Home

0071.

Lūšis: „Koncepcijos apie tėvus išnagrinėjimas“.

 

Koncepcija: „Tėvai – ypatingi žmonės. Su jais reikia bendrauti, padėti jiems, būti dėkingiems už viską, ką jie padarė“.

 

Už:

1.                      Jie mane užaugino. Tam, kad aš bučiau soti ir sveika, jie nemiegojo naktimis. Jie dirbo visas dienas, kad turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. Niekas kitas to dėl manęs nedarė.

2.                      Jie ilgisi manęs, visada apie mane prisimena, myli mane.

3.                      Jie linki man gero. Kiti žmonės turi savo rūpesčių, aš jiems nerūpiu, o tėvams rūpėsiu visada.

4.                      Ką bedaryčiau ir kaip besielgčiau su jais, jie visada mane palaikys. Jie priims mane bet kokią, viską atleis ir net jeigu aš grįšiu po 10 metų, aš vis tiek busiu jiems ta pati, sava.

5.                      Palaikyti tėvus senatvėje – tai kiekvieno žmogaus pareiga, tai yra tai, ką turi kiekvienas praeiti. Nuo to nepabėgsi. Padėti tėvams – šventas dalykas.

6.                      Lengviausiai palikti tėvus ir padaryti įvaizdį, kad tu neturi su jais jokių santykių. Tai ne problemos išsprendimas, tai pabėgimas.

7.                      Niekas, išskyrus manęs, jiems nepadės. Jie bus vis labiau bejėgiai ir tik aš busiu jų atrama.

8.                      Jeigu ne jie, manęs nebūtų šiame pasaulyje, todėl aš turiu būti jiems dėkinga.

9.                      Negalima turėti tėvams pretenzijų, tėvų nesirenki – kokie yra, tokius ir reikia mylėti. Jų jau nebepakeisi.

10.                 Jie mane visko išmokino – vaikščioti, kalbėti, rašyti. Dėl visko gyvenime aš turiu būti dėkinga jiems.

11.                 Jie yra ypatingi žmonės, todėl, kad aš jiems esu ypatinga. Jie niekada manęs nepamirš, niekam daugiau aš nereiškiu tiek daug, kiek jiems.

12.                 Kaip galima gyventi žinant, kad mano tėvai kažkur kenčia dėl ilgesio man arba dėl vienatvės, kad jiems trūksta dėmesio ir rūpinimosi? Nereaguoti į tai – nežmogiškas šaltumas ir bejausmiškumas, juk aš galiu jiems padėti, galiu padaryti taip, kad jiems pasidarytų lengviau. Kaip galima džiaugtis ir būti nerūpestingu, kai kažkam dėl manęs yra blogai?

13.                 Jie nori man to paties, ko ir aš sau noriu, nes jie dažnai man sakė, kad aš visada turiu turėti savo nuomonę, kad neturiu rūpintis tuo, ką apie mane galvoja kiti žmonės.

 

Prieš:

1.                      „Jie mane užaugino. Tam, kad aš bučiau soti ir sveika, jie nemiegojo naktimis. Jie dirbo visas dienas, kad turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. Niekas kitas to dėl manęs nedarė“.

Mano atsiradimas šiame pasaulyje buvo mano tėvų iniciatyva. Jie norėjo vaiką ir jį gavo. Aš buvau tada jų įspūdžiu, prasme, interesu – vienu žodžiu, aš buvau tuo, kas jiems tada buvo reikalinga. Vaiko turėjimas suprantamas kaip vaiko išmaitinimas ir užauginimas, ir tai, kad kelis metus jis visiškai priklausys nuo tavęs. Manęs išmaitinimas reiškė manęs turėjimą. Jeigu tu nori turėti automobilį, tai savaime suprantama, kad jį reikės kartais išplauti, remontuoti – visos tos procedūros atliekamos tam, kad tu turėtumei automobilį, kitu atveju jį greitai prarasi. Tėvai norėjo vaiką tam, kad jis būtų, jį reikia maitinti, gydyti ir t.t. Rūpinimasis juo – tai veiksmai, išplaukiantys iš noro turėti vaiką, aptarnaujantys šį norą. Šie veiksmai atliekami tam, kad jų noras būtų visiškai realizuotas, o ne dėl manęs ir dažnai jie atliekami neatsižvelgiant į mano norus ir pageidavimus, kartais netgi jiems prieštaraujant. Visi mes savo kailiu žinome – kas yra tėvų „rūpinimasis“ - „apsivyniok šaliką“ – „nenoriu, man karšta“ – „aš tau pasakiau apsivyniok šaliką!“, „devintą vakare buk namuose“ – „bet mama, aš noriu ilgiau pasivaikščioti“ – „jeigu negrįši devintą, rytoj išvis neeisi!“. Ir panašiai. Labai akivaizdu, kad tėvai rūpinasi manimi ne todėl, jog nori, kad man būtų gerai, o tam, kad turėtų pasitenkinimą, o į mano norus jiems nusispjauti.

Išvada: viskas, kas yra tėvų padaryta dėl mano užauginimo, padaryta ne dėl manęs, o tam, kad realizuotųsi JŲ noras turėti vaikus ir jausti nuo to pasitenkinimą.    

Toliau: manęs užauginimas, nepaisant visų sunkumų, nebuvo tėvais išgyvenamas kaip kažkas tragiško. Jie greičiausia jautė pasitenkinimą nuo visų šių rūpesčių, kurie užpildydavo jų beprasmišką, visais kitais atvejais, gyvenimą, suteikdavo jam prasmę. Jie jautė, kad kažkam yra reikalingi, kad gali kažkam „padėti“, kad gal būt pirmą kartą kažką daro ne dėl savęs, ir tai jiems teikė malonumą. Todėl yra kvaila manyti, kad mane augindami jie aukojosi. Jie patys nuo to jautė pasitenkinimą. Mes juk nesakome, kad kažkas, kad susitiktų su meilužiu ir užsiimtų su juo seksu, išeidamas lietingą dieną iš namų, „aukojasi“ – nepaisant tam tikrų nepatogumų, jam tai teikia malonumą ir jis nori eiti.

Toliau: net jeigu jie, darydami kažką dėl manęs, kartais ir nejautė pasitenkinimo, o tik NE, tai nereiškia, kad dabar turiu aš kentėti ir daryti kažką, ko nenoriu. Jeigu aš kankinsiuos, laiko, kurį jie tada prarado, nesugrąžinsi. Aišku, galima tai laikyti teisingu „atpildu“ – tau tai nemalonu, bet jiems tada nesaldu buvo, jie kentėjo „dėl tavęs“, dabar tu pasikankink dėl jų, nori, nenori, reikia atsilyginti. Manoma, kad patys nepatogumai ir yra atlygis, jie kaip būtinas teisingo atsiskaitymo atributas. Bet kentėjo jie ne „dėl manęs“, o dėl savo klydimų, manydami, kad bus geriau, jeigu jie atsisakys kažko tam, kad aš turėčiau kažkokius daiktus, pinigus, arba dar kažką, manydami, kad jie yra atsakingi už tai, ką aš sakau, darau ar kaip atrodau. Arba, tarkime, jie negalėjo man kažko atsakyti ir galvojo, kad bus geriau, jeigu busiu patenkinta. Bet kokiu iš šitų atvejų, tai buvo JŲ pasirinkimas – aukotis ar ne. Jie pasirinko aukotis, nors ir niekam nežinoma, kas būtų, jeigu jie nesiaukotų, niekas nežino, kas iš tikrųjų „geriau“, o kas „blogiau“ ir kam kas blogiau, ir geriau. Jie nukentėjo dėl savo įsivaizdavimų ir tuo jie niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių.    

Išvada: jie kentėjo dėl savo klydimų, o ne dėl manęs, ir tuo jie panašūs į visus kitus žmones. Aukotis dėl manęs – buvo JŲ pasirinkimas. Aišku, kai tu turi NE, sunku suprasti, kad tavo kančių priežastis ne kitų žmonių veiksmuose, o tavyje pačioj, tame, kad tu nieko nesupranti arba supranti ne taip, pasirenki jausti NE. Ir aš pati, jausdama prisirišimą vaikinui, buvau įsitikinusi, kad būtent jis yra kaltas dėl to, kad man blogai ir, kad būtent jis yra „priežastimi“ to, kad man yra gerai. Tavo kančios ir prisirišimai – tai tavo NE ir tik tu pats nusprendi, ar jas turėti, ir tai, kad tai nedaug kas supranta, nekeičia fakto, kad kančių priežastis – tavo asmeniniame koncepcijų ir NE rinkinyje. 

