Home

0083.

Bodhis: „Pagrindinės budizmo praktikos klaidos“.

 

Pirmiausiai aš noriu patikslinti, kad kalbėdamas apie budizmo klaidas, aš nei sekundei nepamirštu apie tai, kad budizmas, o ypač Tibeto budizmas ir mokymai apie Mahamudra ir Dzogčen – tai , mano požiūriu vieni iš labiausiai tobulų mokymų, ir mano pasiūlyta TKP, jokiu būdu neprieštarauja budizmui, bet maksimaliai ištiesina kelia į nušvitusią sąmonę naujose istorinėse sąlygose. Apie šiuos zigzagus, kurie įsitvirtino ir egzistuoja budizme aš ir noriu trumpai papasakoti. 

Aš apžvelgiu būtent Tibeto budimą, kadangi laikau jį budizmo praktikos raidos vainiku. Tibeto budizmas nėra kažkokia specifinė, atskirta nuo pagrindinių indiško budizmo vėžių, budizmo šaka. Kaip yra žinoma, būtent Indijos šventieji atnešė budizmą į Tibetą ir pradėjo šią nuostabią tradiciją. Joks „lamaizmas“, kaip kažkas atskiro ir nesuderinamo su tradiciniu budizmu, neegzistuoja. Lamaizmas – tiesiog tam tikrų budizmo praktikos aspektų patobulinimas, sukurtas ir išplatintas Tibete.

Mano įsivaizdavimas apie Tibeto budizmą pagrįstas keliais šaltiniais: a) specialios literatūros, parašytos tibetiškų meistrų – šiuolaikinių, o taip pat gyvenusių prieš šimtmečius, studijavimas, b) betarpiška bendravimo su dvasiniais Tibeto lyderiais, o taip pat ir paprastais monarchais, patirtis. 

1)                     Dogmos apie ilgą kelią klaida.

Visi budistai yra visiškai įsitikinę, kad prašvitimo kelias – labai ilgas kelias. Kodėl jie taip galvoja? Todėl, kad taip galvoti priimta – tai paprasčiausiai koncepcija. Žinomas jiems kelias veda prie NšS iš tikrųjų labai ilgai, bet jiems sunku įsivaizduoti, kad yra keliai, kurie jiems nežinomi. Kiekvieną kartą, kai aš bandau pranešti apie savo praktiką eiliniam budistui – ar tai paprastas pradedantysis vienuolis, ar gerbemasis Tulku, Rinpoče, įvyksta maždaug toks dialogas: „Taip, visa tai nuostabu, bet kelias link nušvitimo yra labai ilgas.“ Į tai aš jiems vėl atsakau, kad ilgas jis tik todėl ir todėl; jie linkteli galva, sutinka ir sako – taip, viskas teisinga, bet kelias link nušvitimo – labaaaai ilgas... Keista, bet faktas – aklas tikėjimas tuo, kad kelias link nušvitimo labai ilgas, trukdo jiems pamatyti trumpesnį kelią, kuris nukerta daug kampų.

2)                     Būtino siekimo nebuvimo klaida.

Sunku daryti minutę po minutės, valandą po valandos, metusi po metų pastangas, jeigu tikiesi gauti rezultatą ne po metų ir ne po 10, ir netgi ne šitame gyvenime, ir netgi ne kitame. Rezultatus pasiekia budistai labai retai ir todėl juose nėra stipraus siekimo. Dauguma jų sudaro tingių, neskubančių, ramių žmonių įspūdį. Greito rezultato nebuvimas sukelia tai, kad dažnai dingsta entuziazmas, siekimas, atsiranda abejonės.

3)                     Tikėjimo neišvengiamu prašvitimu klaida.

Visi budistai įsitikinę, kad jeigu jie tęs savo praktiką su tam tikru atkaklumu, tai prašvitimas neišvengiamai ateis. Jie tiki, kad galbūt tai įvyks labai negreitai, galbūt tik po šimtų persikūnijimų, bet kažkada tai būtinai įvyks – reikia tik tęsti savo praktikos atlikimą. O kadangi prašvitimas kažkada būtinai įvyks, o greitai jo vis tiek nepasieksiu, juk kelias yra ilgas – tai kam reikalingos ypatingos pastangos?? Tegul viskas palaipsniui vyksta... Tokiu būdu numarinamas siekimas. O kai žmogus nesiekia, jis grįžta prie niūrių būsenų. Tarp dviejų kėdžių neįmanoma sėdėti – arba šiuo momentu tavyje reiškiasi NšS, arba niūrūs suvokimai – trečio nėra.

