Home

0080.

Gervė: „Visi liudijimai be NšS – melas“.

 

Cituoju Bodhį: „Paprastas žmogus nuolatos jaučia NE, todėl jis niekada nerašo arba nesako tiesos, nuo to niekur nepabėgsi, juk, jeigu jis rašytų ar sakytų tiesą, jis būtų nuoširdus, o jeigu jis būtų nuoširdus, jis niekada nejaustų NE, o jaustų NšS. Aš suprantu, kad su šiuo supratimu sunku susitaikyti, tai išmuša atramą iš po kojų“.

Tai tiesa. Pas mane įvyksta konvulsyvus noras kabintis už šitos atramos, noras pasakyti – taip, aš suprantu, kad net jeigu žmogus buvo kažko liudininkas – tai visa tai, ką jis matė ir jautė, interpretuojama jo koncepcijomis per NE ir koncepcijų prizmę. Bet tuo pačiu aš ir toliau manau, kad yra kažkokia tikrovė, kažkokie įvykiai, faktai (kurie priskiriami prie psichinio pasaulio), kuriuos galima ištraukti, atskelti nuo koncepcijų ir tai bus tiesa.

Bet kas yra šitie faktai? Jeigu vaikinas dulkina mane į burną ir jaučia man švelnumą, o aš tuo metu jaučiu jam ir seksui NP, tai galima paakyti, kad jis mane prievartauja ir tai bus „faktas“, o jeigu tuo metu aš patyriu seksualinį norą, tai faktu bus smagus seksas, o jeigu aš patiriu švelnumą, tai mano švelnumas atsilieps jam, ir tada faktu bus tai, kad jo švelnumas atsirado mano dėka. Kurgi tada ta tikrovė, kurią galima atskelti nuo savo suvokimų? Jos nėra. Jeigu žmogus rašo, kad kažkas jam reiškė rūpestį arba iš jo tyčiojosi – viskas tai geriausiu atveju tik jo suvokimų konstatacija ir tai visiškai nieko nesako apie tai, ką kiti žmonės jam jautė, kaip jie su juo elgėsi.

Reiškia:

1)                     visi „liudijimai“ – geriausiu atveju yra tų suvokimų, kurie atsirado žmoguje kaip atsakas į įvykius, fiksacija, o didžiąja dauguma, praktiškai visais atvejais, tai yra tų suvokimų, kurie kaip jis galvoja, „turėjo“ įvykti, užrašas. O kas būtent „turėjo“ įvykti – tai nustatoma koncepcijomis, susiformavusiomis toje vietoje.

2)                     nėra jokių realių psichinio gyvenimo faktų, kuriuos aš galiu ištraukti iš šių aprašymų – šie aprašymai ir yra vieninteliai „faktai“.

3)                     bet šitie „faktai“, šios mechaniškos reakcijos man nieko nepasakys, jie neleis man prisiliesti prie to, ką aš vadinu gyvenimu – prie NšS, nes jie patys nėra nei NšS aprašymais, nei atradimais, padarytais iš NšS.

Reiškia, tikrai visa tai, kas parašyta knygose, išskyrus rečiausias išimtis – tiesiog šiukšlės ir neturi jokios reikšmės tam, ką aš laikau tikrove, visa tai melas, nes čia nėra NšS kūrimo pastangų, nėra nuoširdumo noro.

Nuo šio atradimo užgniaužia kvapą, byra ašaros – tai stulbinantis atradimas. Įvyksta tuštumos, aistringo nuoširdumo noro, atsilaisvinimo ir nujautos, sužinoti tai, kas už šito melo gali būti palėpta, koks gali būti ryškus ir nuostabus gyvenimas, išgyvenimas.

Dabar mintis „visa tai melas“ man pasidarė nušvitusiu faktoriumi, iš karto atsiranda džiaugsmas, nujauta, siekimas.