Home

0092.

Lūšis: „Pasirinko atsisakymo mechanizmas“.

 

Maždaug prieš mėnesį įvyko noras užsiėminėti dziudo ir anglų kalba. Kiekvienas iš šių užsiėmimų truko po dvi valandas per savaitę, plius keturios valandos – pasiruošimas anglų kalbai, užsiėminėjau dažniausiai po darbo. Po dviejų savaičių pastebėjau, kad mano gyvenimas pasidarė panašus į košmarą – aš visą laiką kažkur lėkiau, be to visą laiką vėlavau, kažką nespėdavau padaryti ir taip nuolatos, buvo didžiulis NE kiekis. Svarbiausiai – aš nespėdavau padaryti tai, ką suplanavau iš praktikos. Turėjau daug norų, ypač susijusių su koncepcijų, savo santykio įvairiems suvokimams, santykio su žmonėmis, nagrinėjimu, bet laiko likdavo labai mažai, aš spėdavau tik padaryti 1/50 iš to, ką planavau. Dar iki šio laiko norėjau susitarti su viršininku dėl dar vienos laisvos dienos, nes daug darbo nebuvo, bet neužteko pasiryžimo realizuoti šį norą, vis atrodė, kad dar ne laikas, ir negalima darbe nepadaryti to ar to. O kai prisidėjo dziudo ir anglų kalbos užsiėmimai, supratau, kad neturiu išeities ir reikia kažką keisti. Nusprendžiau atidėti anglų kalbos mokimąsi ir paimti vieną laisvą dieną. Gailėjausi dėl anglų kalbos pertraukimo, bet šito neaprašinėsiu, nes nieko įdomaus tame nėra. Bet mane tiesiog apstulbino tai, kas įvyko, kai aš pradėjau galvoti, kokią priežastį pasakysiu viršininkui, kad skirtu man laisvą dieną. Iki šio momento aš neabejojau, kad nenoriu gyventi tokį gyvenimą – dirbti penkias dienas per savaitę ir po keturias valandas sėdėti transporto priemonėje, kad noriu daryti tai, ką noriu, o noriu aš daug ką. Kai atsisėdau sugalvoti argumentus, pastebėjau, kad nieko nenoriu keisti. Atsirado baimė, SG, mano noras pasirodė man toks niekingas – juk VISI žmonės dirba po aštuonias valandas per dieną ir penkias dienas per savaitę, reiškia ir aš turiu dirbti. Save suvokiau kaip mažą užguitą mergytę, kuri bando išsprukti iš plačios, ilgos pasitikinančiai maršuojančių žmonių kolonos, griozdo, prieš kurį aš esu - niekas. Pradėjo atsiradinėti mintys – juk ne toks ir sunkus mano gyvenimas, galima prisitaikyti, visi taip gyvena, juk negalima taip jau įžūlėti – štai žmonės pas mus, netgi viršininkas, dar neturėjo atostogų, netgi šeštadieniais dirba, o aš ko noriu, tuo labiau, kad praktikoje niekas nepriklauso nuo užimtumo, svarbiausia – daryti pastangas. Tai buvo įstabu – juk aš labai dažnai galvojau, kad noriu pakeisti darbą, kad noriu pakeisti gyvenimą ir dar tik prieš savaitę padariau eilinę analizę, kas man patinka mano darbe, o kas ne bei šimtą kartų fiksavau – man nepatinka penkių dienų darbo savaitė ir ilgas darbo laikas, o štai dabar viskas jau neturi reikšmės, viska tai dingo. Supratau, kad man tiesiog baisu kažką keisti savo gyvenime, netgi tai, kas trukdė man gyventi du, jeigu ne daugiau metus, ir tikriausiai nėra tokio praktikuojančio, kuriam dar nepapasakojau, koks sunkus yra mano darbas. Supratau, kaip įvyksta savo gyvenimo pasirinkimas. Štai jis, pasirinkimas – aš galiu kažką keisti, bet to nedarau, reiškia aš pasirenku viską palikti, kaip yra. Man sunku, nuobodu, viskas vargina, bet tai yra įprasta, o todėl ir patogu, dėl NE nuo atsisveikinimo su šiais patogumais išstumiamos mintys apie tai, nepaisant to, kad dar prieš valandą rašiau, jog jaučiuosi mirusi, nes nieko nespėju. Man pasidarė netgi juokinga – tai TAIP aš siekiu laisvės? Aš pradėjau šalinti NE, prisiminti savo norus, kuriuos norėjau realizuoti, kurti džiaugsmingus norus ir po keturiasdešimties minučių, grįžau į pasiryžimo, išmušti dar vieną laisvą dieną, būseną. Buvo labai svarbu fiksuoti visus atsirandančius norus ir NšS. Manau, kad jeigu neturėčiau tokių fiksacijų, nepavyktų sukurti pasiryžimo. Tokią pat reikšmę turėjo noro pakeisti gyvenimą, aiškumo tam, kas patinka darbe, o kas ne, fiksacija. Pamačiusi, kaip sunku padaryti tokį mažą pasikeitimą, supratau, kad paprastiems žmonėms yra neįmanoma priešintis įprastiniai įvykių eigai, nes jie nieko nefiksuoja ir neanalizuoja, kadangi įpročio ir koncepcijos apie tai, kad reikia būti kaip kiti žmonės, jėgos yra didžiulės.

Pastebėjau panašų reiškinį, kai užfiksavus mirusias zonas, nusprendžiau kiekvieną dieną daryti kaip minimumas vieną žingsnį į priekį ir gaivinti jas. Penktadienį iškėliau užduotį išgyventi laiką nuo metro iki momento, kai atsisėsiu darbo vietoje, nepatyrus kaltės jausmo, kad ateinu per vėlai, kurį patiriu beveik kiekvieną dieną. Priėjus prie ofiso ir neleidus kaltės jausmui atsirasti, supratau, kad palaikau koncepciją apie tai, kad žmogus privalo būti darbe lygiai aštuonias valandas, nuo ko atsirado aiškumas dėl šios koncepcijos absurdiškumo. To pasekmėje kaltės jausmas neatsirado, aš pasijutau laisva. Bet kas įvyko po supratimo, jog esu laisva ir savo rankomis galiu save išlaisvinti?  Galvojate – džiaugsmas? Nieko panašaus, įvyko noras grįžti atgal, į narvą, nes ten yra įprasta, o čia – kažkoks kitas gyvenimas, neįprastas, nesuprantamas, ir kaip rezultatas – nekomfortiškas. Kai prisiminiau apie sprendimą kiekvieną daryti žingsnį į priekį, įvyko tikras gailestis nuo to, kad niūrumai kažkada pasibaigs, o aš nežinau, kaip gyventi tokį gyvenimą. Štai jis - vėl pasirinkimas. Aš ne „negaliu“ nieko padaryti, aš NENORIU. Kiekvieną dieną judėti į priekį su pasiryžimu pasidaro sunkiau, negu paprašyti laisvos dienos darbe. Ten reikia padaryti tik vieną veiksmą, o čia reikia visą laiką kažką prisiminti. Tai sunku, bet tai ne neįmanoma, tuo labiau, kad aš jau radau priemonę – NšS prisiminimą, jų lyginimą su įprastu gyvenimu.