Home

0085.

Skvo: „Pasitenkinimas ir siekimas“.

 

Radau dar vieną niūrumą, kurį aš dažnai patiriu, prie kurio esu labai prisirišusi – pasitenkinimas. Aš žinojau, kad pasitenkinimas yra man būdinga savybė ir netgi daug kartų suprasdavau, kad tai niūrumas, bet niekada nešalinau jo, nes kartu su nemaloniais pojūčiais manyje reikėsi ir prisirišimas prie jo, specifinis malonumas – juk, pavyzdžiui, dauguma žmonių jaučia niūrų malonumą nuo SG, liūdesio ir t.t.

Dabar matau, kad aš visada siekiau pasitenkinimo, visada norėjau sukurti sąlygas, kuriose galėčiau jį patirti. Netgi dabar, kai užsiėminėju praktika, aš bandau sukurti sąlygas pasitenkinimui. Aš padariau veiksmų planą – aš turiu padaryti 10 kartų tai, 20 kartų tai ir 15 kartų tai, ir visą tai šiuo momentu – aplinkybės, kurios leidžia man būti pasitenkinime. Kai planas yra atliktas, aš galiu būti pasitenkinime, juk aš atidirbau, aš dabar galiu „pailsėti“. Aš turiu planą ir jį atlieku, ko dar reikia? Pas mane viskas gerai. Ir viskas bus tik geriau, todėl aš nedarau pastangų.

Nenoriu jokių plano pasikeitimų. Iš vienos pusės aš galiu ir noriu padidinti praktikos intensyvumą, pavyzdžiui, padidinus formalių praktikų kiekį, bet aš to nedaru, be to, kiekis nereiškia kokybės. Aš nenoriu keisti požiūrio, nenoriu analizuoti savo praktikos rezultatų (aš tai darau, bet formaliai), aš noriu daryti tai, ką kažkada nusprendžiau ir nenoriu galvoti apie tai, kodėl aš tai darau, ką aš nuo šito gaunu, ar aš darau tai, ko man tikrai norisi. Šis veiksmų planas man reikalingas kaip atrama, nes nėra ryžto priėminėti greitus sprendimus, savarankiškai keisti kažką savo gyvenime tiesiog dabar, kiekvienu momentu būti atsakingu už savo sprendimus.

Pasitenkinimą visada lydi įvairaus intensyvumo lygio tinginystė. Aš nenoriu galvoti jeigu kažkas neišsisprendžia iš karto, jeigu tam, kad kažką suprasčiau, reikia daryti pastangas. Aš nenoriu analizuoti ir priėminėti sprendimus, mane visiškai tenkina kažkieno priimtas sprendimas, jeigu tik mano požiūriu jis yra kažkuo pagrįstas. Aš nenoriu nieko naujo. Tai reiškiasi ne tik praktikoje, bet ir kitose smulkmenose.

Štai pavyzdys iš mano gyvenimo: Aš užsirašiau į kirpyklą ir turėjau apibrėžtą savo veiksmų planą. Atsitiktinai gatvėje sutikau pažįstamą kirpėją, kuri sutiko ateiti pas mane namo ir aš žinau, kad ji gerai kerpa, bei kaina žemesnė, negu kirpykloje. Tai žinoma patogiau - man nereikia niekur važiuoti, kokybė yra garantuota, aš sumokėsiu mažiau pinigų. Bet juk aš jau priėmiau sprendimą, pas mane jau yra veiksmų planas... Nusprendžiau pagalvoti (!), kaipgi man pasielgti, o paskui nusprendžiau pasitarti (!!!). Kai pastebėjau, kas vyksta, tiesiog netekau amo nuo savo visiškos impotencijos. Supratau, kad jeigu aš esu impotentė tokiuose nieko nereiškiančiuose klausymuose, tai kas gi įvyktų ten, jeigu reikia parodyti drąsą ir ryžtingumą? Priežastis to, kad aš negaliu priimti sprendimą, yra ne tik tai, kad aš esu pasitenkinimo būsenoje, kuri įmanoma tik tada, kai viskas, kas bus ateityje yra žinoma ir nėra minčių apie tai – ar aš dabar darau tai, ką noriu, bet ir tai, kad man patinka būti pasitenkinimo būsenoje.

