Home

0082.

Bodhis: „Koncepcija apie „ryšį““.

 

Klausymas:

Nagrinėjant supratimą „ryšis“, atsiskleidė jo teorinė esmė, tai yra, šis supratimas egzistuoja tik dėka vienas kitą palaikančių koncepcinių santvarkų. Štai mes sakome, kad nėra ryšio, bet mes žinome, kad jeigu paspausime klaviatūros mygtuką, ekrane atsiras raidė... aš kažkaip nelabai suprantu kame būtų problema, jeigu pasakytume, kad šitie du suvokimai „sudaro ryšį“..., o tiksliau nesuprantu kas pasikeis, jeigu mes nevartosime šio žodžio, mes juk vis tiek suprasime, kad jeigu paspausime mygtuką...“

 

Atsakymas:

„štai mes sakome, kad ryšio nėra“

- Aš nieko tokio nesakau. Aš negaliu pasakyti „tauškučio“ nėra, jeigu aš nežinau, kas yra tauškutis.

„jeigu paspausime klaviatūros mygtuką, ekrane atsiras raidė“

- Taip, dažniausiai taip ir įvyksta. Bet ne visada.

„aš kažkaip nelabai suprantu kame būtų problema, jeigu pasakytume, kad šitie du suvokimai „sudaro ryšį““

- Pasakyti galima bet ką, pavyzdžiui, aš galiu pasakyti, kad jie sudaro dievišką sąjungą. Iš tikrųjų neturi reikšmės kas pasakyta, kaip būtent pažymėti šį suvokimų rinkinį – mygtuko paspaudimas, raidės atsiradimas.

„nesuprantu kas pasikeis, jeigu mes nevartosime šio žodžio, mes juk vis tiek suprasime, kad jeigu paspausime mygtuką...“

- Pasikeis daug kas. Jeigu tu vadinsi šį suvokimų rinkinį „dieviška sąjunga“, tai tuo pačiu tu jau nesuprasi, kad ši frazė reiškia būtent aukščiau aprašytus suvokimus, nes žodžiai „dieviškas“ ir „sąjunga“, savo ruožtu, reiškia nesuprantamai ką, ir dėlto, vietoje aiškumo, bus bukumas, ką tu ir pats pastebėsi. Vadindamas tai „ryšis“, tu kaip tik ir nesupranti, kad šis žodis nereiškia jokio konkretaus suvokimo, o tik yra pavadinimas, kuriuo mes žymime tam tikrą suvokimų rinkinį. Tu pradedi tikėti, kad yra kažkoks pats savaime „ryšis“, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo nieko.

Būtent tai ir įvyksta su tais, kurie tiki, jog yra „ryšis“ tarp „praėjusio gyvenimo“ ir šito. Štai sėdi žmogus ir sako – yra ryšis tarp to, ką tu darai šiame gyvenime ir to, kas su tavimi įvyks kitame. Šis ryšis yra vadinamas „karma“. Milijonai žmonių yra įsitikinę, kad jie supranta apie ką kalbama. Tuo tarpu, jeigu jie blaiviai pagalvotų, jie pamatytų štai ką: „Aš sakau žodį „ryšis“ ir aš žinau, kad šis žodis reiškia tam tikrą suvokimų rinkinį, taigi tam, kad šis pavadinimas turėtų apibrėžtą reikšmę, apibrėžtą reikšmę turi turėti visi žodžiai, kuriais mes žymime į šią visumą įeinančius suvokimus. Tai apie kokius suvokimus kalbama? Pirma – tai, ką aš darau dabar. Aš suvokiu tai, ką aš darau dabar? Taip, žinoma. Puiku. Tai apie kokius suvokimus dar kalbama? Apie ateinantį gyvenimą. Ar aš suvokiu kas yra „ateinantis gyvenimas“? ...? Ne, nesuvokiu, aš suvokiu mintis, emocijas, pojūčius, kurie yra dabar, o „ateinančio gyvenimo“ nesuvokiu.“

Taigi, žmogus, galvodamas tokiu būdu, priėjo išvadą, kad frazė „karma – ryšis tarp tavo dabartinių poelgių ir tavo ateities gyvenimo“ tampa beprasmiška, nes žodis „ryšis“, jeigu jį vartoti atitinkamai jo apibrėžimą, kaip tam tikrą suvokimų rinkinio žymėjimą, čia negali būti pavartotas. Todėl ir žodis „karma“ tiesiog pavirsta garsų rinkiniu, kuris visiškai nieko nereiškia.

Šiuo pavyzdžiu aš noriu parodyti, kad yra didžiulis skirtumas – vartoti žodį „ryšis“ arba jo nevartoti. Žinoma, vartoti jį galima bet kokiu atveju, bet būtent tada, kai tu kiekvieną kartą visiškai aiškiai supranti – ką būtent tu vadini šiuo žodžiu, o šito kaip tik ir nėra, todėl ir atsiranda visokiausios „karmos“ ir visa kita.

Būdas išspęsti šią problemą paprastas – nevartok žodžių, kurie mūsų kalboje jau suaugo su kažkuo rūkanotu, miglotu, neapibrėžtu. Vartok kitus žodžius ir tada tu visiškai natūraliu būdu susimastysi dėl šio žodžio vartojimo – ką jis iš tikrųjų reiškia.