Home

0087.

Bodhis: „Tipinės klaidos, atliekant socialinius eksperimentus“.

 

Dažna klaida, kurios pašalinimas leidžia išvengti bevaisių pastangų – atsarginio plano nebuvimas: plano-minimumo, kuris turi būti atliktas bet kokiu atveju. Aš rekomenduoju taip daryti – prieš pradėdamas socialinį eksperimentą (SE), atidarai savo užrašų knygelę ir matai – taip, paskutinį kartą man pavyko padaryti tai ir tai. Dabar aš pabandysiu padaryti daugiau, bet, BET KOKIU ATVEJU šiame eksperimente aš turiu padaryti nors vieną žingsnį į priekį – nors vieną, labai mažą – bet turiu jį padaryti bet kokia kaina. Tam tikslui tu formuluoji savo planą-minimumą. Pavyzdžiui, paimkime SE atsiskaitymo parduotuvėje smulkiais pinigais situaciją. Tarkime, iki šio laiko tau taip ir nepavyko paprašyti skundų knygos, užėjus į parduotuvę tave apima baimė, tave iškeikė ir tu jau nieko negali pasakyti tik išsinešdinti iš čia. Šiuo atveju tu mechaniškai išpili pinigus ant prekystalio, išsižioji ir prisiversdamas ištari frazę „jus bet kokiu atveju privalote priimti šiuos pinigus“, tokiu būdu pakartoji jau turimą pasiekimą, o po to, kai tave vėl iškeikia, tu verti save išsižioti ir mechaniškai ištarti frazę „duokite skundų knygą“, po ko netgi nesulaukdamas pardavėjo reakcijos tu gali išeiti – tu atlinkai planą-minimumą ir tu gausi nuo jo rezultatą, nes pamatysi – padaryta dar kažkas, ko tu anksčiau negalėjai padaryti – ir aš toliau gyvas, nieko nepasikeitė, tai visiškai nebaisu.

Jeigu bet kokiu atveju tu darai tai, ką suplanavai – netgi patį menkiausią veiksmą, kuris yra žingsniu toliau, negu prieš tai buvęs – tu jausi laimėjimo jausmą, o tai bus vienas iš žaidėjų, žaidžiančių tavo komandoje. Priešingu atveju tu maitini skeptiką, kuris tvirtina „man nieko nepavyks“.

Dar vienas nuostabus, tarpinis būdas – dalyvauti, kai šį SE atlieka kitas praktikuojantis. Taip pat patogu atlikinėti SE poromis – vienas atlieka, kitas stebi, o paskui dalintis savo pastebėjimais. Patogu turėti įjungtą diktofoną kišenėje – SE metu baimė paralyžiuoja, po to gali nieko neatsiminti, o diktofonas leis visų pirma, pažymėti visas detales, antra, atlikti namų darbą – iš naujo išgyventi visą situaciją kelis kartus, šalinti NE iki tokio laipsnio, kad ateityje tokia situacija jau sukeltų tik juoką. Toks namų darbas, mano požiūriu – esmingas SE atlikimo elementas.

Kas liečia SG, kuris apsireiškia pas daugelį praktikuojančių – tarsi aš užsiėminėju tokia nesąmone, negaliu paprašyti skundų knygos, o mano kaimynas be problemų eina į parduotuvę ir barasi su kuo užsinorės, o dar kitas jau pusę metų sako, kad pas jį trečia akis atsimerkė... šitas SG, žinoma, pagrįstas įpročio jį patirti, bet taip pat ir koncepcijos, kuri tyčia dalina praktiką į „svarbų“ ir „nesvarbų“ neatitinkamai kriterijų, kurie tau pačiam yra suprantami, o atitinkamai šių veiksmų kitų akyse reikšmės – pirmiausiai akyse paprastų, NE nužudytų žmonių. Aš tvirtinu, kad SE – labai reikšminga praktikos dalis ir manau, kad bet kas, kas turi SE patirtį, viską pajuto savo kailiu, susidūrė su savo socialinėmis baimėmis ir juos lydinčiomis galingomis NE ir jas įveikė, su manimi sutiks. Praktikos požiūriu neturi jokios reikšmės tai, ką būtent tu darai – sukyli Tibete prieš kiniečių okupantus ar bandai paprašyti skundų knygą – viskas iš tikrųjų turi VIENODĄ reikšmę, jeigu tuo metu patiriamos aukšto intensyvumo NE. Jeigu tu manai, kad tavo SE yra reikšmingesnis tik todėl, kad mirusių žmonių akyse šis veiksmas yra stambesnis, reiškia tu išvis nesupranti SE reikšmės ir užsiėminėji ne SE, o kažkuo kitu – pavyzdžiui, savo įspūdžių noro arba savo savisvarbos kaimynų akyse ir t.t. patenkinimu – t.y. jau ne TKP, o atvirkščiai – niūrumu kultivavimu.

Didelę reikšmę turi ne tik SE išgyvenimas iš naujo, bet ir namuose sąžiningai atlikta analizė, kurios metu tu viską išdėliosi pagal lentynas – čia aš padariau tai ir tai, čia – tai, ir jeigu išgyvensiu iš naujo atliktą SE kelis kartus, kol neatsiras juokas ir abejingumas, tada sąmonė nebus blokuojama baime, tada tu pats galėsi nesunkiai pamatyti labai daug iš to, ko anksčiau nematei.