Home

0084.

Skvo: „Simpatija pasauliui“.

 

Yra keli vaikystės prisiminimai, kuriuose aš jaučiu ryškią simpatiją, džiaugsmą, susižavėjimą. Labai aukšta žolė, panaši į mišką, pro kurią aš žiūriu į saulės spindulius... kažkieno ranka praskečia žvilgančią žolę ir aš pamatau dar labiau žvilgančią žemuogę... atsiranda audringas susižavėjimas pamačius upės vandenį... pušys yra panašios į besišypsančius milžinus... užkerintis švelnumas drugeliams... Absoliutus atvirumas pasauliui ir pasitikėjimas juo, kiekvienas veiksmas pripildytas džiaugsmo, įkvėpimo, žavesio. Kiekvienas veiksmas – atradimas. Man papasakojo tokią istoriją apie mane: aš priėjau prie sargybinio aviganio ir stipriai jį apkabinau. Dabar, kai aš galvoju, kad taip galima žiūrėti į pasaulį – kai kiekviena gyva būtybę tu suvoki, kaip lygią sau ir patyri tokią besąlygišką simpatiją ir pasitikėjimą – atsiranda žavėjimasis ir pasigrožėjimas. 

Prisimenu, kad kai man kažkas patikdavo, aš buvau pasiruošusi nerti į tai visa galva, net nesusimasčius apie pasekmes – tokia buvo aistra gyvenimui. Man labai patiko bendrauti su žmonėmis, bet aš neprisimenu, kad tai būtų tik bendravimas iš nuobodulio. Aš turėjau tiek daug džiaugsmingų norų, kad jie tiesiog perpildydavo mane ir tuo pačiu man norėjosi bendrauti su žmonėmis, man labai patiko jausti jiems simpatiją. Prisimenu, kad labai norėjau matyti aplink save tokius pat, kaip ir aš, laimingus žmones, man norėjosi dovanoti jiems savo džiaugsmą, išlieti jį, nes pas mane jo buvo neįtikėtinai daug.

Diena po dienos mane atitolindavo nuo šios simpatijos ir pasitikėjimo gyvenimu. Žmonės išduoda ir meluoja, tu sumokėsi už savo simpatiją, jie įskaudins tave, šunų apkabinėti negalima – įkas į ranką, užkrės blusomis, pasiutlige, niekada nežinai, ką iš jų galima sulaukti, vabalų taip pat liesti negalima – tai pavojinga, jie kandžiojasi, iš jų taip pat nežinoma, ką galima susilaukti, vandenyje galima nuskęsti, miške pasiklysti, greitai bėgioti negalima – galima parkristi, gali partrenkti mašiną ir t.t. Atsirado abejingumas gyvenimui, totali pilkuma ir rutina. Šiandien aš supratau, kad visi žmonės, supantys mane ir visi žmonės (išskyrus rečiausias išimtis), kuriuos aš sutinku šiuo momentu, niekada nejautė ir nereiškė tikros simpatijos, švelnumo, džiaugsmo. Jie pastoviai reiškia butaforinę simpatiją. Mane visada pykino matant, kad žmonės mechaniškai kalba apie kažką pozityvaus, apie savo, taip vadinamą, džiaugsmą, apie tariamą grožį – visada norėjosi atstumti tai nuo savęs kuo toliausiai.    