Kurdama ir palaikydama daugelį atramų, aš sukuriu sąlygas, kuriose galima jausti pasitenkinimą. Man žinoma, kad niekas man negresia, pas mane viskas suplanuota ir aš galiu „atsipalaiduoti“ – t.y. nedaryti pastangų, neskirti dėmesio savo suvokimams, nuslysti į įprastus suvokimus.

Man pavyko atskleisti apsireiškimų, iš kurių susideda pasitenkinimas, eilę“

· Turėjimo džiaugsmas. Aš turiu mylimą vaikiną, aš turiu namą, aš turiu pasiekimus praktikoje. Aš turiu kažką SAVO ir man patinka, kad aš tai turiu. Aš patenkinta, kad turiu kažką SAVO.

· Nusiraminimas – viskas vyksta gerai, jeigu visi aplinkui yra draugiški, jeigu aš nematau jokio pavojaus, jeigu nėra intensyvių NE. Nėra prasmės įsitempti, daryti viršpastangas, jeigu viskas ir taip gerai.

· Kasdienybė – nieko naujo nevyksta, viskas žinoma iš anksto, viskas pažįstama. Yra silpni tikslai ir aš žinau, kad jie bus pasiekti.

· Šviesiai-pilka būsena – lyg tai ir nesimato jokių niūrumų, bet nėra įkvėpimo, nėra jokio suvokimų ryškumo.

· Malonumas nuo vidinio dialogo – aš nenoriu kontroliuoti jo, nenoriu nutraukti chaotinių atsitraukimų, fantazijų, minčių apie kitus, man neįdomius žmones. Man patinka būti šioje košėje, čia yra savotiškas malonumas.

·   Įspūdžių noras – noriu skanaus valgio ir godžiai jį suriju, momentais, kai jaučiu malonumą, pamirštu apie viską pasaulyje. Noriu plepėti, juokauti ir kad visi aplinkui taip pat plepėtų ir juokautų.

· Tinginystė – norėčiau, kad kažkas viską darytų už mane. Net jeigu aš noriu valgyti, tingiu ruošti sau maistą, noriu, kad tai padarytų kažkas ir atneštų ten, kur aš sėdžiu ir, pati nežinau apie ką, fantazuoju. Tokiu maistu tampa beveik viskas – praktikos tyrimai, nuomonės dėl stebimų reiškinių ir t.t.

· Noras pasnūduriuoti – man patinka būsena tarp būdravimo ir miego, kai jau atsiranda vaizdai iš sapnų, kas teikia malonų pojūtį. Jokio aiškumo tame nėra, jokio siekimo taip pat. Tai panašu į apsvaigimą nuo narkotikų.

· Buitinis marazmas – pamirštu uždaryti šaldytuvą, užsukti vandenį, darau daug nereikalingų veiksmų, pamirštu, kur ką tik padėjau kažkokį tam tikrą daiktą, paleidžiu iš rankų daiktus, klupčioju.

· Siekimo nebuvimas – jeigu mane paklaustų, ar noriu būti pasitenkinime, aš aišku atsakysiu, kad nenoriu, bet tuo momentu, kai jame esu, man nieko daugiau nereikia, man yra „gerai“.

 

Būtina pažymėti, kad beveik bet koks įprastinio įvykio eigos pažeidimas, kuriame patiriamas pasitenkinimas, sukelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, džiaugiuosi turėdama vaikiną arba šokoladuką ir nuo to, kad yra tas vaikinas, yra džiaugsmas, kad jį turiu, jaučiu pasitenkinimą. Ir štai jis pradeda daryti kažką tokio, kad aš pradedu abejoti – o ar jis iš tikrųjų mano? Arba ateina kažkas ir suvalgo mano šokoladuką. Aš jau nejaučiu pasitenkinimo, aš esu nepatenkinta.

