Home

0075.

Lūšis: „NP žmonėms ištyrimas“.

 

1)                     Šiandien ryte aš supratau savo NP žmonėms, kuriuos laikau niūriais, priežastį. Kai mačiau, kaip šitie žmonės elgiasi, man atrodė, kad kažkokiu būdu jie įtakoja atmosferą, kurioje aš randuosi. Buvo pojūtis, kad jie man trukdo, skleidžia savo būseną ir manyje atsiranda nepasitenkinimas tuo, kad turiu į tai žiūrėti ir ypač nemalonu buvo tai, kad su jais turėjau sąveikauti bei gyventi tose pačiose sąlygose, egzistuosi vienoje teritorijoje.

Šiandien atėjo į galvą paprasta mintis: jų būsena NIEKAIP manęs neįtakoja. Kažkodėl aš į juos reaguoju, bet juk ką jie bedarytų, kokie bebūtų, manyje viskas lieka taip pat. Aš neturiu jokio ryšio su jais, jų būsena niekuo nesurišta su mano. Tai yra taip paprasta, bet anksčiau man tai neateidavo į galvąJ Aš elgiausi taip, tarytum buvau su jais surišta kažkokiu siūlu ir turėjau įkristi į jų niūrumus. Tai buvo tarsi sapnas realybėje. Aš žiūriu į žmones, užmiegu, jie mane hipnotizuoja ir netikėtai atsirandu jų būsenose. Mano pastangų nejausti NP esmė yra tai, kad visu pirma aš jį šalinu, antra, prisimenu, kad nėra būtinybės eiti šiems žmonėms iš paskos. Jų kelias suka į dešinę, o mano į kairę. Viskas labai elementaru. Ir niekas manęs netraukia sau už paskos, o net jeigu ir traukia, aš galiu ten neeiti, tai priklauso tik nuo manęs. Mano pastangos – prisiminti ir grįžti prie savęs.

Šiandien aš su malonumu stebėjau autobuse aistrinai susierzinusią damą, kurią viskas siutino – kad autobusas lėtai važiuoja, kad kažkam reikia išlipti ir dėlto jis sustoja, kad kažkas ne taip apsirengęs. Dėl kiekvieno jos išsišokimo pas mane atsirasdavo NP užuomazga, bet aš iš karto prisimindavau, kad lieku ten kur esu bei tai, kad egzistuoju nepriklausomai nuo nieko, ir žiūrėjau į ją, kaip į filmą televizoriuje, kas buvo labai lengva ir patogu. Tame man patinka tai, kad aš „duodu“ žmonėms pilną laisvę – duodu, ta prasme, kad mano būsena nepriklauso nuo jų būsenų. Tai padėjo man šiandien nieko nejausti į daugybės sveikinimų atsaką. Kas man nuo to, kad jie mane sveikina? Žinoma, tai mechaniška reakcija, žinoma, jie buki, jais valdo koncepcijos ir egzistavimo inercijos, bet tai jų gyvenimas, kuo aš čia dėta?

Šiandien aš pirmą kartą įvertinau savo gyvenimo sąlygas – būvimą tarp žmonių, aiškiai reiškiančių savo niūrumus. Būtent tai padėjo man suprasti, kad aš nepriklausau nuo jų būsenų, tai padėjo man prabusti ir dar kartą aiškiai suprasti, kad NE – tai nuodai. Kiekvieną kartą žiūrėdama į žmogų, aš tarytum įleidžiu šiuos nuodus ir iš karto nuo jų atsilaisvinu, aš ne tik prisimenu save, aš suprantu, kad NE – kvailystė, nesvarbu kame ji reiškiasi. Tokių žmonių buvimas šalia gali būti galingu treniruokliu, tik reikia mokėti juo naudotis. Jis kaip pentinas įsismeigia į tave ir neleidžia ramiai gyventi. Truputi užmigai – gavai NP smūgį. Geraširdiškai ramių žmonių buvimas, atvirkščiai, gali būti raminančiu faktoriumi. Kai visi aplinkui tokie meilūs ir patenkinti, mano dėmesys nėra labai aštrus ir aš palaipsniui kartu su jais nusileidžiu į unisoną ir atsirandu pilkumoje. Savęs prisiminimo pastangos čia nėra tokios aktualios, atrodo, kad ir taip viskas OK. Tame ir slypi klasta.