Klydimas, susijęs su manimi, visiškai nesiskiria nuo kitų tėvų klydimų. Jie kentėjo dėl visko, su kuo jiems teko susidurti, viskas, kas įvykdavo juose sukeldavo NE ir PE. Visiškai natūralu, kad ir aš sukeldavau NE ir PE, bet aš nelaikau savęs kalta dėl jų kvailysčių, o tos, kurios „susijusios“ su manimi, man neatrodo kažkuo ypatingu. Tai yra, mano tėvai ne tik nesiskiria nuo žmonių, kurie klysta, bet ir niekuo nesiskiria nuo bet kokio reiškinio, dėl kurio jie turėjo NE.

Yra dar vienas klydimas – manyti, kad jeigu jie kažko atsisakinėjo dėl manęs, nereiškia, kad jie mane kažkaip ypatingai mylėjo. Todėl tai, kad aš nenoriu atsisakyti savo norų ir daryti tai, kas man nepatinka dėl jų, traktuojama kaip nemeilės jiems požymis. Ir atvirkščiai – kai aš kažko atsisakau, jie jaučia malonumą, jie tame mato mano meilės ir atsidavimo įrodymą, visada tam pritaria. Jau savaime tai, kad dėl tavęs sutiko priimti sunkumus – meilės įrodymas.

Visu pirma, tai, kas yra daroma su simpatija, visada teikia džiaugsmą ir nelaukia „atpildo“. Jeigu žmogus jaučia tau simpatiją, jis veikia nesavanaudiškai ir jis nesidžiaugs, jeigu tu kažką darysi, nenorėdamas to daryti, jis tikriausiai atsisakys tokių „dovanų“. Bet jeigu iš tavęs laukia skolų sugrąžinimą, tai čia nėra kalbos apie meilę, tai paprasti turginiai santykiai. Tėvai darė tai, ko nenorėjo tam, kad parūpintų sau atramą senatvei – vaiką, kuris užaugs ir paskui kažką padarys jiems – padės jiems senatvėje, atneš vandens stiklinę ir kita.  

Antra, prisiminsiu pati save. Kai aš kažką myliu, aš negaliu pavadinti tai, ką darau šiam žmogui, aukojimusi. Kažko atsisakyti, tik teikia džiaugsmą, nes vieno malonumo noras (padaryti kažkam malonu) tiesiog persveria kito malonumo norą (turėti tai, ko aš atsisakiau). Jeigu dėl mylimo žmogaus aš noriu kažką savyje įveikti, kažkokias baimes arba kompleksus, tai yra išgyvenama džiaugsmingai, tai dar vienas žingsnis link laisvės. Jeigu nuo to, kad dėl kažko darau tai, kas man nepatinka, aš jaučiu NE, tai kas iš manęs lieka? Reiškia aš tiesiog negaliu išgyventi meilės, pas mane nėra išgyvenimų, o toks gyvenimas man nereikalingas. Pagal savo patirtį galiu pasakyti – meilė nereiškia, kad reikia atsisakyti kažko, ko tu nori, o jeigu ir reikia atsisakyti, tai su džiaugsmu ir nelaukiant kažko atgal. Tuo pačiu toks atsisakymas gali turėti ir kitų priežasčių – noras gauti atramą, principo, kad „taip geriau“ laikymasis, visuomenės inercijos, kurioje priimta aukotis dėl vaikų, laikymasis. Tokiu būdu ryšis tarp meilės ir atsisakymo nuo to, ką nori, nebuvo manimi pastebėtas. Ir išvis, pats žodis „atsisakymas“ nesiriša su meilės išgyvenimu, greičiausiai čia tiks žodis „pasirinkimas“. Žmogus pasirenka kažko neturėti arba kažkur neiti. Kai sakai žodį „atsisakymas“, jame turima omenyje aukos pozicija, o jeigu tu kažką priverstas padaryti, iš karto pradedi jaustis silpnu, nepatenkintu, juk turėjo būti kitaip, pradedi laukti kažkokio atpildo. Neįmanoma jausti meilės ir kartu daryti tai, ką tau sunku padaryti, nes veiksmas teikiantis sunkumus, yra konceptualinis, o pats „sunkumas“ ir yra NE arba NF.   

 

2.                      „Jie ilgisi manęs, visada apie mane prisimena, myli mane“.

Tai, kad jie ilgisi, yra visiškai suprantama. Jie pragyveno su manimi daugiau negu 20 metų ir priprato prie manęs. Visada, kai kažkas, ilgai buvęs šalia, staigiai išvažiuoja, atsiranda pojūtis, kad tau trūksta šio žmogaus. Tu pripratai prie jo, prie to, kad kažkas yra namuose, kalba su tavimi, šis žmogus tampa tavo gyvenimo dalimi. Daug kartų šį mechanizmą aš pastebėdavau savyje – kuo mažiau manyje NšS, tuo labiau aš prisirišu prie išorinių reiškinių – žmonių, aplinkos, oro ir t.t. Prisirišimas būna netgi prie daiktų, tai ką jau bekalbėti apie žmones, su kuriais viename būte išgyvenai tiek laiko. Tai yra, pats savaime manęs ilgėjimosi faktas nesako apie meilę, tai prisirišimo prie išorinių aplinkybių mechanizmo, kuris ypač gerai suveikia, kai nėra asmeninių įsitraukimų, gyvenimo prisotinto gyvenimo, veiklos pasekmė. Mano tėvai - patys paprasčiausi žmonės ir jų gyvenimą užpildo tai, kas vyksta aplinkui, todėl mechanizmas suveikia tokiu būdu.

Antra: jų prisirišimas prie manęs pagrįstas įsivaizdavimu, kad aš esu JŲ dukra. Aš ne tiesiog kažkokia mergina, aš priklausau jiems, aš su jais surišta. Iš čia mintys apie mane, noras mane matyti, mano dėmesio noras ir t.t. Vėlgi prisiminus save, kai kažkoks vaikinas man pradeda atrodyti „mano“, mano mintys ir norai pradeda sukinėtis aplink jį. Priežastys gali būti tokios: pavyzdžiui, aš sutikau puikų vaikiną, jį įsimylėjau ir mes pradėjome kartu gyventi. Nuo to, kad mes pradėjome kartu gyventi, iš simpatiško man vaikino jis pavirto MANO vaikinu. Arba tokia priežastis – man patinka vaikinas ir jis sako, kad aš geriausia, kad man jis jaučia tai, ko niekam nejautė. Nuo to jis man taip pat pasidaro kažkuo ypatingu ir vėlgi – „mano“ ypač, jeigu aš turiu jam potraukį. Bet tikriausiai labiausiai daro žmogų „mano“ tai, kad mes kartu gyvename ir turime bendrą gyvenimą.

Nuo šiol beveik visi mano norai susiję su juo – aš noriu jį matyti, noriu užsiėminėti seksu, gauti laiškus ir kita. Jis tampa mano gyvenimo centru. Taip pat ir pas mano tėvus yra šimtai priežasčių laikyti mane JŲ dukterimi: jie priprato taip galvoti; jie mane pagimdė; aplinkui taip sakoma; jie mane užaugino; jie pažįsta mane nuo gimimo; aš juos laikiau savo ir t.t. Atsilaisvinti nuo šios koncepcijos, iškapstyti visą šią košę – didžiulis vargas, kuriam, tarp kitko, jie neturi noro. Būtent dėl jų įsivaizdavimo apie tai, kad aš esu JŲ, kad mus kažkas suriša ir auga jų prisirišimas, ir kol šitie įsivaizdavimai yra gyvi, gyvuos prisirišimas, jie galvos apie mane, ilgėsis, prisimins, lauks ir t.t. 

Bet pagal savo patirtį aš matau, kad meilei šitie reiškiniai neturi jokio santykio – tai tipiniai prisirišimo, nuosavybės jausmo apsireiškimai. Mechanizmas čia taip pat suprantamas. Kai šalia tiesiog kažko nėra, tai normalu, bet kai šalia nėra kažko TAVO, tai tu jau pradedi nerimauti ir nori tai sugrąžinti, būti šalia, žinoti, kad tai niekur nedingo ir nedings. Kai aš nustoju jausti „savo“ vaikiną kaip savo, o pradedu jį suvokti tiesiog kaip žmogų, kuris man patinka, kuriam aš patinku, kuris tiesiog pats savaime kažkur yra, tai ir ilgesys ir jo dėmesio troškimas kažkur dingsta, bet meilės išgyvenimas vis dėlto lieka! Aš ir toliau džiaugsiuos jį matydama, bet tame jau nebus nieko kankinančiai-karštligiško. O kartais po prisirišimo pašalinimo niekas nelieka, tu tiesiog pamiršti apie šį žmogų ir viskas. Tik pašalinus prisirišimą galima suprasti – ar šitam žmogui tu jauti meilę, ar ne. O kadangi mano tėvai niekada nesugebės pašalinti prisirišimo man (nes jie to nenori), jie niekada nesužinos – ar jie mane myli. Aišku vienas dalykas – dabar juose nėra meilės, nes meilė – tai NšS, ir ji nepriklauso nuo to, kur aš, su kuo bei ką darau. Meilė nesuderinama su kančia, nes kančia – NE, tai nuosavybės-koncepcijos, atramos noro ir kt. pasekmė, o NE NIEKADA nesuderinamos su NšS.

