Home

0081.

Bodhis: „TKP – amžiams atstumta „dvasingumo“ pasaulio“.

 

Užsiiminėjantys TKP visada ir visur bus visuomenės, o ypač „dvasingumo-ieškančių“ arba „dvasingumo-mokančių“ tarpe, atstumti, todėl, kad remiantis TKP, žmogus patiriantis NE, nėra jokiu, net mažiausiu laipsniu, prašvitusiu. O šiuolaikiniai mokytojai taip beviltiškai yra įgrimzdę į NE, kad jiems patiems būtų juokinga netgi pagalvoti, kad jie laisvi nuo NE ir to neįmanoma paslėpti net nuo labiausiai naivaus žmogaus. Iš čia – audringa neapykanta man ir TKP, ir pozicija, ginanti nepajudinamą NE egzistavimą, juk reikia kažkaip paaiškinti faktą, kad „mokytojai“ patyria tiek daug NE...

Tokie „mokytojai“ moka taip vikriai paaiškinti kodėl be NE negalima gyventi, kad visiškai praranda sveiką protą, nes tvirtindami apie NE tvirtumą ir būtinumą, remdamiesi labiausiai neįmanomomis teorijomis kaip in-jang (kurios esmė, kad „in“ be „jang“ negali egzistuoti, turi būti pusiausvira, todėl ir NE yra būtinos), jie skelbia, kad tie žmonės, kuriuos jie garbina kaip dvasingumo šulus, jautė visas NE, juk, jeigu jie nejaustų tų NE, pas juos įvyktų visiškas „in-jang“ paralyžius ir išvis būtų šūdas:) Iš čia išplaukia nuostabi išvada, kad ir Ramakrišna, ir Jėzus, ir Budda, ir visi kiti, kurie yra taip gerbiami, jautė neapykantą, susierzinimą, nuobodulį, pavydą ir ne tik jautė, o laikė tai būtina prašvitusios būtybės sąlyga.

TKP – amžiams atstumta okultizmo, ezoterizmo ir kitų dvasinių praktikų pasaulio, ir BET KOKS kažko mokytojas, pretenduojantis į kažkokį prašvitimą jaus ir reikš neapykantą TKP bei praktikuojantiems, kaip įrodymą, kad be NE niekaip negalima gyventi.