2)                     Vėliau aš aiškiai pamačiau, kaip stipriai aš esu įgrimzdusi į NP žmonėms. Kiekvienas bet kokio žmogaus atsiradimas sukeldavo nepasitenkinimą ir NP jam. Gerai prisimenu laiką, kai nebuvo tokio NP – tai buvo iki susipažinimo su Bodhiu. Tada aš nemačiau žmonių, į kuriuos norėčiau būti panaši. Mačiau, kad visi jie gyvena kažkaip ne taip, jų gyvenimas mane gąsdino, bet kažkodėl NP nebuvo. Taip pat anksčiau man atrodė, kad myliu daugumą žmonių, bet iš tikrųjų tai buvo tik NE žmonėms nebuvimas (atskiri egzemplioriai sukeldavo susierzinimą) ir todėl aš galėjau ramiai susitarti su bet kokiais monstrais – su savo negaluojančiomis bobulėmis, pasiutusia motina ir t.t. Turėjau pojūtį, kad galiu gyventi su bet kuo, nebuvo jokio ryškaus išankstinio nusistatymo, nes iš pradžių aš kiekvienam žmogui jaučiau simpatiją, kuri niekuo nebuvo pagrįsta – tiesiog žmogus, koks yra, toks yra. Bet visa tai preliudija J Vakar aš pradėjau įsivaizduoti, kad myliu visus, mane supančius, žmones. Nebandydama kažką sau įkalbėti, o bandydama prisiminti tą pojūtį, kartojau tai sau kelių valandų bėgyje. Kai aš sakau „aš myliu“, tai nereiškia, kad aš kažką linkiu tam žmogui arba noriu kažką padaryti. Ši būsena reiškia NP žmogui nebuvimą. Šiuo momentu aš nieko prieš jį neturiu, bet ir nėra nieko „už jį“ arba „jam“. Ši būsena neturi jokių įvertinimų, nors ir matau žmogų labai aiškiai, suprantu, kas jame yra. Frazės „meilė žmonėms“ dėka aš pasistumiu į būseną, kurioje NIEKO negimsta. Tai kaip antikoncepcija, ji kažką permuša ir aš tiesiog esu tarp žmonių, kokie jie bebūtų. Štai kas pradėjo vykti maždaug po 2 šios praktikos valandų:

Dingo nepasitenkinimas niūriais žmonėmis – jų emocijomis, intonacijomis, staigiai nukrito nerimo, dėl to, ką žmonės galvoja, lygis, dingo įtarinėjimas, ramiai galiu prieiti prie bet kokio žmogaus – nėra baimės, nes žiūriu į jį kaip mylinti būtybė – ši pozicija daro žmogų tarytum mano globotiniu.

Ramiai žiūriu į save. Nėra baimės būti pasmerkta. Nėra nepasitenkinimo savimi. Susirūpinimas dėl žmonių buvimo šalia lygus fonui, kuris lengvai pašalinamas. Be įtampos pavyksta sakyti šiurkščius žodžius. Suprantu savo padėtį – tai, kad darbe galiu kažkam aiškiai ir įtikinančiai pasakyti, ką jis turi daryti. Matau, kad žmonės tai suvokia kaip skolą ir neabejoja, kad tai reikia daryti. Supratau, kad čia visiškai nėra neryžtingumo. O neryžtingumo priežastis buvo žmogaus baimė, o kai jos nėra, aš galiu laisvai reikštis. Atsirado nesivaržymas. Pradėjau kažką sakyti ir pavyko kažkaip ypatingai pajuokauti su merginomis, pastebėjau, kad iš karto pasikeitė klimatas. Tai aprašysiu detaliau. Patys savaime mano pokštai, kaip man pasirodė, pasidarė tokiais, nuo kurių žmonės pradėjo atsipalaiduoti. Dingo įtampa, kuri kabėjo kaip fonas. Čia aš vėl aiškiai prisiminiau, kaip gyvenau anksčiau – aš visą laiką siekiau tokios atmosferos ir dažnai joje buvau. Tai buvo visiško saugumo pojūtis, kuriame norisi ir malonu gyventi. Aš niekada nemokėjau jo sukurti, jis atsirasdavo, kai aš patekdavau į gerai nusiteikusių ir neturinčių rūpesčių žmonių tarpą. Dabar tai atrodo taip – mano laisvė nuo NE žmonėms reiškėsi elgesiu, kuris atpalaiduodavo įtampą žmonėse (pabrėžiu, kad aš nežinojau kas juose įvyko – tai tik mano pojūtis) ir šita neįtampa grįžo pas mane jau su šviežio ir džiaugsmingo klimato pojūčiu. Aš supratau, prisiminiau, kad galima kitaip gyventi – tarytum atkrito skausmingas auglys, kuris trukdė kiekvienam judesiui. Iš vienos pusės, jeigu jų pasikeitimas taip mane paveikė, reiškia tai demonstruoja mano priklausomybę nuo žmonių būsenos, o iš kitos pusės man patiko tai, kad šis atmosferos pasikeitimas tapo mano laisvės pasekme, kad aš pati sukūriau šias sąlygas. Kai vakare aš prisiminiau, kad man rytoj reikės į darbą, pajutau, kad nepatiriu kančios, kuri anksčiau buvo labai didele, juk nieko nepasikeitė – aš nepasidariau niekieno drauge. Aš ramiai darau tai, ką noriu, su niekuo nebendrauju, jeigu paprašys, pasakysiu, jeigu ne, tai ne, bet vis tiek, kaip aš besielgčiau, jaučiu tą pačią vaikišką besąlygišką geranoriškumą žmonėms. Aš nepasidariau nei švelnesnė jiems, nei jautresnė – viskas kaip ir anksčiau. Bet tuo pačiu aš esu visiškai kitas žmogus. Net tada, kai aš tyliu ir sėdžiu nusisukusi nuo visų, užsiėmusi savo darbais, aš išgyvenu geranoriškumą (tai yra, norą, kad juose reikštųsi nušvitusieji suvokimai). Aš nedarau nieko tam – jis tiesiog yra manyje. Tiksliau, tai, ką aš dariau, sukėlė tai, kad dingo NP, o NP nebuvimas ir yra nesąlygiškas geranoriškumas.