Reziumuojant pasakytą – dėl bendro gyvenimo ir masės kitų priežasčių pas tėvus susiformavo įsivaizdavimas apie mane, kaip apie JŲ dukterį ir todėl jie prisirišę prie manęs, kaip prie savo nuosavybės, jie jaučia NE, kai šita nuosavybė praneša esą savarankiškas, nepriklausomas žmogus. Ir NE, ir koncepcijos sukelia susidomėjimą manimi, mano likimu, mano dėmesio troškimą. Visos jų mintys ir emocijos – prisirišimo mechanizmo pasekmė ir su meile šitie apsireiškimai neturi nieko bendro.  

 

3.                      „Jie linki man gero. Kiti žmonės turi savo rūpesčių, aš jiems nerūpiu, o tėvams rūpėsiu visada“

Gėrį tėvai supranta kaip gerbūvį – pinigų turėjimą, pasiturintį vyrą, kuris saugotų, maitintų ir rengtų vaikučius, kad ji nesijaustų vieniša, gerą, kokybišką namą, vienu žodžiu, gyvenimą su patogumais ir be rūpesčių, kai negali įvykti nieko baisaus, kai viskas gerai, niekas neserga, nesibara, nepalieka – t.y. tuščias ir pelkėtas gyvenimas. Visų pirma, niekas nežino kas yra gerai, o kas yra blogai, ir kas yra gėris, ir jau tuo labiau niekas nežino – kas yra gerai būtent man. Atrodo, gerai yra turėti pinigų, bet juos gali pavogti –vietoj nepasitenkinimo, kad jų nėra, atsiranda nerimas, kaip juos išsaugoti, kaip juos investuoti, kad nedingtų, kad neprarastų vertės dėl infliacijos. Gražus ir mylintis vyras - taip pat gerai, bet toks jis gali patikti ir kitoms – o jeigu kas nors jį nuvilios, arba jeigu man kažkas patiks, aš juk bijosiu su juo pradėti bendravimą, nes jeigu apie tai sužinos vyras, aš galiu jį prarasti. Vietoj nepasitenkinimo blogu vyru, atsiranda baimė prarasti gerą. Ir taip galima tęsti iki begalybės. Nežinoma, kas yra gerai, o kas negerai. Jiems kažkas, pavyzdžiui turtas, gali atrodyti kaip gerovė, nes jie patys jo neturėjo ir visada truko pinigų. Jiems atrodo, kad pinigai pagerintų jų gyvenimą, padarytų juos laimingesnius ir todėl jie linki man gero, pelningo darbo arba pasiturinčio vyro. Jiems atrodo kad pinigai išspręs visas problemas. Bet kol gyvena niūrumai, problemos niekada neišsisprendžia. Vienos tik keisis į kitas, bet tokiomis priemonėmis niekada jų neatsikratysi. Ar gali būti laimingi tie, kurie turi daug pinigų? Ar gali būti laimingi tie, kurie turi gražias žmonas ar vyrus? Parodykite man pavyzdžius – jie iš tikrųjų nebekenčia, nebejaučią begalinių NE? Aš tokių nemačiau. Visi kenčia visiškai nepriklausomai nuo nieko, nes kančios – įprotis jausti NE, įprotis tikėti tuščiomis koncepcijomis, įprotis malšinti savo džiaugsmingus norus ir šių įpročių egzistavimą galima nutraukti tik tiesioginėmis jų šalinimo pastangomis, o ne kažkokių išorinių faktorių, kaip pavyzdžiui, vyras, pinigai, vaikai, būtas, formavimu.

Taigi neįmanoma rasti laimės tame, ko jie man linki, tai yra, gerbūvyje ir pasitenkinime. Šita atrama ne tik neišvaduoja nuo kančių, bet vienas kančias pakeičia kitomis bei atsiranda prisirišimas prie jos, baimė ją prarasti, įvyksta naujos NE. Aš niekada nežinau, kas būtų neabejotinai „gerai“ kažkam, todėl pati vadovaujuosi savo norais, bet ką aš galiu palinkėti kitam žmogui? Tegul jis pats vadovaujasi savo džiaugsmingais norais. Dažnai sudėtingos ir visiškai nepalankios situacijos verčia žmogų rimtai susimastyti dėl savo gyvenimo ir padaryti kažką reikšmingą, pradėti kažką keisti. Tokios situacijos buvo ir mano tėvų gyvenime, bet tai, kad jie jų neįvertino, sako, kad mes visiškai kitaip žiūrime į gyvenimą, mes turime priešingas vertybes. Noras, bet kokia kaina, išvengti sunkumų – tai gyvenimo baimės pasekmė. Jie bijo gyvenimo, nenori galvoti, stebėti, nenori nustoti jausti NE, o laiko jas gyvenimo žmoguje požymiu ir žinoma, jie linki ir man tokių sąlygų - kad krentant neskaudėtų, kad visur gulėtų minkštos pagalvės. Man toks gyvenimas tiesiog nereikalingas, man tai lygu su mirtimi. Kiekvieną kartą, kai aš kažkame ar kažkur randu atramą ir atsiduriu pasitenkinime, aš jaučiu, kad pradedu mirti. Jiems gi tai yra norima būsena.

Dabar trečias dalykas – jeigu jie MAN linki gėrio, tai jie galėtų pasidomėti – ko gi aš pati noriu. Tokiu atveju jie dabar nekentėtų, o būtų laimingi, nes viskame, ką aš dabar darau, aš orientuojuosi į savo džiaugsmingus norus, tame, kuo aš gyvenu ir kaip aš gyvenu, aš jaučiu tikrą gyvenimą. Aš neseku elgesio stereotipų, aš ieškau ir RANDU tai, kas teikia man džiaugsmą, NšS. Jeigu jie linkėtų MAN gėrio – jie turėtų tik džiaugtis dėl manęs. Ir tada jų nedžiugintų tai, kad elgiuosi prieštaraudamas savo nuoširdumui. Bet jie nori kažko SAVO VAIKUI, o ne man, ir todėl mano pojūčiai jiems nėra įdomūs. Tai apie kokia meilę kalbama? Tėvams nesvarbu, ką aš išgyvenu – kas bebūtų mano vietoje, jie linkėtų jam to paties. Aš jiems neegzistuoju kaip žmogus, todėl visi jų linkėjimai neturi nieko bendro su manimi. Jie laiko mane SAVO, todėl jie patys išrinko, kaip turi atrodyti mano likimas. Tas jų išrinktas mano likimas juos kankina ir jie pradeda kažką iš manęs reikalauti. Aš tai žinau pagal savo patirtį – kai tik aš kažką pradedu laikyti kaip „savo“, mane jau nedomina tai, kuo jis gyvena, bet mane pradeda dominti viskas, kas išoriška – su kuo jis, kur jis, ką veikia ir t.t. Visa tai mane įtakoja, jautiesi kaip surištas su juo ir visa tai įvyksta dėl nuosavybės jausmo. Tokiu būdu tėvai nori, mano laisvės suvaržymo sąskaita, išspęsti savo problemas, nustoti nerimauti – juk jiems bus daug ramiau, kai jų vaikas gyvens geroje šeimoje. Jie mano, kad linki man gėrio, bet iš tikrųjų jie nori būti ramūs mano elgesio pakeitimo sąskaita ir todėl stengiasi jį įtakoti.

Ketvirtas dalykas – dauguma žmonių nori gerbūvio ir tam tikru laipsniu linki jo savo draugams. Dauguma žmonių, kuriuos aš sutikau ir kuriems aš patikau, linkėjo man taip pat gerbūvio, todėl šiuo požiūriu tėvai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių.

Penktas dalykas – jie man kažko nori, gerovės ir panašiai, ir nerimauja jie būtent dėlto, kad nori. Nerimą kelia ne tai, kas įvyksta, o tai, kad yra kažko kito noras, yra kažkokia pirmenybė. NE, norai, koncepcijos – visa tai neišvengiamai sukelia kančias, todėl jų kančių priežastis nėra manyje, o tame, kad jie nešalina savo koncepcijomis sąlygojamų norų ir NE. Jeigu jie jaustų man tiesiog simpatiją arba interesą, jie nekentėtų nuo to, kas vyksta su mano gyvenimu. Net jeigu aš pradėsiu daryti tai, ką jie nori, jų kančios niekur nedings būtent todėl, kad kančių priežastis ne aš, o jų kvailystės.

 

4.                      „Ką bedaryčiau ir kaip besielgčiau su jais, jie visada mane palaikys. Jie priims mane bet kokią, viską atleis, ir net jeigu aš grįšiu po 10 metų, aš vis tiek busiu jiems ta pati, sava“.

