Home

0091.

Lapinas: „NE šalinimas – užduotis 1“.

 

Paskutiniu laku nusprendžiau praktikoje ypatingai akcentuoti viską, kas turi ryšį su NE, smulkiais nerimais, susijaudinimu nuo PE ir koncepcijomis, palikdamas nuošalyje kol kas darbą su vidiniu dialogu, kurį anksčiau bandžiau įveikti vienu šuoliu, dedamas viltis į „čia-ir-dabar“ (ČirD). Aš supratau, kad kol nesusitvarkysiu su NE, bandymai eiti toliau yra beviltiški. Kuo labiau aš apie tai galvojau, tuo akivaizdesnės ir svarbesnės man atrodė gautos išvados.

Ką padaryti man pavykdavo anksčiau? Kelių dienų bėgyje aš dariau nesuskaitomą bandymų mesti inkarą į ČirD kiekį, iš kurių vos 10% baigėsi „sėkme“: man pavykdavo nors kažkaip, kelioms minutėms neužmigti, o esant sėkmingai dienai – pusei dienos. Kiti bandymai buvo paprastu prisiminimu, pavyzdžiui, „tu miegi, lapine, reikėtų jau prabusti“, kuo viskas ir baigdavosi (kas, žinoma, neteikė man ypatingo džiaugsmo – po kelių, tokių bandymo mėnesių aš tiesiog praradau pasitikėjimą savo jėgomis ir vis labiau pergyvenau, kad man niekas nepavyksta). Kartu su bandymais aš ir toliau nuodijausi smulkiais nerimais ir visais galimas pasitenkinimais, rasdamas pasiteisinimą, kad periodiškai įlendu į švarią būseną. Galų gale supratau, kad tokia eiga turi labai mažai šansų tiesiog, todėl, kad mano trumpi, blyškūs pasiekimai buvo lygūs kasdienėms NE. Nemanau, kad mano pastangos liko visiškai bevaisės – aš gavau, pirmiausią, audringo NE šalinimo, antrą, buvimo nestipriose NE kelias valandas iš eilės, patirtį. Bet keblumas tame, kad, kaip pasirodė, yra tiesus kelias, atvedantis prie labiau tvirtų rezultatų.

Bandydamas praanalizuoti tai, kuo konkrečiai man patinka buvimas ČirD, priėjau išvados, kad man svarbiausia (tikriausiai šiame etape) – jo emocionalumo nebuvimas, visiškas atsipalaidavimas, įkyrių nerimų, kurie, kaip aš jau tada pastebėjau, tirpsta dėmesio ugnyje, nebuvimas. O pasiekdavau aš šią būseną vidinio dialogo prislopinimo, aktyvaus susikoncentravimo ties kiekvienu savo judesiu, griežto neleistinumo sau galvoti apie ką nors kitą, išskyrus to, kad negaliu atsitraukti, būdu. Tai sukėlė diskomfortą – aš nesuprasdavau, kaip man tęsti funkcionavimą, kad aš „nieko nepamirščiau“, nepasidaryčiau išsiblaškiusiu ir cinišku („pamiršau ir viskas“) ir tuo pačiu nepergyvenčiau dėl smulkmenų, negalvočiau apie nieką, kas sukeltų emocijas. Bendrai sakant, aš gyvenau įtampoje. O dabar, užsibrėžęs tikslą nuolatos stebėti pirmiausiai NE, nerimą ir bukinančius susijaudinimus, aš nepergyvenu dėl to, ką darau, su kuo kalbu ar kur einu. Taip pat vietoj to, kad po 50 kartų per dieną greitomis konstatuočiau faktą, kad aš „miegu“, dabar aš naudoju šiuos savęs prisiminimo momentus tam, kad praskanuočiau savyje NEB buvimą ir pagal galimybę ją šalinčiau. Kartu su tuo, ryškiausios NE ir susijaudinimas patys pradeda skelbti apie savo atsiradimą („žadinti“) – tarytum prašosi būti pašalinti, kas ir įvyksta praktiškai per kelias akimirkas.

Kas gi dėl to pasikeitė.

Pirmiausia dėmesys ir susikoncentravimas pradeda stiprėti, ir netgi visos dienos bėgyje, o ne retais suliepsnojimais, kurie verti tokių pastangų.

