Home

0073.

Buch: „Nerimas – nereikalingas elementas“.

 

Vienas iš dažniausiai atsirandančių man nepageidaujamų suvokimų – yra nerimas. Nerimas atsiranda beveik pastoviai dėl įvairiausių priežasčių. Gal toks dažnas ir atkaklus šios emocijos atsiradimas yra kažkuo sąlygojamas, gal yra kokia nors priežastis, kuri nerimą padaro būtinu ir neišvengiamu?

„Nerimas“ – tai visada „nerimas dėl ateities“. Jis atsiranda, kai aš galvoju, kad ateityje gali įvykti šiuo metu man nepageidaujami įvykiai (konfliktai, avarijos ir t.t.), arba jeigu jau dabar vyksta (arba jau įvyko) tokie įvykiai, kokias nenorimas pasekmes jie gali sukelti vėliau. Mano materialinė padėtis, sveikata, visuomeninė santvarka ir t.t. gali nepriklausomai nuo mano pastangų pasikeisti ne į mano naudą (ekonominė krizė, revoliucija ir kita), o aš to nenoriu.

Bet įvykiai, kurie dabar atrodo kaip nepageidaujami, gali įvykti, o gali ir neįvykti. Aš juk nežinau, kas gali įvykti. Aš išvis nieko nežinau apie „ateitį“. Yra tik dabarties suvokimas. Tai, ko nėra, negali būti priežastimi to, kas yra, tokiu būdu šioje vietoje nerimo buvimas nėra būtinas.

Bet galbūt nerimas atlieka kažkokias naudingas funkcijas, padeda efektyviau įveikinėti tai, dėl ko nerimauja? Tam, kad atsakyčiau į šį klausymą, aš peržiūrėsiu kelias tipines šios emocijos atsiradimo situacijas.

 

Nerimas dėl materialinės nuosavybės:

1.                      „Aš dirbau, taupiau pinigus ir nupirkau automobilį. Tai kelių darbo metų rezultatas. Bus gaila, jeigu jis suges, jį pavogs, arba sulaužys.“

Automobilio pirkimas buvo tikslas, kurį aš pasiekiau ir tam, kad šį tikslą pasiekčiau man padėjo ne nerimas, o pinigų uždirbinėjimo ir taupymo pastangos. Žinoma, dabar automobiliui reikia priežiūros, remonto – kitu atveju jis neatlikinės funkcijų, dėl kurių buvo nupirktas. Patirtis rodo, kad būtent daromos pastangos dėl daikto priežiūros palaiko jį darbinėje veikloje, o tikrai ne nerimas arba baimė ir t.t.

Automobilio arba kito daikto įsigijimas ir eksploatacija – yra mano pasirinkimas, pagrįstas noru naudotis jo savybėmis. Jo išsaugojimas ir funkcionavimas dėl tam tikrų įvykių eilės gali būti garantuotas, o dėl tam tikrų įvykių eilės – ne. Pirmoje grupėje esmingas yra pastangų darymas, o ne nerimas. Antroje grupėje nei viena, nei kita nėra esminga. Tokiu būdu, nerimas dėl daiktų (nepriklausomai nuo jų materialinių vertybių) neturi prasmės, nes neturi ryšio su jų išsaugojimu arba neišsaugojimu.

2.                      „Yra daiktų, kuriuos aš laikau savo, eilė. Tai tarytum manęs dalis. Todėl, jeigu kažkas padarys jiems žalą, tai bus suvokiama kaip žalos man padarymas.“

Joks daiktas (mašina/būtas/rūbai ir t.t.) nėra manęs dalimi. Tai absoliučiai tiksliai. Juk buvo laikas, kai jokių daiktų, kuriuos dabar naudoju, nebuvo. Daiktus, kuriuos naudojau prieš 10 metų, aš jau nenaudoju, o kai kurių jau ir nėra. Jeigu dėl tam tikros priežasties aš neteksiu daikto, kuris man patinka, prie kurio aš pripratau, tai neteksiu komforto, galimybės naudotis tuo daiktu, bet ne dalies savęs. Taigi šitas argumentas yra tuščias.

3.                      „Materialinė nuosavybė teikia komfortą. Pavyzdžiui, automobilis leidžia greičiau ir su patogumais nuvažiuoti iki darbo, nuvažiuoti į gamtą už miesto. Įprastinių daiktų praradimas atima iš manęs komfortą“.

Įprastinių daiktų praradimas iš tikrųjų tam tikram laikui gali atimti iš manęs įprastinį komfortą. Per visą gyvenimą įvyko ne viena panaši situacija, bet juk gyvenimas nuo to nesibaigė. Pagal taisyklę, labai greitai susiformavo įprotis prie naujų sąlygų. Bet jeigu praradimas (įprastinio daikto) buvo neįveikiama kliūtimi atlikti suplanuotus veiksmus, tai jį įprastai pavykdavo labai greitai užpildyti. Aš manau, kad kartais praradimas gali būti sunkiai kompensuojamas ir tam, kad pratęstume suplanuotą veiklą arba netgi egzistavimą, turime daryti pastangas. Būtent šios pastangos aprūpina krizės įveikimą. Nerimo emocija šioje situacijoje vėl yra nereikalingu elementu, kuris įvyksta tik dėl įpročio.