Tai, kad jie visada mane palaikys, nepriklausomai nuo to, kad palikdama juos, jų nuomone, aš elgiuosi nežmoniškai, dar kartą patvirtina faktą, kad aš jiems kaip žmogus neegzistuoju. Juk, jeigu aš nebūčiau jų dukterimi, jie galvotų, kad aš bejausmė pamišėlė (ir taip galvoja visi juos supantys žmonės, pas kuriuos yra tas pats koncepcijų rinkinys) ir nenorėtų su tokiu žmogumi turėti jokių reikalų, jie jaustų jam susvetimėjimą. Reikalas tame, kad jie mato manyje kažką SAVO, o „savo“ visada reikalingas, ką jis bedarytų, po kokia tvora besimėtytų ir kokius protingus žodžius besakytų, ką beiškrėstų. Mane jie bet kokią „suvalgys“, nes pakabino lentelę su užrašu „MŪSŲ“ ir nieko, išskyrus jo, nemato. Bet ir jiems nėra įdomu sužinoti, kas yra po ta lentele, nes tada viskas sugrius – pasirodys, kad tu nemyli savo dukters, kad nieko artimo joje nėra, o tai pamatyti baisu – juk tu liksi tada visiškai vienas, vėl užgrius NE. O šitaip, jeigu negalvotumei apie tuos dalykus, atrodo, kad turi kažką artimą. Todėl jų besąlyginis manęs priėmimas nepagrįstas meilės arba pojūčio, kad tiesiog dabar, šiuo momentu šis žmogus tau artimas savo mintimis, išgyvenimais, siekiais, o aklo tikėjimo, kad jam priklausai. Juk nėra atsitiktinai tai, kad su niekuo gyvenime aš neturiu tokių pastovių, lygių santykių. Su kitais žmonėmis aš niekuo nesurišta ir jeigu ne kiekvieną kartą, tai nors laikas nuo laiko susitikus, suprantu – ar tas žmogus man dar įdomus, ar jau ne. Ir priklausomai nuo to, aš arba toliau su juo bendrauju, arba ne. Atveju su giminaičiais aš į tai nesiorientuoju. Aš neieškau juose interesų. O jeigu ten nėra interesų – tai kas gyvo ten yra? Ten yra įpročiai ir koncepcija, baimė prarasti gyvenimo atramą. Man toks bendravimas tapo nepriimtinas, jis mane nuodija.

Dar pastebėjimas – mano tėvai turi pažįstamus ir draugus, bet jų tarpe nebuvo ir nėra ne vienos jaunos merginos ir nieko, kas nors truputi būtų panašus savo interesais arba kuo nors kitu į mane. Visi žmonės, kurie yra man įdomūs, jiems yra tiesiog pabaisos, smerkiančios viską, kas yra šventa. Reiškia tokie žmonės, kaip aš, juos tiesiog nedomina ir mūsų bendravimas yra konceptualinis, pagrįstas tuo, kad mes esame giminaičiais ir tai tarytum mus „suriša“. O suriša mus tik koncepcija ir įprotis. Su amžiumi, draugų kiekis pas mano tėvus staigiai sumažėjo ir jie bendrauja praktiškai tik su giminaičiais. Juose yra vis mažiau gyvybės, mažiau interesų ir mažiau žmonių, su kuriais jie galėtų dalintis savo interesais. O kadangi yra vienatvės baimė, viskas , kas jiems lieka – giminaičiai, kurie nors ir būdami lavonu, tavęs nepaliks. Tik tam, kas planuoja tapti lavonu, gali prireikti giminaičių, kaip patikimos kompanijos.

 

5.                      „Tėvus senatvėje palaikyti – tai kiekvieno žmogaus pareiga, tai yra tai, ką turi kiekvienas praeiti. Nuo to nepabėgsi. Padėti tėvams – šventas dalykas“.

Kur parašyta, kad aš turiu tai daryti? Kur įstatymas įpareigojantis mane tai daryti ir kur pažadai? Kai aš augau, man įkalė į galvą, kad tai mano tėvai, kad aš jiems skolinga ir aš matau, kad visi galvoja, jog yra skolingi savo tėvams. Aš nematau nei vienos išimties ir aš priimu tai kaip aksiomą. Visi aplinkui man sakė, kad nėra pasirinkimo, kad visi taip daro ir tu taip daryk. Taigi aš turiu tai daryti, nes visi taip mano ir visi taip daro. Visuomenė pritaria pagalbai tėvams, ji laikoma „gėriu“ ir kai tu kažką tokio „gero“ darai, tu jauti pasitenkinimą, o kai nedarai - griaužia sąžinė, ir pirmu atveju kiekvienas tau pritars, o antru atveju pasmerks. Bet jeigu pažiūrėtume į žmones, kurie padeda tėvams ir kurie įkalinėja, kad reikia tai daryti, aš nematau nei vieno laimingo žmogaus, aš išvis ne matau tokio žmogaus, į kurį aš norėčiau nors iš dalies panašėti, kurio gyvenimas būtų toks, kokį man norėtųsi gyventi. Tai ką aš klausau? Aš matau tik šių taisyklių aukas, aš matau, kuo galima tapti laikantis šių taisyklių. Viskas, ko gali išmokinti žmonės, tai tapti tokia pat, kaip jie. Žmonės padeda savo seniems tėvams, tuo pačiu visą laiką būdami prislėgti ir agresyvūs, jie patys nuo to sensta ir vysta, bet jie juda varomi pareigos jausmo ir pasiruošę nešti savo kryžių metų matais bei propaguoja tokį gyvenimo būdą – nors kas daugiau jiems lieka, išskyrus, ginimosi. Juk tu neprisipažinsi, kad esi durnius ir vietoj savo reikalų, rūpiniesi senais, dažniausiai jau išprotėjusiais ir NE perpildytais žmonėmis. Nei vienam žmogui neteikia džiaugsmo tokios pagalbos teikimas.

Kodėl aš turiu tikėti šiais žmonėmis ir klausyti jų, jeigu jų gyvenimas man atrodo neįmanomai niūrus ir bedžiaugsmis? Aš noriu gyventi kitaip, noriu pati gyventi be kančių, ir linkiu kitiems, taip pat kaip ir aš kažko siekiantiems, duoti galimybę prisiliesti prie pasaulio, kuriame nėra kančių.   

 

6.                      „Lengviausiai yra palikti tėvus ir padaryti įvaizdį, kad tu neturi su jais jokių santykių. Tai ne problemos išsprendimas, tai pabėgimas“.

Frazė, kad lengviausiai pasiųsti tėvus, suprantama taip, kad tu ieškai lengvo, apeinamo kelio, tu nenori žiūrėti gyvenimui į veidą, o tu atlikdamas šią pareigą, jautiesi kaip herojus, drąsus ir narsus kovotojas su gyvenimo sunkumais. Realiame gyvenime aš nemačiau tokių, kurie paliko savo tėvų (išskyrus tų, kurie užsiėminėja praktika). O jeigu ir bandė, tai negalėjo susitaikyti su sąžinės griaužimu, kaltės jausmu, aplinkinių nuomone. Įveikti tai, žinau pagal savo patirtį, yra labai sunku. Tokiu būdu daug LENGVIAU būtent padaryti tai, ką daro visi – eiti išvažinėtu keliu su daugybe kančių, iki senatvės palaikyti tėvus ir kęsti jų marazmus. Šiuo atveju, tu nors ir kankiniesi bei kenti tiek nepatogumų, bet nėra kaltės jausmo, ir visi aplinkui tave palaiko, visi tave supranta. Tu atsisakai savo džiaugsmingų norų – bet tame yra „prasmė“, juk tai dėl TAVO tėvų, taigi yra pareigos atlikimas! Reiškia tai, kad nepalikdamas savo tėvų tu pasirenki sunkų kelia, yra melas. Prisidengdamas garsia fraze apie tai, kad aišku, galima viską mesti, bet tu nesi iš tokių, tu pasirenki lengvą kelią. Tu NEGALI JŲ PALIKTI! Šis kelias lengvas, nes čia nieko nereikia įveikinėti. Tu užimi pasyvią poziciją, tu neši pareigos naštą, pasiduoti šiai „teisingai“ kančiai. Sunkus kelias - tai atsikratyti kaltės ir pareigos jausmo, pasiųsti kuo toliausiai aplinkinių nuomonę, užduoti klausymą – „ko aš noriu“ ir laikytis savo džiaugsmingų norų. Tada tu gali pažiūrėti ir nuspręsti, ar tu nori kažkam padėti, ar ne ir lengvai, be kančių, padėsi tiek, kiek galėsi, kiek tau tai bus įdomu, malonu. 

Ir argi turi reikšmės – lengvas kelias, ar sunkus? Man neturi reikšmės. Man turi reikšmės ar tai džiaugsmingas kelias, ar jis užpildytas nujauta, švelnumu, aiškumu, siekimu, palaima. Aš neieškau nei sunkumų, nei lengvumų – aš ieškau nušvitusių suvokimų.