4)                     Nukrypimo į ceremonialų sritį klaida.

Dauguma budistų ištikimi savo praktikai, bet ši ištikimybė reiškiasi ne tiesioginėmis pastangomis, nukreiptomis į konkretaus niūrumo konkretų įveikimą, o į apibrėžtų ritualų, kurie netiesioginiu būdu tave įtakos, atlikimą. Pavyzdžiui, kažkas gali imtis užduoties daryti 100.000 tįsų ir maldos „on mani padme chum“ kartojimą. Nepaisant to, kad daugumai šitie veiksmai atrodo beprasmiškais ir netgi juokingais, ši praktika iš tikrųjų yra pakankamai efektinga dėl vienos priežasties: tuo momentu, kai tu ištari „on mani padme chum“, tu negali nieko kito tarti, o tuo momentu, kai tavo mintys užimtos mantrų kartojimu, tu negali galvoti apie šeimininkavimą savo sodyboje. Tokiu būdu dauguma parazitinių minčių lieka už borto. Jeigu mes galvotume tik tada, kai tai iš tikrųjų būtina arba įdomu pagalvoti, tai šita praktika neturėtų reikšmės, bet žmogaus mąstymas apnuodytas nepertraukiamo ir beprasmiško mechaninio, vidinio dialogo, kurio mechaniškas pašalinimas besąlygiškai sukelia gydomąjį efektą. Bet vis dėlto, nors ši praktika ir duoda tam tikrą rezultatą, jos efektyvumas yra menkas. Tam tikram laikui galima nustumti savo chaotinį vidinį dialogą, čiulpiantį kažkokią koncepciją, nes ir koncepcijos nėra išsklaidytos. Ir NE grįš, nes neišdirbtas jų tiesioginio šalinimo įprotis.

5)                     Minties, kaip Didelio Raudono Mygtuko, bandymo panaudoti klaida.

Kai pas budistą atsiranda NE, jis prisimena apie savo mokymą ir samprotauja, kad NE – tai blogai, tai gadina karmą, tai prieštarauja jo praktikai ir t.t. Jis prisimena gražias frazes, kad visi žmonės – broliai, kad reikia užjausti artimą ir t.t. Visų šitų svarstymų pasekmėje NE po truputį gali iš tikrųjų silpti, bet visą laiką, kol vyko šis savęs įtikinėjimas, ji buvo, ji nuodijo žmogų, palaikinėjo ir kurė kitas NE. Be to – tokių samprotavimų metu NE gali nusilpti, bet ji niekada nedings – ji tiesiog taps silpnu NF, ko pasekmėje neįvyks joks atsilaisvinimas. Aišku, jeigu labai ilgai tokiu būdu bandyti įtakoti šią NE, tai palaipsniui susidarytų atitinkamas įprotis ir NE palaipsniui taptų prislopinta, bet šis procesas iš tikrųjų yra labai ilgas, ir tam, kad jį užbaigtumei, dešimties gyvenimų gali neužtekti. Be to, kadangi nesusikuria bet kokios NE tiesioginio šalinimo automatizmas, kiekviena nauja situacija reikalauja naujų koncepcijų, naujų įtikinimų, efektyvių būtent tam tikrai situacijai ir tam tikrai emocijai, paieška.

6)                     Tiesmukiško „karmos“ termino aiškinimo klaida.