 

Nerimas dėl savęs ir kitų žmonių:

4.                      „Sveikatos ir materialinės gerovės turėjimas garantuoja ilgo ir komfortinio gyvenimo galimybę. Aš norėčiau šito. Sveikatos neturėjimas – lygos, traumos – gali sukelti fizinį skausmą ir netgi mirtį. Be to, gydymui reikalingos jėgų, laiko, pinigų sąnaudos, o to nesinori.“

Buvau pažįstamas su žmonėmis, kurie mirė. Pažįstu žmones, kurie serga. Visi jie jautė nerimą (tai žinoma iš jų žodžių), bet tai nepadėjo jiems išvengti to, dėl ko jie nerimavo.

Nerimas nepadeda būti sveiku arba turtingu. Būti sveiku padeda sveiko gyvenimo būdas, o turtingu – pinigų uždirbimas. Reiškia nerimas čia yra vienos veiklos iškeitimas į kitą, neefektyvią, bet lengvesnę ir įprastesnę.

5.                      „Giminaičių ir draugų lygos arba sunki materialinė padėtis gali reikalauti iš manęs mano jėgų, laiko, pinigų sąnaudos. Kažkieno iš jų mirtis atims iš manęs galimybę su jais bendrauti, t.y. įprasto pasaulio dalelę“.

Jeigu draugai arba giminaičiai serga ar skursta, o aš pagal tam tikrus įsivaizdavimus jaučiuosi norintis jiems padėti, tai aš galiu tiesiog realizuoti šį norą. Ir atitinkamai atvirkščiai, nenoriu padėti ir nepadedu. Jeigu man labiau rūpi mano materialinės išlaidos šioje pagalboje, tai, matyt, šitie žmonės nėra man labai reikšmingi. Tokiu būdu, jeigu draugas yra sveikas, tai ko dėl jo nerimauti, o jeigu susirgo, tai aš arba padedu, arba ne. Reiškia, nerimas ir čia yra nereikalingas elementas, kuris įvyksta tik dėl įpročio.

Nerimas dėl galimybės prarasti įprastą bendravimo ratą taip pat yra nepagrįstas. Mano bendravimo ratas per visą gyvenimą keisdavosi praktiškai nuolatos. Taigi nerimas dėl bendravimo rato pasikeitimo ateityje, tuo labiau, kad tas pasikeitimas vyko nuolatos (ir netgi aš nekreipiu į tai dėmesio) – neturi jokių pagrindų. Be to, šis nerimas, vėlgi, nieko šiame procese nepakeis.

 

Nerimas dėl kitų žmonių nuomonės:

6.                      „Yra žmonės, su kuriais aš norėčiau bendrauti, bendravimas su kuriais man atrodo patogiu. Jeigu pas juos susiklostys negatyvi nuomonė apie mane, jie gali apriboti/nutraukti bendravimą su manimi, o aš to nenoriu.“

Jeigu pas mane yra noras su kuo nors bendrauti, tai viskas, ką galima šio noro realizacijai padaryti, tiesiog pradėti (arba toliau) bendrauti. Visa kita priklauso nuo kito žmogaus noro. Jeigu pas jį atsiranda NP man ir nenoras kalbėti, tai kaip stipriai ir ilgai manyje besireikštų nerimo emocija – situacija nepasikeis.

7.                      „Kai pas žmonės susidaro gera nuomonė apie mane ir aš tai žinau, mano santykis jiems yra teigiamas, o kai atvirkščiai, atsiranda NE ir NP. Jeigu man atrodo, kad aš savo elgesiu sukeliu NP ir NE, tai aš bijau patekti į obstrukciją, nukentėti materialiai arba fiziškai, o to man nesinori. Todėl įvyksta susirūpinimas ir nerimas dėl kitų, netgi svetimų žmonių, pavyzdžiui, pakeleivių visuomeniniame transporte, nuomonės.“

Ką aš bedaryčiau, jeigu šitie veiksmai neatitinka „teisingo“, šioje visuomenėje priimto elgesio schemos, jie sukels tokios visuomenės atstovų NP man. Žmonių nuomonės yra sudaromos pagal įprastų vertinimų ir interpretacijų pagrindus. Todėl šioje vietoje nerimo buvimas negali pakeisti kitų žmonių įpročio taip reaguoti. Tai yra, nerimas nėra priemone, padedančia suformuluoti kitų žmonių NP man.

 

Nerimas dėl kitų žmonių, kurie neturi santykio man, poelgių:

8.                      „Yra svetimi žmonės, kuriems aš patikėjau savo gyvenimą/gerbūvį. Pavyzdžiui, maršrutinio autobuso vairuotojas arba biržos makleris. Jų manieros atlikti savo darbus atrodo man pavojingai. Dėl jų veiksmų aš galiu patekti į avariją/prarasti pinigus.“

Šiuo atveju įvyksta norų susidūrimas (nesinaudoti maršrutiniu autobusu ir greičiau nuvažiuoti) ir nerimas yra kliūtimi, triukšmu, kuris trukdo priimti tinkamą sprendimą.