Toliau. Kai žmonės padeda savo tėvams, realybėje jie padeda patys sau, nes jie nerimauja dėl to, kad JŲ tėvams kažko reikia. Pasaulyje yra tūkstančiai ligotų, paliktų senių, bet jų likinas nieko nedomina, rūpi tik SAVIŠKIŲ likimas. Todėl tam, kad atsikratytumei nerimo ir kitų NE, atitinkamai ir padedi tik saviems. Bet iš tikrųjų tu nežinai, kas jiems geriau, tu linki jiems gerovės ir darai tam viską, taip pat, kaip ir jie kažkada tau darė. Pagalba seniams – tai ėjimas, kuris išvaduoja tave patį nuo kančių, nes atimdamas iš jų materialines problemas ir duodamas jiems pojūtį, kad jie nevieniši, tu manai, kad viską darai teisingai, kad pas tave viskas gerai. O kas bus geriau jiems, niekas nežino, nei tu, nei jie patys.

Galima pasakyti – jie patys nori gerbūvio, o aš darau tik tai, ko jie nori. Aš nemanau, kad gerbūvis yra vertybė ir man neįdomu palaikyti gerbūvio norą kituose žmonėse. Jeigu kažkas jo nori – tegul suranda būdą jį sau užtikrinti, bet aš tame nedalyvausiu, nes manęs gerovė visiškai nedomina. Tokia senatvė, atvirkščiai, atima iš žmogaus visas galimybes nors truputi kažkur pasistūmėti iš šios pelkės. Ir toliau – jie nori gerbūvio, vagis nori pinigų, maniakas nori nužudyti – ar tai reiškia, kad kiekvienam reikia duoti tai, ką jis nori, tik todėl, kad jis to nori? Ne, aš noriu palaikyti žmonėse tik tuos norus, kurie patinka man pačiai.

 Toliau. Kai žmonės žino, kad senatvėje bus kuo tikėtis, tada jie ir leidžia sau senti, suglebti, atsipalaiduoti, sirgti. Visi jų gailisi, visi užjaučia ir jie pradeda laikyti tai teisinga bei patys savęs gailėtis. Kam jiems mobilizuotis – juk bet kokiu atveju juos kažkas garantuotai palaikys. Žmogus, dėl savo niūrumų pertekliaus tampa tingia būtybe, ir tam, kad jame kažkas prabustų, reikalingos rimtos priežastys. Žinau pagal savo patirtį – tik tada, kai tu žinai, kad niekas tau nepadės, tik tada pradedi susimastyti, judėti, įveikinėti savo NE. O tam, kad nepasiduotumei senatvėje nusižeminimui ir ligoms, reikalingos viršpastangos. Žmonės, gyvenantys tarp „mylinčių“ vaikų ir anūkų, neturi iš kur jas paimti. Todėl, palikdami savo tėvus vienatvėje su savo gyvenimu, aš duodu jiems unikalią galimybę kitaip pasenti, negu kiti. Dabar jie turi reikalą su realybę – su savo gyvenimo tuštuma, su nuobodybe ir vienatve. Visa tai – ir yra būtent realybė, ir ji neiškreipta mano gailestingų ir melagingai-gerų santykių. Dabar, kai išorinių užpildytojų, tokių kaip aš ir darbas, nėra, jie viską mato taip, kaip tai iš tikrųjų jiems atrodo. Jeigu vieną gražią dieną narkomanas nustos vartoti narkotikus, jis pažiūrės į save į veidrodį ir pamatys, koks jis niekingas ir koks tuščias yra jo gyvenimas. Taip pat ir jie dabar mato – koks yra jų gyvenimas. Žinoma, jie norės dar „priimti dozę“ – santykių su manimi, bet aš nesutinku, nes manyje nėra intereso jiems ir netgi nėra noro jiems kažką sakyti. Ar jiems patinka jų pačių sukurta realybė, ar ne – tai yra kitas klausymas, bet tai yra realybė, kuri galės padėti suprasti jų gyvenime, ir kuo anksčiau jie su ja susidurs, tuo daugiau bus laiko kažką pakeisti.  

Toliau. Net, jeigu kažkam yra nesunku palikti tėvus, kodėl gi to nepadaryti, kodėl nepasirinkti lengvo kelio, jeigu jis yra? Kam užsispirti ir ieškoti sunkumų, jų ir taip yra per daug. Kažkodėl kituose klausymuose žmonės siekia palengvinti savo gyvenimą, o atveju su tėvais visi staiga yra mėgėjais įveikinėti kliūtis. Visa tai todėl, kad tokia pozicija leidžia nieko nekeisti, negalvoti o tik plaukti pasroviui.

 

7.                      „Niekas, išskyrus manęs, jiems nepadės. Jie bus vis labiau bejėgiai ir tik aš busiu jų atrama.“

Kuo aš galiu jiems padėti? Pirkti vaistus, užtikrinti jaukumą, daryti įvaizdį, kad man su jais įdomu bendrauti? Tai yra, padaryti jų gyvenimą patogesnį. Reiškia aš galiu sąveikauti jų gerovei ir komfortui. Bet mano manymu pasitenkinimas ir gerovė nėra „labu“, ir man pačiai tai neįdomu. Kaip jau buvo pasakyta, gerovė ir pasitenkinimas tik dar labiau užmigdo žmogų ir daro jį vis panašesnį į augalą. Nori jausti pasitenkinimą? Prašau. Bet ne mano sąskaita – dėkis pats savo pastangas ir siek to, ką tu nori. Aš nesu už tai, kad sąmoningai sudarinėtumei sau sunkumus ir ekstremalias sąlygas kitiems žmonėms, bet jeigu tai yra mano nuoširdaus elgesio pasekmė, tai manęs tokie kažkieno gyvenimo sunkumai nesustabdys. Dar daugiau, jeigu aš jiems sukursiu atramos ir palaikymo iliuziją, tai gali būti melu, nes  kiekvienas iš mūsų yra be galo vienišas ir tik savo paties pastangos gali kažką gyvenime pakeisti, tik NšS išgyvenimas atima iš žmogaus vienatvės NE, būtent laisvė nuo niūrumų daro mus gyvais, o ne tas ar kitas turtas arba pasitenkinimas, arba santykiai su kažkuo. Laisvė nuo niūrumų gali būti pasiekta tik savo pastangomis, o ne lempomis arba sveikinimų skambučiais. Pažiūrėk, kiek yra neapykanta perpildytų senių, kuriais rūpinasi jų vaikai! Ar tu išvis kada nors matei neagresyvų, nejaučiantį neapykantos ir neatbukusį nuo NE senį?

Dėl bejėgiškumo. Bejėgiškumas – tai visų pirma NE – SG. Jaustis bejėgiu, bet kokiame amžiuje, esant bet kokiai sveikatos būsenai ir turint bet kiek pinigų. Ir lygiai taip pat, tose pat aplinkybėse galima ir nesijausti bejėgiu. Tai nesunku matyti pavyzdyje - kokie skirtingi gali būti invalidai. Vienas neturi rankos ir jaučiasi bejėgiu, nelaimingu, bando visiems vadovauti, kad visi aplinkui jį vaikščiotų, kreiptų į jį dėmesį, padėtų jam ir t.t. Kiek jam bepadėtumei, jis nuolatos tvirtins apie savo nelaimę, nes toks yra jo pasirinkimas – jaustis nelaimingu. O kitas neturi dar ir dviejų kojų, bet yra gyvybingas, randa kuo užsiimti, mokinasi kalbų, studijuoja valgių gaminimo knygą, rado drauge-invalidę ir dulkinasi su ja bei jaučia daugiau malonumų, ir atitinkamai yra laimingesnis, negu kitas užkompleksuotas gražuolis su rankomis ir kojomis. Taip pat ir sus seniais – dauguma žmonių pradeda senti jau būdami 20 metų, pas juos atsiranda senių žodžiai, judesiai, įpročiai. Kažkas pradeda jaustis seniu bei kentėti ir darytis bejėgiu turėdamas 30, o kažkas, netgi turėdamas 80 metų, ieško meilužių, laksto po mišką, skaito paskaitas ir rašo knygas. Vienu žodžiu – kol gyvuoja koncepcijos apie tai, kad metams bėgant žmogus silpsta, kad jam reikalinga pagalba, kad kuo toliau, tuo bus dar blogiau, bus neįmanoma numalšinti SG, ir nėra būdo jo pašalinti, išskyrus pastangų darymą. Seniai, kurie yra prižiūrimi ir kuriais rūpinamasi, lygiai taip pat jaučia bejėgiškumą ir mirties baimę. Ir lygiai taip pat nekenčią viso gyvenimo. Gyvendami su vaikais ir anūkais, jie mato jų gyvenimą, atsitraukia į jį, ir vienas NE keičia į kitas. Jeigu ir aš bendraučiau su tėvais, jie irgi turėtų į ką atsitraukti ir vietoj liūdesio, kad aš juos palikau, jie jaustų susierzinimą nuo to, kad aš kažką darau ne taip, kaip jie nori. Jeigu jau žmogus pasirinko kentėti tai jis visada ras priežastį dėl ko jam kentėti, juk pažiūrėkite – koks gigantiškas NE kiekis susijęs su vienas kitą užknisančių giminaičių tarpusavio bendravimu! Tai viskas, ką galima pasakyti tiksliai, o „gerai“ tai ar „blogai“, bei ką sukelia – niekam nežinoma.   

