Home

0070.

Skvo: „Mitas apie „dvasinę šilumą“.

 

Tai, ką žmonės vadina „dvasinė šiluma“ – yra gailestis + pasitenkinimas + senoviškumas + gyvenimo baimė, ir niekas kita. Tai bendras puvimas.

Ilgą laiką aš negalėjau susivokti šiuo klausymu – „dvasinė šiluma“. Tai buvo tai, ko man taip truko tarp žmonių, užsiėminėjančių praktika. Bendraudama su Bodhiu aš visą laiką iš jo laukiau šitos „šilumos“, bet jame jos nebuvo. Ir kituose paprastuose žmonėse taip pat nebuvo. Visada maniau, kad „dvasinė šiluma“ kitam žmogui – kažkas, kas yra labai vertinga, ką gali tau duoti tik artimas žmogus ir ką reikia vertinti. Kiekvieną kartą kai prisimindavau apie savo šeimą, atsirasdavo miglotas kaltės jausmo ir „šviesaus“ gailesčio šešėlis – juk šitie žmonės norėjo man suteikti „dvasinę šilumą“, gal jie tai darė ne visada ir netinkamai, malšindami susierzinimą ir nepasitenkinimą manimi, bet vis dėlto tai charakterizuoja juos kaip šviesius žmones, nes „dvasinė šiluma“ – tai šviesi savybė.

Kai aš nusprendžiau nustatyti – koks gi vis dėlto tai suvokimas – „dvasinė šiluma“, tai pirmas dalykas, kuris atėjo man į galvą – yra tai, kad ši šiluma yra simpatijos forma. Bet tokiu atveju visiškai nesuprantama kodėl realus sąlytis su šia simpatijos forma bukina mane? Kodėl šios „dvasinės šilumos“ poreikis įvyksta tada, kai yra NE, kurių aš negaliu pašalinti , o paprasčiau sakant, kai man yra blogai? Kai gyvenimas kunkuliuoja, kai darau atradimus, jaučiu simpatiją, aš neprisimenu apie „dvasinę šilumą“, man to nereikia, o kai tik pasidaro nuobodu, pilka, liūdna, iš karto norisi prie ko nors prisiglausti, kad mane... pagailėtų! Šis atradimas mane apstulbino. „Dvasinė šiluma“ - tai visų pirma gailestis! Iš šią vertybę paprastas žmogus dažniausiai randa šeimoje. Ir ši vertybė yra puoselėjama ir prižiūrima, sudaromos palankios sąlygos, kad vystytųsi gailestis ir ji galėtų egzistuoti.

O kas yra šeima? Keli žmonės, nesurišti nei bendrais interesais, nei simpatija. Juos laiko kartu vienatvės baimė, įprotis, gamybiniai santykiai, bendras turto kaupimas, koncepcijos, pasitenkinimo ir nuspėjamumo noras ir t.t., ir vienintelė „vertybė“, kuri yra pas juos – tarpusavio gailestis, pasitenkinimas. Po sunkios darbo dienos galima ateiti namo ir ten tu gauni savo gailesčio porciją, tau pasakys, kad ne viskas yra taip blogai, kad tu šauniai laikytumeisi, kad tu visiškai ne niekšas, o netgi atvirkščiai... Dėka to tu jautiesi kaip žmogus, kuris persirijo analgetikais – skausmas nuslinko, bet ir nieko kito taip pat nėra – nei įkvėpimo, nei džiaugsmo, kūnas tarytum pusiau miręs.

Gailesčio sau triumfas (SG) – verkiantis, savo kančia užmuštas žmogus – visuomenėje laikomas vos ne šventąja karve, kuri iš visų reikalauja maksimumą „dvasinės šilumos“, ypač tada, kai verkia ir kenčia tavo motina arba vaikas. Tave išmokino, kad SG – tai ne niūrumas, tai ir yra žmogaus gyvybingumas. Tave išmokino jausti atsakomąjį gailestį, kuris vadinasi „dvasinė šiluma“, o iš tikrųjų tai yra tikras nuodas, užmušantis NšS.