Pamačiau, kad dabar nėra baimės dėl to, ką pagalvos žmonės, jeigu padarysiu kažką, mano požiūriu, kvailą ir nesąmoningą. Pati savaime mintis „juk mane galima laikyti...“ jaučiama kaip kažkas svetimo ir nesąmoningo, ir po sekundės dingsta. Ypač tai liečia atvejus, kai aš noriu kažką atkartoti arba parodyti „per daug“ dėmesio – juk tai nesolidu, reikia neprarasti reputacijos. Dabar man į tai nusispjauti.

Visą tai aš išgyvenu kaip didžiulį mano emocinės būsenos protrūkį, ypač darbe. Darbe aš turėjau du gabalus – NP žmonėms ir NE tiesiog dėl darbo reikalų. Dabar, kai pirmas gabalas žymiu laipsniu atkrito, su antru dirbti pasidarė lengviau. Šios NE tapo akivaizdesnės.

Dar tai yra labai svarbu. Atmosferos darbe pasikeitimo metu įvyko labai svarbaus įsisąmoninimo akimirkos. Pasidarė aišku, kad darbas – nieko man nereiškia. Jame nėra nieko, kas turi ryšį su mano gyvenimu. Tai buvo supratimas, kad darbas nėra svarbus, o taip pat šis pojūtis buvo labai pažįstamas, kaip vaikystėje, kai aš negalėdavau suprasti, kaip galima susirūpinti buitimi arba mokykla, kai tiesiog atlikinėjau darbus, jeigu tokių buvo. Šis aiškumas truko sekundes, per kurias aš patekau į kažką, kas iš tikrųjų turi man reikšmės. Tai nebuvo kažkas konkretaus, greičiausiai tai pojūtis, kad gyvenimo prasmė – pats gyvenimas, kiekviena sekundė, kuria gyveni. Visa kita tiesiog išsivalė. Aš ne tik supratau, kad viskas, kas man rūpėjo – tai šiukšlės, tai tuštuma, bet ir išgyvenau tai. Dabar nerimo šalinimui aš naudojuosi šios būsenos prisiminimais.

3)                     Tolesnis mano NP žmonėms tyrimo etapas sukėlė tai:

NP pagrindu yra atramos paieška. Man nepatinka matyti niūrius žmones. Aš esu suinteresuota, kad žmonės siektų laisvės, nejaustų gailesčio, agresijos ir kitų NE. Niekaip negaliu susitaikyti su tuo, kad žmonės nenoriu tokio gyvenimo, kokio noriu aš. Man rūpi jų gyvenimas, aš turiu jiems pretenzijas ir reikalavimus, iš čia ir atsiranda – negatyvūs įvertinimai. Dėmesys visą laiką nukreiptas į kitus žmones. Priežastis tame, kad aš bijau nuo jų nutrukti ir pradėti gyventi taip, kaip man reikia. Aš bijau viena eiti, man reikalingi kolegos. Ir aš nepatenkinta, kad jie yra tokie, nes be draugijos aš negaliu judėti, o su jais aš nejudu ten, kur reikia. To pasekmėje, vietoj savarankiško judėjimo, aš patiriu NP.

Kam man kažkas reikalingas? Ką tokio, kas galėtų man padėti, aš noriu rasti žmonėse? Net tada, kai mane supa mano požiūriu siekiantys žmonės, tai nieko manyje nekeičia, nes savo praktikoje aš esu visada vienas prieš vieną su savimi. AŠ PATI darau pastangas ir tik tai turi reikšmės. Aš keičiuosi TIK savo pastangų procese arba dėl pastangų pasekmių.