Dabar jiems gali atrodyti, kad jeigu aš būčiau šalia, jie būtų laimingesni, o visa kita – smulkmenos, bet kai aš su jais gyvenau ir dariau tai, ką jie norėjo, jie nebuvo laimingi, jie turėjo daugybę rūpesčių ir nerimų. Jie neturėjo ypatingų problemų su manimi, nes tada dar aš dariau viską, kad tik juose nesukelčiau stiprių NE, bet jie vis dėlto nebuvo laimingi. Nejaugi supuvęs kiaušinis geresnis negu susmirdęs?

Aš nesiruošiu aukoti savo gyvenimo tam, kad kažkas to dėka dvėstų, o juk pritarus savo prisirišimui eiti prieš savo džiaugsmingus norus – reiškia iš savęs atimti išgyvenimus, o tai ir yra mirtis.

Ir net jeigu tokiu būdu aš numirsiu nuo pasiaukojimo, mechanizmai, kuriantys NE ir toliau gyvens, niekas negali padėti jų atsikratyti, tik jie patys. Aš turiu labai ilgo ir stipraus prisirišimo patirtį, kai aš galėjau atgyti ir sušvisti vien tik nuo žmogaus, prie kurio buvau prisirišusi, žvilgsnio ar žodžio. Dėl ko man kvėpuoti, judėti ir išvis gyventi, jeigu jo žvilgsnis „kažkoks ne toks“. Šis prisirišimas – narkotinis ir ką tavo prisirišimo objektas bedarytų, tau nepasidarys lengviau, nes tu PASTOVIAI lauksi patvirtinimų, ir tik akimirksniais jausi palengvėjimą. Tokiam žmogui niekas negali padėti.

Išvada – viskas, kas gali jiems padėti – tai jų asmeninis, NE ir prisirišimo mechanizmų šalinimo, darbas su savimi, visa kita tik duos laikiną palengvėjimą ir nieko nepakeis. 

Ir dar vienas dalykas – kas išvis pasakė, kad aš turiu kažką daryti tėvams? Kodėl kažkam į galvą atėjo mintis, kad tėvai turi teisę laukti kažką iš manęs? Ar aš pasirašinėjau su kažkuo sutartį arba sutikau su tuo, kad mane pagimdys tiktai mainais į rūpinimąsi ateityje. Įsivaizduok, kad tu atsiradai kitoje visuomenėje, kur priimta, kad nuo 30 metų tu privalai rūpintis visais kaimynais, gyvenančiais artimiausiuose dvejuose aukštuose. Gyveni sau, gyveni, ir štai – dvidešimt žmonių laukia iš tavęs pagalbos ir visi galvoja, kad tu privalai jiems suteikti šią pagalbą! Taip pat ir su giminaičiais. Vieną gražią dieną vaikas sužino, kad turi daugybę močiučių, senelių, tetų, dėdžių ir kitų, ir kitų, kurie laukia jo dėmesio, pagalbos, ir tik dievas žino, ko dar. Nežinau, kam ir kada į galvą atėjo idėja, kad tėvais reikia rūpintis, bet aš su ja nesutinku ir laikytis jos nesiruošiu.

 

8.                                                     „Jeigu ne jie, manęs nebūtų šiame pasaulyje, todėl aš turiu būti jiems dėkinga“.

Tėvai buvo tik galutine mano atsiradimo pasaulyje stadija. Tai, kad aš gimiau priklauso nuo daugybės žmonių ir aplinkybių – pavyzdžiui nuo to, kad kažkas supažindino mano mamą su mano tėčiu, nuo to, kad mano tėtis yra būtent toks ir patiko mano mamai, o mama būtent tokia, kokios norėjo tėtis. Nuo to, kad tą dieną jie rado vietą, kur galėjo užsiimti seksu, nuo žmogaus, kuris patarė mamai važiuoti į tą miestą ir eiti būtent ta gatve, kur ji susipažino su tėvu, nuo žmogaus, kuris padarė kažką, kas jai nepatiko, ir ji nusprendė jį palikti, ir tada sutiko mano tėvą. Nuo tėvo draugo, kuris nuviliojo jo pirmą žmoną, po ko tėvas nusprendė su ja išsiskirti. Ir taip galima tęsti žmonių, kurie prisidėjo prie to, kad tarp mano tėvų susiklostė santykiai ir jie nusprendė pagimdyti vaiką, sąrašą iki begalybės. Reiškia, man reikia visiems jiems dėkoti, nes juk jie suvaidino mano atsiradimui nemažesnį vaidmenį negu tėvai. Kažkodėl iš visos šių žmonių visumos priimta išskirti būtent tėvus ir laikyti juos žmonėmis, kurie užtikrino mano gimimą! O akušerė gimdymo namuose – juk tai ji padėjo man gimti! Galima pasakyti, kad akušerių pasaulyje yra tūkstančiai, o motina – viena. Bet nežinoma, ar aš gimčiau pas kitą motiną, ar ne. Patikrini to neįmanoma. Išvada – prie mano gimimo, lygiai su tėvais, prisidėjo tūkstančiai žmonių ir kiekvienas yra taip pat unikalus, kaip ir mano tėvai.

Antra – tėvai užsinorėjo vaiką ir tam padarė visą eilę tikslingų veiksmų, po ko gavo rezultatą – mane. Jeigu aš noriu valgyti, einu į virtuvę, suplaku kiaušinį ir darau omletą. Ar omletas man turi būti dėkingas, kad jį padariau? Už ką? (dėkingumą aš suprantu čia kaip įsipareigojimo jausmą, o ne kaip džiaugsmo dėl įvykusio išreiškimą). Juk aš pati jo užsinorėjau – jis manęs neprašė ir niekas manęs nevertė, viskas buvo dėl mano valios. Taip pat ir su vaiku – tai buvo jiems reikalinga, jie tai padarė, ir tai jiems teikė džiaugsmą, gyvenimui teikė prasmę. Ar aš esu jiems skolinga, kad jie kažko norėjo? Tuo labiau, jie nenorėjo MANĘS, manęs jie nepažinojo, jie norėjo tiesiog vaiko. Žinoma, aš džiaugiuosi, kad gyvenu, bet kaip aš čia atsiradau ir kas yra to priežastimi – paslaptis. Aš džiaugiuosi, kad yra oras kuriuo aš kvėpuoju, yra vanduo, kuris numalšina troškulį, yra daug kas, be ko aš negalėčiau gyventi. Kodėl tada iš visko, kas padeda man gimti ir gyventi, priimta rinktis tėvus ir jiems dėkoti?

 

9.                                                     „Negalima turėti tėvams pretenzijų, tėvų nesirenki – kokie yra, tokius ir reikia mylėti. Jų jau nebepakeisi“.

Idėja apie tai, kad juos REIKIA mylėti, gimsta, todėl, kad visiems aišku, jog nuo šitų žmonių niekur nepabėgsi, su jais reikės bendrauti visą gyvenimą ir žinoma, patogiau yra juos „mylėti“ (tai yra neturėti jokių pretenzijų ir reikalavimų), negu nekęsti ir dėl to erzintis. O su visais kitais žmonėmis galima elgtis kaip patinka. Pavyzdžiui, priimti kaimyną tokį, koks jis yra ir jį pamilti niekam neateina į galvą – su kaimynu galima bartis, auklėti jį ir tai yra norma, nes žinai, šiandien tu turi vieną kaimyną, rytoj kitą. Ir jo būsena tavęs ypatingai neįtakoja, galų gale tu gali su juo nesisveikinti ir nebendrauti. Su tėvais gi viskas ne taip paprasta, jų neišmesi iš savo gyvenimo, jų būsena tave labai įtakoja, todėl patogiau, kai tu jiems sakai kažką malonaus, lygtai ir myli, ir nusiramina jie bei tu pats. Idėja, kad tėvus reikia mylėti pagrįsta tik tuo, kad su jais patogiau nesibarti ir nesipykti, nes jie gyvena tavo būte, ir jų būklė – tavo komforto užstatas, kadangi tu pats NE šalinti nenori. Todėl visa ta meilė – melas ir akių dūmimas, net jeigu kažkas galvoja, kad jis pasiekė tokią meilę – tai įprastas patogumo noras. Ir kaipgi, įdomu išvis galima – priversti save jausti simpatiją? Jeigu kažkas galvoja, kad tai įmanoma, tai tik įrodo, kad jis pats simpatijos jau seniai niekam nejautė. Jis tiesiog nežino - kas yra simpatija, todėl ir galvoja, kad galima priversti save dėl kaltės ar pareigos jausmo ją jausti. Tas, kas niekada nematė šuns, laisvai gali pagalvoti, kad šunys, vizgindami uodega kaip propeleriu, moka skraidyti. Taigi tas, kas mano, kad vaikai PRIVALO mylėti savo vaikus, pats save išduoda – jis nejautė simpatijos niekada ir niekam, jis nežino – kas yra simpatija.

