o būtų džiaugsminga bendra kūryba, pilnas atradimų gyvenimas. Be šio noro aš ir pati negaliu daryti atradimų.

8. Pradeda atsiradinėti jos gyvenimo su kitų žmonių, kurie turėjo kažkokių nesėkmių, gyvenimu mintys-palyginimai. Aš noriu įsitikinti, kad ir su ja atsitiks kažkas panašaus. Šiais momentais aš nesuvokiu jos kaip unikalios merginos, snukio, kuris į nieką nepanašus, ir tuo pačiu nustoju taip suvokti save, ir savo gyvenimą pradedu lyginti su kitų žmonių gyvenimais, įvarinėdama save į kitas schemas.

9. Atsiranda piktdžiuga, kai galvoju, jog mano praktika intensyvesnė, bet juk man nieko nežinoma, kokia bus jos praktika po mėnesio, pusės metų, metų. Jeigu aš įlipsiu į savo NĮ, tai supusiu per mėnesį be likučio, o kas bus pas ją? Aš nieko apie tai nežinau. Užtai aišku, ką turiu pati daryti – šalinti NĮ, iš visų jėgų juos deginti. Tai baisus nuodas. Be to, ar yra džiugu, kai kitas snukis juda ne taip intensyviai? Tai reiškia, kad sumažėja mano galimybė perimti iš šio snukio NšS, sumažėja galimybė gauti nuostabią patirtį keistis patirtimi ir suvokimais.

10. Atsiranda noras, kad ji nustotų užsiėminėti praktika – tik todėl, kad ji gali būti jam įdomesnė, negu aš. Šiais momentais aš visiškai pamirštu, kad NšS – ne kažkieno nuosavybė, ir jeigu aš nenoriu, kad ši „saulė“ šviestų, jis nešvies visų pirma šioje vietoje. Neįmanoma linkėti, kad kažkur nebūtų NšS ir tuo pačiu juos išgyventi. Toks mechaniškas noras – savižudybė.

Šiuo momentu ne vienas NĮ nesitęsia šioje vietoje ilgiau negu 5 sekundės. Per dieną fiksuoju 10 suliepsnojimų su NE intensyvumu apie 2-3. Tai labai rimtas ir jaučiamas žingsnis į priekį, nes prieš metus aš galėjau kelioms savaitėms įlipti į NĮ. Prieš porą mėnesių – kelioms dienoms. Tai buvo nepertraukiamas garsusis vidinis dialogas, kurio sustabdyti aš nebuvau pajėgi. Prieš mėnesį, kai aš iškėliau sau šią užduotį, aš galvojau, kad išprotėsiu nuo įtampos, kurioje buvau šalindama NĮ atakas. Dabar tai tapo antraeiliu darbu frontu, į kurį aš tik retkarčiais žvilgteliu.