Antra šiurkštus, atrodo neįveikiamas, vidinis dialogas PATS pradeda silpti – aš periodiškai įsiklausau į save ir su nuostaba nepastebiu jokios įkyrios melodijos savo galvoje, nebent ji skamba labai „tyliai“ (galvoju, tai skamba keistai, bet jos „garsumas“ tikrai labai variuoja), ir kartais tam, kad pastebėtum (arba nepastebėtum), reikia paieškoti. Pratimai (kurių taip pat nepavykdavo atlikti), kuriuos aš pats sau sugalvodavau, kad, pavyzdžiui, „neužmirščiau savęs“ bet kokio pokalbio metu, dabar atliekami elementariu būdu, tarsi niekada kitaip ir nebuvo.

Toliau: vis rečiau atsiranda ir vis lengviau pasišalina NE (dažniausiai jos nukreiptos į niūrius žmones, į kuriuos anksčiau žiūrėdavau vos ne su panieka, arba į masinio niūrumo apsireiškimą, kaip pavyzdžiui, susidomėjimą kvailiu Holivudo filmu ir t.t. – galvoju, savo laiku aš atskirai susitvarkysiu su NP – kol kas per mažai stebėjimų). Vienas iš svarbiausių įsisąmoninimų: šio kito priėjimo prie NE pagalba (ne retų atakų pagalba, o minkšto ir atkaklaus, visos dienos bėgyje), aš pasiekiu svarbiausią malonumą – būti ne NE, jaustis laisvu nuo jų.    

Galiausiai noriu priminti grįžtančius fizinius pojūčius, žinomus man iš intensyviausių praktikos periodų ir užmirštus per paskutinius pusę metų – tai karštis krūtinėje ir „tempiantis“ pojūtis tarp antakių.

Man truputį įdomu pagalvoti apie tai, kaipgi taip išėjo, kad aš, jau kelis metus pažįstamas su Bodhio priėjimo prie NE, tik dabar supratau, ką jis turėjo omenyje sakydamas „iš pradžių NE – paskui visa kita, niekaip kitaip“. Matyt, per ilgus konferencijos apie aukštą NE šalinimo reikšmę frazių išgyvenimo mėnesius, aš nustojau reikšminti šias frazes; su manimi atsitiko tai, ką Bodhis jau nė kartą aprašinėjo – žmogus bando peršokti per NE šalinimą, mėnesius ir metus siekia to, kam jis NETURI JĖGŲ ir paskui turi grįžti atgal. Šitie žodžiai man įgavo savo prasmę tik dabar. Jau atsitikdavo taip, kad mintys ir pokalbiai apie NE tiesiog nusibosdavo, aš skaičiau apie būtinumą šalinti jas, bet keisčiausiu būdu NESUPRASDAVAU šio būtinumo. Tai nuostabus išgyvenimas – netikėtai pamatyti kažką aiškiai ir tiksliai, kaip ant delno! Patikslinsiu dar kartą: negaliu pasakyti, kad anksčiau nesuprasdavau nuodijančios NE įtakos, tai buvo labai aišku, kitu atveju aš išvis nesiimčiau darbų. Bet aš nesuprasdavau paties šalinimo metodo! Aš šalinau jas kreivu keliu, man „kelias į sėkmę“ kažkokiu būdu (net nežinau kodėl) atrodė pirmiausiai, kaip vidinio dialogo šalinimas, dėmesio treniravimas ir t.t.; kartais netgi mačiau savo ir Bodhio įsivaizdavimų apie kovos su NE metodus, nesuderinamumą, ir nė karto nemačiau jo tiesioginio šalinimo metodo veiksmingumo taip aiškiai, kaip dabar. Nežinau, ko man truko, kad pamatyčiau paprastą dalyką: būtent NE atima iš manęs ryžtingumą, būtent NE nužudo aiškumą, būtent NE įtvirtina manyje mechaniškus norus ir daro mane jų vergu ir t.t. Trumpų laimėjimų prieš NE metu aš visą tai jaučiau, bet truko vieno mažo įsisąmoninimo: kas trukdo to atsikratyti, kam kelti nepakeliamą?