Bet žiauriausia - yra tai, kad aš dariau ir darau tą patį. Aš žinau, kada būtų gerai jausti kažką „pozityvaus“ ir darau įvaizdį, kad tai jaučiu. Išmokau labai gerai vaidinti šį vaidmenį. Žiūriu į jūrą ir suprantu, kad lygtai ir reikia kažką tokio patirti „ žiūrėk, koks ten horizontas.. taip... jūra yra nuostabi“. Ir tai įvyksta visais atvejais, o ypač, atvejais su simpatija žmonėms. Aš matau kažkokio žmogaus apsireiškimus, darau analizę, atsiranda mintis, kad šitam gal ir reikia jausti simpatiją, ir pati save įtikinėju tuo, kad jaučiu ją, nors tuo metu simpatija neatsiranda nei spontaniškai, nei kaip suvokimų pakeitimo rezultatas. Visi suvokimai iki šios butaforinės simpatijos apsireiškimo tiesiog išstumiami nepaisant to, kad jie nėra labai trumpalaikiai – jie trunka mažiausiai 3-5 sekundes. Galų gale, jeigu mane paklaustų (arba aš pati save paklausčiau) – ar patinka man šio žmogaus poelgis, aš pasakyčiau, kad patinka, bet iš tikrųjų jokio simpatijos išgyvenimo nebūtų. Kas gi yra? Dažniausiai yra toks suvokimų rinkinys – pasitenkinimas nuo turėjimo (kad aš turiu kažką „gero“), pilkuma (juk nieko nepasikeitė), neryškus nusivylimas (aš galėčiau jausti kažką ryškesnio, bet niekas neišeina), pasitenkinimas savimi (aš galiu padaryti įspūdį savo jautrumu grožiui, aš galėsiu paskui papasakoti apie tai, ką mačiau ir t.t.).

Iki paskutinio laiko aš jaučiau pasibjaurėjimą šunimis. Dabar su nuostaba pastebėjau, kad žiūrėdama jiems į akis, žvilgsniu liesdama jų nugarą, šonus, šlapią nosį (šuns beveik niekada negalima paliesti) išgyvenu tikrą švelnumą. Aš su malonumu apkabinčiau bet kokį šunį, netgi pakeliui sutiktą kiemsargį... Prieš porą dienų gatvėje pamačiau dramblį, tiksliau drambliuką, porą valandų apie jį galvojau, norėjosi jį paliesti, paglostyti, apkabinti, pačiupinėti... Visą gyvenimą aš turėjau panišką baimę vabalams. Prisimenu, kaip vieną kartą sėdėjau po medžiu ir man tiesiai po marškinėliais įkrito vabalas. Tai buvo toks nemalonus įvykis, kad aš paskui pasakojau apie jį kelis mėnesius, tuo pačiu visada sulaukdama kitų supratimą – mano pasišlykštėjimas visiems atrodė teisingas. Šiandien pamačiau ryškiai-mėlyną vabalą. Tiesiog susižavėjau! Jis turėjo blizgančią, apvalią nugarytę, greitai plasnojo skaidriais sparneliais, skrisdamas nuo gėlytės iki gėlytės, jis buvo veiklus ir tuo pačiu žaismingas – kiekvienas jo judesys sukeldavo švelnumo ir simpatijos suliepsnojimus, tarytum mano mylimiausia būtybė nusprendė pažaisti ir pavirto vabalu. „Negyvos“ gamtos pasaulis anksčiau galėjo sukelti tik estetišką malonumą. Po susitikimo su šiuo vabalu, aš pamačiau vandenyną – ne beveidę, negyvą stichiją, o žaismingą, galingą būtybę, kuriai, kaip pasirodė, galima jausti švelnumą!

Šių NšS suliepsnojimai kol kas labai trumpi, bet jie labai skiriasi nuo visų kitų, įprastų suvokimų, kad net ašaros kaupiasi. Tai yra tas pats, tarsi visą laiką būti tamsiame kambaryje, kuris tik retkarčiais tampa pilkas, kartais pro plyšius prasiskverbia neryški, blausi šviesa ir netikėtai šiame kambaryje įsijungia šviesą, ir nėra jokių abejonių, kad tai kažkas visiškai skirtingo negu tai, kas tau pažįstama. Supratau, kad aš dar išvis nepradėjau gyventi, kad numiriau jau labai seniai – nežinau kiek man buvo metų, 2 ar 3. Bet visą laiką po to, aš negyvenau, aš buvau tikras lavonas ir tik dabar šioje vietoje kažkas atbunda. Tai išgyvenama kaip sugrįžimas į tuos vaikiškus suvokimus.

Yra džiaugsmingas noras prisiminti, kokie buvo dar vaikystės suvokimai šioje vietoje. Tai buvo visiškai kitas pojūtis. Tai, kas apsireiškė vėliau – tai kitas žmogus, šiukšlė, nėra noro sutapanti to su savimi, su savo asmenine istorija. Yra noras praanalizuoti šią patirtį, bet tuo pačiu yra noras negalvoti, kad tai mano asmeninė istorija.