9.                      „Kai šalia esantys svetimi žmonės mano požiūriu elgiasi (arba kalba, uždavinėja klausymus) kvailiai arba tikisi mano pagalbos (pasiklydo šiame mieste), atsiranda nerimas. Man atrodo, kad ir aš pats galiu atsirasti panašioje situacijoje, ir uždavinėsiu žmonėms kvailus klausymus bei atrodysiu kvailai.“

Iš pradžių reikia suprasti, ką reiškia „atrodyti kvailai“. Pasiūlytoje situacijoje tai reiškia, kad žmogus elgiasi kaip „nevietinis“, „svetimas“, „neteisingas“ t.y. neatitinkantis šabloninio įsivaizdavimo apie supančią aplinką. Visiškai aišku, kad jeigu aš atsidursiu nepažįstamame mieste, tai kiek nerimo aš iš anksto bejausčiau, tai nepadarys mano elgesio adekvatesniu.

10.                 „Kai artimi žmonės elgiasi neadekvačiai, asocialiai, man atrodo, kad jų elgesys sukelia aplinkinių NP ir man, o aš to nenoriu.“

Jeigu žmonės, su kuriais aš esu „vienoje kompanijoje“, elgiasi iššaukiančiai ar asocialiai, tai gali atsirasti NP jiems ir, žinoma, man. Bet ar atsiras NP man, ar ne, visiškai nepriklauso nuo to, ar aš dėl to nerimauju. Tokiu būdu, iš vienos pusės, NP atsiradimas negali būti būtina nerimo atsiradimo priežastimi; iš kitos pusės, nerimas padeda išvengti nenorimo santykio. T.y. nerimas – kitas reiškinys, nei aprašytas situacijoje ir įvyksta kartu su mintimis apie galimas situacijos pasekmes dėl senai susiformavusio įpročio.

 

Nerimas dėl „praktikos“.

11.                 „Aš turiu norą pakeisti savo gyvenimą ir yra metodika, kurią aš pasirinkau kaip instrumentą atlikti šiuos pasikeitimus. Man norisi pasiekti sėkmę, bet aš nepasitikiu savo jėgomis ir pastovumu.“

Visose disciplinose, kurių aš mokinausi, mokėjimas buvo pratimų, treniruočių rezultatas. Aš neturiu pagrindų manyti, kad mokėjimas tai vienų suvokimų pakeitimas į kitus. Kai yra pakankamai stiprus noras vystyti tokį mokėjimą, reikšmės turi treniruotės, praktinės pastangos. Nerimas nepadeda daryti pastangas, nepadidina jų efektyvumo, nepadeda išvengti klaidų, jis trukdo susikaupti ties savo norais, ties praktinių veiksmų atlikimu.

12.                 „Man nepatinka jausti NE, bet nepaisant noro ir bandymo jas nutraukti, jos toliau atsiranda. Ryšium su tuo, aš manau, yra NE, kurių aš nespėsiu/negalėsiu pašalinti atsiradimas (nepriklausomai nuo mano pastangų). Tai sukelia nerimą dėl galimų NE, taip pat ir nerimą dėl nerimo.“

Nerimas dėl NE, kurios bus praleistos/pašalintos/numalšintos ateityje, tai vėlgi nerimas dėl to, kas neegzistuoja. Bendrai ši situacija atrodo taip: aš nenoriu jausti NE ateityje, todėl jaučiu jas dabar - absurdas! Aš būtent dabar nenoriu jausti NE, o apie ateitį aš nieko nežinau.

13.                 „Man įdomu pradėti bendrauti su praktikuojančiais, bet aš bijau pasirodyti jiems neįdomus.“

Bendravimas su manimi gali pasirodyti praktikuojantiems neįdomus, net jeigu aš pradėsiu užsiėminėti praktika. Arba atvirkščiai – įdomus bet kokiu atveju. Aš apie tai nieko nežinau. Bendravimo su kažkuo interesas priklauso nuo šių žmonių tikslų, užduočių, norų.

Be to, mano pasistūmimas mokėjime šalinti nenorimus suvokimus nepriklauso nuo kažkieno nuomonės arba noro/nenoro su manimi bendrauti. Išmokti šio meno – mano noras, taigi aš turiu viską, kas tam reikalinga.

Tokiu būdu nerimo emocijos šiuo atveju nėra kažko pasekmė, nėra priemone išvengti nenorimų situacijų – tai nereikalingas elementas.

 

Išvados:

1.                      Nerimas nėra kažkokių priežasčių, darančių jo atsiradimą neišvengiamu, būtinu, teisėtu, pasekmė.

2.                      Nerimas nėra priemone, padedančia užkirsti kelią nenorimų situacijų atsiradimui arba įveikti jų pasekmes.

3.                      Nerimas yra nenorimas suvokimas šioje vietoje, t.y. yra noras jo neturėti.