Gailėdama kažkokį žmogų, aš matau jį kaip šviesų ir neteisingai kenčiantį. Daug kartų bandžiau ištirti – kas gi tokio šviesaus jame yra ir net, jeigu galėjau rasti kažką, kas sukeldavo simpatiją, tai visiškai aiškiai mačiau, kad jeigu matau savybę, sukeliančią manyje simpatiją, tai ji suteikia tik džiaugsmą, o ne gailestį. To pasekmėje aš supratau, kas yra „šviesos matymas“ žmoguje, nuo kurio atsiranda gailestis – tai ir yra gailestis, būtent taip jis apsireiškia. Kai tik aš pašalinu SG, dingsta ir gailestis kitiems, o kartu ir mintys apie „neteisingą kančią“. Tikra simpatija VISADA sukelia džiaugsmą, o jeigu nėra džiaugsmo, o vietoj jo yra gailestis – tai visiškai ne simpatija, tai SG, kuris apsireiškia kaip gailestis kietiems.

Aš jaučiu gailestį ir kaltės jausmą, jeigu „įžeidžiu“ žmogų, kuris yra man atviras, kuris nori būti su manimi. Ką reiškia „atviras“? Tai reiškia, kad būdamas su manimi jis patiria PE, jis nejaučia prie manęs įtampos, niekuo manęs neįtarinėja, jis jaučia pasitenkinimą. Jis gali atsipalaiduoti ir sakyti viską, ką nori, gali pasakoti apie savo gyvenimą, savo problemas. Kadangi šalia manęs šitas žmogus jaučia pasitenkinimą, jis nori būti su manimi. Jeigu aš atsisakau būti su juo arba jį klausyti, jis pradeda jausti nepasitenkinimą ir nerimą. Jeigu aš jam sakau kažką, kas jam nepatinka, pas jį atsiranda NE – tokiais atvejais sakoma, kad aš jį „įžeidžiu“.

Jeigu jis jaučia agresiją, aš neturiu kaltės jausmo ir tada matau, kad jis jaučią NE ir gailesčio mechanizmas nesuveikia. O jeigu jis jaučia SG, tada mechanizmas suveikia ir aš galvoju, kad jį įžeidžiau, kad jam skaudu. Jis man atsivėrė, o aš jį įžeidžiau. Išeina taip, kad „aš jį įžeidžiau“ reiškia, kad pas jį atsirado SG. Kai žmogus jaučia SG, aš pradedu galvoti, kad neteisingai nuskriaudžiau tokį šviesų ir gerą žmogų. Tokiu būdu aš turiu įprotį galvoti, kad žmogus, patiriantis SG – tai šviesus ir geras žmogus, ir pats gailestis – tai ne niūrumas, o žmogaus gyvybingumas.

Pas paprastą žmogų yra labai ribotas suvokimų rinkinys – SG, agresija, pasitenkinimas ir t.t. Jeigu bendraudama su žmogumi aš noriu jį išvaduoti nuo SG ir atitveriu jį nuo situacijų, kuriuose pas jį atsiranda SG, tai reiškia , kad aš pati dar nesu laisva nuo SG ir vertinu pasitenkinimą, kuriame nereikia kovoti su niūrumais ir galima „atsipalaiduoti“, ir galvoju, kad SG sukeliančios situacijos – yra nepageidaujamos, o SG – tai ne niūrumas, o natūrali reakcija į kito žmogaus veiksmus. Tuo tarpu SG yra su NšS: aiškumu, gyvenimo džiaugsmu, siekimu ir t.t., nesuderinamas nuodas. Nuo šio nuodo yra priešnuodis – tiesiojo kelio praktika. Ir jeigu žmogus nenori ja užsiėminėti, o nori toliau jausti NE – kas už tai atsakingas? Aš?