 

10.                                                „Jie mane visko mane išmokino – vaikščioti, kalbėti, rašyti. Dėl visko gyvenime aš turiu būti dėkinga jiems“.

Vaikščioti aš išmokau pati, o kalbėti, rašyti ir skaityti mane išmokintų bet kokie žmonės, pas kuriuos aš gyvenčiau. O kadangi aš gyvenau pas savo tėvus, tai jie mane ir išmokino. Teisinga būtų pasakyti ir atvirkščiai – jie išmokintų BET KOKĮ vaiką mano vietoje, nes taip priimta – mokinti vaiką tam tikrų dalykų, kaip pavyzdžiui, rašyti ir skaityti. Tai, kad mane išmokino žmonės, kuriuos aš vadinu tėvais – apibrėžtų aplinkybių susiklostymo, apibrėžtos socialinės mūsų visuomenės santvarkos pasekmė. Be to, jie negalėjo manęs nemokinti, juk aš buvau jų vaikas, ir aš turėjau būti kaip visi normalūs vaikai, juk jie negalėjo leisti, kad aš būčiau kuo nors blogesnė, kad aš kuo nors išsiskirčiau, kažko nežinočiau, nemokėčiau, juk aš buvau JŲ turtas. Taigi – tėvai išmokino mane kaip orientuotis pasaulyje kuriame gyvenau, nes jie to norėjo, nes jiems taip buvo patogiau su manimi bendrauti, nes jie negalėjo leisti, kad jų vaikas kažko nemokėtų – tai mestų šešėlį į juos, sukeltų nerimą dėl JŲ vaiko likimo, o tokiu būdu aš esu niekuo nepasižyminti ir normali, ir tai leidžia jiems nenerimauti. Išvada – jie išmokino mane kažko, todėl, kad tam turėjo savo priežasčių. Aš nesu atsakinga už tai, kad kažkas, kažką daro dėl savo priežasčių, net jeigu tas veiksmas nukreiptas į mane. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir daro tai, ką mano reikia daryti – jiems atrodė tada, kad reikia mane mokinti ir išmokino. Tai jų reikalas, jų pasirinkimas ir tai neužkrauna manęs įsipareigojimais.

Antras momentas – nežinoma, kokia yra to, ką mane išmokino, pasekmė. Mokindamasi naudingų dalykų kaip pavyzdžiui, kalbėjimo, daugybos lentelės, dalybos, kartu aš perėmiau iš jų papildomai ir visas jų NE. Žinoma, aš išmokau orientuotis pasaulyje, bet iš kitos pusės aš išmokau ir kentėti, bijoti, būti nepatenkinta, ir šios NE trukdo man gyventi iki šiol, atsipratinti nuo jų labai sunku. Todėl kaina už jų mokymą išėjo labai aukšta ir nežinoma – ar apsimokėjo. Tai panašiai kaip gydytojai ligoninėje – gydo gripą vaistais, kurie kenkia kepenims ir inkstams. Vietoj dėkingumo ir skolos grąžinimo aš galiu pati savo tėvams išrašyti sąskaitą už pašalinius poveikius, bet kadangi tai nieko nesukels ir neišvaduos manęs nuo NE, aš pasišalinu iš jų gyvenimo ir pradedu pati gydytis, ištraukdama iš savęs visas adatėles, kurios buvo duriamos per visą bendrą gyvenimą.   

Toliau – o ar kažkas mane klausinėjo - ko aš noriu išmokti, o ko ne? Argi vaikų nemokina per prievartą visko, kas tik ateina į galvą? Argi juos neverčia 10metų lankyti mokyklą, gaišinti po 6 valandas per dieną mokantis mirtinai nuobodžių dalykų, bendraujant su mirtinai bukais mokytojais? O paskui dar, dėl bausmės baimės, dėl baimės sukelti nepasitenkinimą arba nuliūdinti tėvus, aš turiu namuose po 2-3 valandas daryti namų darbus. Ir už visą tai aš turiu kažkam dėkoti? Jeigu kažkas, kas man patinka, galėtų padėti man išmokti ir suprasti tai, kas man įdomu – tokiam žmogui aš su malonumu dėkočiau tokioje formoje, kuri man patiktų.

 

11.                                                „Jie yra ypatingi žmonės, todėl, kad aš jiems esu ypatinga. Jie niekada manęs nepamirš, niekam daugiau aš nereiškiu tiek daug, kiek jiems“.

Aš esu jiems ypatingas žmogus, nes jie laiko mane savo dukterimi ir aš neabejoju, kad nepaisant to, kad tai teikia man kančias, jie iki galo taip manys. O kadangi jie mano, kad aš esu jų dalis, jie nesugebės manęs pamiršti. Bet visa tai – mechanizmo pasekmė, koncepcijos apie tai, kad aš jiems priklausau, kad aš turiu su jais būti, bendrauti su jais visą gyvenimą, pasekmė. Aš esu ypatinga, nes nieko, išskyrus manęs, jie nelaiko savo. Pagal kažkokias savo žmoniškas savybes aš juos nedominu – tarp mūsų su motina ir tėvu niekada nebuvo dvasinio artumo. Mus jungė bendra buitis, tam tikros bendros emocijos, kaip, pavyzdžiui, nepasitenkinimas tėvu, kas mus truputi su motina vienijo, ir tam tikros pirmenybės, kaip, pavyzdžiui tai, kad aš norėjau gražiai rengtis ir siekiau karjeros – tai patiko jiems abiems. Dėl gailesčio motinai ir nuo to, kad man nepatogu buvo jai atsakyti, aš leidau su ja vakarus, žiūrėjau su ja televizorių, kažką jai pasakojau apie savo gyvenimą, apie drauges, apie vaikinus, bet visa tai kruopščiai buvo filtruojama, nes aš žinojau, kad jai negalima visko sakyti, ne tik todėl, kad ji, sužinojusi apie mano seksualinius nuotykius, išprotėtų, bet ir todėl, kad daug kartų susidurdavau su nesupratimu dėl to, kas man patinka žmonėse ir kas nepatinka, bei kas traukia jų santykiuose. Todėl aš pasakojau tik tą informaciją, į kurią ji reagavo mažiau ar daugiau adekvačiai. Man iš tikrųjų visada buvo nuobodu taip leisti laiką, nes dėl jos aš atsitraukdavau nuo bendravimo su seserimi ir draugėmis, kuris buvo daug įdomesnis. Nė karto per savo gyvenimą nebuvo noro (ir iki šiol nėra!) kalbėti su savo motina, kažką ją paklausti, išskyrus kažkokių buitinių reikalų. Aš nesuvokiau jos nei kaip žmogaus, nei kaip draugės, nei netgi kaip patarėjo. Mano bendravimas buvo išskirtinai dėl mandagumo arba blogiausiu atveju dėl nuobodybės, arba neturėjimo ką veikti. Tas pats ir su tėvu, bet kadangi jis ypatingai nereikalavo mano dėmesio, su juo aš nebendravau išskyrus buitinių temų arba pokalbių apie bendrus pažįstamus. 

Galima atkirsti – kad tarkime aš nejaučiau jiems artumo, o jie man jautė. Kai yra artumas, jis yra tarp abiejų žmonių, blogiausiu atveju aš jaučiu, ar žmogui įdomu, ką aš sakau, ar tik klauso dėl smalsumo. Motinos interesas manimi pagrįstas tuo, kad ji turi žinoti viską, kas su manimi vyksta – juk aš JOS duktė. Jai buvo įdomu viskas, bet kaip jau rašiau, tai tipinė prisirišimo savybė, kai atsiranda beprotiškas interesas visiems išoriniam žmogaus judesiams – kur jis, kodėl, kam, su kuo, kuo apsirengęs, ką valgo. Kai manyje yra prisirišimas, jis reiškiasi lygiai tokiu pat interesu ir jokio artumo, simpatijos tame interese nėra. Tau reikalinga informacija apie objektą, jo dėmesys, jo bendravimas. Kai man iš tikrųjų įdomus žmogus, man yra įdomūs jo požiūriai, mintys, išgyvenimai, o ne tai, ką jis suvalgė pietums ar kur nuėjo vakare.