Atsiranda NP tam, kas sutrikdė mano pasitenkinimą, ypač jeigu jis tiesiogiai man pareiškia, kad aš esu pasitenkinime. Įvyksta specifinis pojūtis, lygiai toks pat, koks įvyksta kai aš noriu miegoti, o mane žadina. Į mano teritoriją kažkas ižuliai įsibrauna. Aš nenoriu prabusti. Aš nenoriu nei pati savęs žadinti (dar truputį pagulėsiu, pasvajosiu), nei, kad kažkas mane žadintų (atstok, aš pati susitvarkysiu).

Dažnai šioje vietoje pastebėdavau pasitenkinimą, bet nesuvokdavau jo, kaip rimto niūrumo, juk jis manęs nekankino, jis teikė man malonumą. Nusprendžiau pasielgti lygiai taip pat, kaip pasielgiau su piktdžiuga. Padariau pastangą, prisiminiau siekimo išgyvenimą ir vėl pamačiau, kad šitie du suvokimai visiškai nesuderinami. Būdama pasitenkinime, aš esu tikras lavonas. Šiais momentais manyje nėra nė lašo gyvenimo. Aš panaši į pliušinį meškiuką su negyva šypsena ir stikliniais akimis. Jeigu manyje nėra siekimų, aš lavonas.

 Aš skelbiu kovą pasitenkinimui. Aš šalinsiu jį taip pat, kaip šalinau pavyduliavimą. Aš seksiu kiekvieną jo apsireiškimą, aš išmoksiu atpažinti jo apsireiškimus, aš išmoksiu atpažinti jo skonį akimirksniu, kad galėčiau šalinti jo apsireiškimus nepriekaištingai. Niekada daugiau nenoriu išgyventi pasitenkinimo.

Jeigu mane kažkas kankino, man buvo aišku, kad tai ne aš, tai kažkoks pašalinis mechanizmas, patekęs į mane kaip virusas. Bet pasitenkinimas - visada buvo MANO ir tai buvo aš, MANO apsireiškimai. Dabar aš tai pamačiau kitaip. Šioje vietoje yra įvairūs suvokimai, tuo pačiu ir pasitenkinimas. Ir tai lygiai toks pat mechanizmas, kaip nepasitenkinimas. Šiuo momentu aš galiu rinktis – arba jausti pasitenkinimą, arba siekimą. Ir atsiranda noras jausti būtent siekimą, todėl, kad jis man patinka labiau, negu pasitenkinimas.

Anksčiau, kai apsireikšdavo niūrumas, kuris prieštaravo NšS paieškai, aš visada įkrisdavau į nusivylimą ir SG. Buvau įsitikinusi, kad jeigu yra toks niūrumas, reiškia iš tikrųjų šioje vietoje nėra jokio laisvės siekimo. Dabar aš viską matau taip: šioje vietoje gali atsirasti pasitenkinimo ir siekimo suvokimai. Kai yra vienas, negali būti kito, bet tai nereiškia, kad jeigu yra pasitenkinimas, tai šioje vietoje visiškai nesireiškia siekimas. Dabar aš neturiu NE dėl to, kad šioje vietoje randu niūrumus, kurių nenoriu, kurie nesuderinami su NšS. Tai primena tai, kad aš einu per mišką, randu įvairius daiktus, pakeliu juos, apžiūrinėju, tyrinėju, darau su jais viską, ką noriu, bet jeigu aš randu kažką, kas sukelia pasibjaurėjimą, SG neatsiranda. Tai tiesiog reiškiniai ir man įdomu juos tyrinėti, man įdomu daryti įvairius eksperimentus, kurių pasekmėje vietoj vienų reiškinių atsiranda kiti. Nuostabu, kad gali būti ir taip – nėra pojūčio, kad tai mano niūrumai, dėl kurių man turi būti gėda arba gaila savęs, o yra siekimas.

Yra pasiryžimas ir noras veikti, kad dingtų visi suvokimai, kurie neleidžia reikštis NšS.