„Karmos“ supratimas yra dar vienas budistų stabdys. Jie aiškina šį terminą labai tiesmukiškai. Visi mes suprantame, kad po apibrėžtų priežasčių eina apibrėžtos pasekmės. Pavyzdžiui, aš matau, kad koncepcija, skelbianti, kad „aš atsakingas už mano giminaičių, kurių lūkesčių aš nepateisinau, kančias “, sukuria NE, o jie, savo ruožtu palaiko šią koncepciją. Ir, matydami tokio pobūdžio dėsningumus, budistai atplėšia šiuos dėsningumus nuo paties subjekto – šių dėsningumų nešėjo. Jiems žmogus yra kažkuo vienu, o suvokimų nuoseklumas – kažkas kito, kas yra virš žmogaus. Toks klaidingas modelis atveda juos prie to paties fatalizmo ir siekimo nebuvimo – kam stengtis, jeigu ir taip kelias yra ilgas, o karmos įstatymas griežtas? Jeigu aš nusidėjau, tai pagal karmos įstatymą, manęs dabar laukia apibrėžtos pasekmės... ir tuo pačiu užmirštama, kad tos pačios pasekmės, todėl taip neišvengiamai ir ateina, nes šis automatizmas sukurtas paties žmogaus. Žmogus, turintis aiškumą, neneigia to, kad jeigu jau sukurtas tam tikras įprotis, tai jis veiks. Jeigu aš pripratau reaguoti susierzinimu į klaidingai surinktas raides kompiuteryje, tai mano „karma“ bus tai, kad kadangi jau aš nusprendžiau parašyti didelę knygą, tai neišvengiamai padarysiu daugybę klaidų, ir daug kartų patirsiu susierzinimą. Bet žmogus, turintis aiškumą, neatskiria kažkokio sugalvoto „savęs“ nuo įpročio, nes įprotis – tai ir yra vienas iš suvokimų, kurių visumą mes vadiname „aš“; jis supranta, kad jeigu buvo sukurtas vienas įprotis, bus sukurtas ir kitas. Budistui labai sunku patikėti tuo, kad pilnas atsilaisvinimas nuo NE gali būti pasiektas po metų arba dviejų metų atkaklios praktikos, todėl, kad jis tiki tiesmukišku karmos aiškinimu – atitrūkęs pats nuo savęs jis „supranta“, kad jeigu jis tiek kartų patyrė tiek siaubingų NE, tai dabar labai ilgai jam reikės „išbaiginėti“ šią karmą. Šios klaidos išaiškinimui, reikia daug pastangų. Nuoširdi, aktyvi NE šalinimo praktika sukelia stulbinantį rezultatą – NE pasišalina ir ateina NšS. Bet ši praktika sukelia kažką dar labiau stulbinančio – ji atidaro tiesioginį kelią į paslaptingą gebėjimą daryti pastangas ir keisti įpročius, kas profanų protu traktuojama kaip „karmos įveikimą“. Žinoma, jokio „karmos“ įveikimo nėra, kadangi žmogus nėra atskirtas nuo jo įpročių – žmogus ir yra suvokimų šioje vietoje visuma. Bet prie visko papildomai, žmogus – tai dar ir labiausiai stulbinantis gebėjimas norėti keistis. Žmogus, pasiekęs visišką NE pašalinimą, moka „įšokti“ į norimą būseną, ir dabar jis moka treniruoti šį gebėjimą ir kreipti jį ten, kur jį trauks džiaugsmingi norai.

7)                     Prašvitusių būsenų momentų kaupimas dėka praktikos pratęsimo klaida.

Kai budistas savo atkaklios praktikos pasekmėje patyria, pavyzdžiui, palaimos suliepsnojimą, tai jo tolimesnė politika tokia: reikia toliau tęsti savo praktiką ir tada anksčiau ar vėliau įvyks dar vienas suliepsnojimas, dar vienas ir dar vienas... palaipsniui tai atsitiks dažniau ir suliepsnojimų trukmė bus ilgesnė ir t.t. Toks požiūris apskritai teisingas ir jeigu nėra nieko kito – tai iš tikrųjų taip galima daryti. Bet žmogui, kuris supranta ir praktikuoja tiesiojo kelio praktiką, yra kitas – trumpesnis kelias – tos pačios pastangos darymas, kurios naudojimo menas buvo juo išdirbtas NE šalinimo metu. Tokiam žmogui užtenka 10 arba 20 kartų spontaniškai išgyventi tam tikrą NšS, kad savo praktikai galėtų pridėti kažką visiškai naujo – tiesiogines betarpiško „įšokimo“ į jį pastangas. Ir ši pastanga suveiks lygiai taip pat, kaip veikė šalinant NE. Taip pat susikurs naujas įprotis – įprotis jausti šį NšS. Tokiu būdu, tokiam žmogui kelias nuo pirmų NšS prošvaisčių link dažno, o vėliau ir nuolatinio jų patyrimo, tampa labai trumpas. Pavyzdžiui, jeigu kažkas nepriekaištingai šalina visas NE ir pradeda jausti pirmas palaimos akimirkas, tai gali prireikti 1-2 metų, kad ši palaima būtų išgyvenama nepertraukiamai, o tai savo ruožtu sukels jos staigų sustiprėjimą ir pagilėjimą, kas sukels naujus NšS suliepsnojimus ir t.t. Su kiekvienu nauju laimėjimu, su kiekvienu naujai susiformavusiu įpročiu „įšokti“ į norimą būseną ir likti ten, šis mūsų paslaptingas gebėjimas auga ir prieš žmogų atsiveria neįsivaizduojami horizontai.