Be to, jeigu kažkas jaučia man artumą tuo metu, kai aš esu abejinga – tai yra jo problemos ir tegul jis nesikabina man ant kaklo su savo simpatija. Kažkodėl tokia pozicija yra labai akivaizdi kitose situacijose, pavyzdžiui, kai seksualiai susirūpinęs vaikinas nori merginos, kuriam ji yra abejinga ir ji nuo jo nusisuka, tai yra labai normalu, o kai žmogus, apsunkintas tėvų psichoze ir neabejingas tau, kažko iš tavęs nori, nes jis jaučia tau tam tikrą artumą, tai yra nepadoru jį atstumti.

Pakartosiu – faktas, kad tarp mano tėvų pažįstamų ir draugų nebuvo žmonių, kurie nors kažkuo būtų panašūs į mane, sako, kad tokie žmonės kaip aš, yra tiesiog jiems neįdomūs.  

Išvada - mano asmenybė tėvams yra tik konceptualinis manęs, kaip jų dukters, suvokimas. Mano žmogiškos savybės ir siekimai neturi jiems vertės, kitu atveju jie parodytų interesą man ir/arba ieškotų tokių žmonių bendravimo ne šeimoje. O kadangi jiems nesvarbu, koks žmogus slepiasi po lentele „jų duktė“, tai ir jų santykis man – yra iš tikrųjų ne man, o šiai lentelei, už kurios gali bet kas stovėti.  

 

12.                                                „Kaip galima gyventi žinant, kad mano tėvai kažkur kenčia dėl ilgesio man arba dėl vienatvės, kad jiems trūksta dėmesio ir rūpinimosi? Nereaguoti į tai – nežmogiškas šaltumas ir bejausmiškumas, juk aš galiu jiems padėti, galiu padaryti taip, kad jiems pasidarytų lengviau. Kaip galima džiaugtis ir būti nerūpestingu, kai kažkam dėl manęs yra blogai?“

Juos kankinu ne aš. Aš neateinu su peiliu ir nepjaunu jų. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir jų netrukdau. Jie kankinasi patys, nes yra prisirišę prie manęs ir todėl, kad mano nedėmesingumą interpretuoja kaip neapykantą jiems ir kaip išdavystę, lygiai taip pat, kaip kažkada interpretavo mano bendravimą su jais kaip meilę jiems. Jiems daug patogiau yra manyti, kad aš juos myliu ir reikalauti iš manęs dėmesį, negu susiprasti savo interpretacijose, keisti jas, šalinti, vienu žodžiu, išsivaduoti nuo priklausomybės man. Jie nenori nieko daryti, nenori daryti pastangų, o tik reikalauja, kad kažkas ateitų ir padarytą kažką, nuo ko jiems pasidarytų lengviau. Kokia gi tai meile – čia yra tik noras nieko nekeisti ir tenkinti savo poreikius kitų sąskaita. Tokie poreikiai neranda manyje atgarsio, todėl aš į juos nereaguoju. Jeigu krokodilas pelkėje pradės verkti, nes nori valgyti, tai nereiškia, kad iš gailesčio turiu šokti jam į nasrus. O juk tai irgi bejausmingumas, jam gi blogai, žiūrėk koks jis yra alkanas ir kaip kankinasi! Ir vagiui taip pat blogai be mano pinigų, nėra už ką nueiti į restoraną ir dėl to depresija - gal ir jį pagailėti? Visiškai įmanoma, kad tėvams, kaip ir krokodilui bei vagiui, pasidarys lengviau nuo mano aukos, bet mano nuomonė yra tokia – tegul kiekvienas sprendžia savo problemas pats, kaip nori, aš čia niekuo dėta. Jeigu tėvai mane mylėtų, ar jie norėtų, kad aš daryčiau tai, ko nenoriu, kad aš eičiau prieš savo interesus bei nuoširdumą, be to dar ir dėl jų! Bet jiems to reikia nepaisant to, kad žino, jog aš neturiu intereso bendravimui. Jiems nesvarbu, ką aš jaučiu, jiems tik svarbu, ką jie jaučia. Tame nėra nieko ypatingo, įprasta situacija. Bet tada reikia vadinti daiktus savo pavadinimais – ČIA NĖRA MEILĖS! Jie labai priklauso nuo manęs ir nuo to, kad NE yra tokios stiprios, ir kontrastas tarp nerimo, kad aš nukrypsiu nuo kurso ir pasitenkinimo bei palengvėjimo, kai grįžtu į kursą, labai didelis, jie mano, kad myli mane. Kadangi be manęs taip blogai, kadangi tai, kas su manimi vyksta, gali sukelti paniką, reiškia tai meilė. Tas pats principas – kadangi yra pavyduliavimas, yra ir meilė. O viskas, kas yra iš tikrųjų – prisirišimas ir priklausomybė.

Parodyti jiems dėmesį – reiškia pritarti jų prisirišimui, reiškia manyti, kad jis yra teisingas. Bet aš matau pagal savo patirtį, kad prisirišimas – numarinantis jausmas, jis viską nužudo ir paverčia mane to, prie ko esu pririšta, priedu. Tai sunku išgyvendinti, pašalinti, bet išeities nėra ir tai, kad aš nepalaikau bendravimo su tėvais, duoda jiems papildomą galimybę tame susiprasti, nes gyvenant bendrą gyvenimą sunku suprasti netgi tai, kaip tu įgrimzdai šiame prisirišime. Parodyti dėmesį – reiškia primaitinti šį prisirišimą. Aš nepalaikau šio niūrumo nei savyje, nei niekam kitam, todėl aš lieku jam šalta ir abejinga, koks bebūtų santykis vampyrui, reikalaujančiam mano kraujo.

 

13.                                                „Jie nori man to paties, ko ir aš sau noriu, nes jie dažnai man sakė, kad aš visada turiu turėti savo nuomonę, kad neturiu rūpintis tuo, ką apie mane galvoja kiti žmonės“.

Tai, kad aš priklausiau nuo kitų nuomonių, nepatiko jiems tada, kai tai buvo pašalinių žmonių arba žmonių, kurie jiems nepatiko, nuomonės. Kai reikalas lietė juos pačius, jiems buvo labai patogus mano paklusnumas. Iš vienos pusės jie patys auklėjo manyje nuolaidumą, jiems patiko tai, kad su manimi patogu – galima susitarti, aš niekada nesiginčijau, o iš kitos pusės – jie barė dėl jo, juk aš klausiau ne tik juos, bet ir kitus žmones, kurie norėjo mane kažkur nukreipti, ir aš jau nedariau to, ką jie norėjo, aš jau nukrypdavau nuo įvaizdžio, kurį jie norėjo manyje matyti. Tai reiškia, jie norėjo, ne to, kad būčiau nepriklausoma, o to, kad būčiau tokia, kokia jiems patogu, o jiems buvo patogu, kai visų, išskyrus jų, nuomonės manęs nedomintų. Kai man rūpi kitų žmonių nuomonės, aš pradedu sukinėtis prie veidrodžio, ieškoti kažkokių ypatingų rūbų, keistai elgtis – visa tai jiems nepatiko. Jeigu jie turėtų interesą išvystyti mano nepriklausomybę, jie pirmiausiai išmokintų mane abejoti tuo, ką sako kiti žmonės, tuo pačiu ir jie, apmąstyti ir daryti išvadas pačiai, jie nesiektų prijaukinti manęs. Tai yra, viskas, ko jie norėjo – tokių mano savybių, kurios garantuotų jiems nesukeliančią problemų sąveiką ir manipuliavimą manimi, kas teiktų jiems pasitenkinimą. Joks laisvės siekimas manyje, jiems nebuvo reikalingas, nes aišku, kad tada aš pirmiausiai užmėtyčiau juos klausymais, o galų gale atsisakyčiau juos klausyti, ir kas su manimi atsitiktų – nežinoma. Jiems to nereikėjo, buvo reikalinga žinomybė ir supratimas – paklusni mergaitė, kuri viena per gatvę neeina, rengiasi tuo, ką nupirko mama, nesiginčija ir gauna gerus pažymius.

Be to, jeigu jie vertintų mano nepriklausomybę nuo nuomonių, jie pirmiausiai patys jos siektų, bet jie gyveno kaip visi normalūs žmonės ir klausė savo tėvų iki 50 metų. Motina netgi nenorėjo viena gyventi, net tada, kai sužinojo, jog tėvas jai neištikimas, kas jos požiūriu buvo didžiausia išdavyste – buvo nepatogu prieš tėvus, ir nepaisant to, kad be jo atmosfera namuose pasidarė lengvesnė, ji jį sugrąžino, nors ir pastoviai ginčijosi. Jie saugojo savo šeimą, nes visi prie to priprato ir jie nenorėjo apkalbų. Ir šitie žmonės linkėjo man laisvės???