Home

0096.

Skvo: „NE šalinimo kliūtys“.

 

Kai prisimenu savo praktikos pradžią, matau, kad daugelyje situacijų man buvo daug lengviau šalinti NE. Dauguma NE buvo stipresnės, bet mano būsena bendrai man patiko labiau, negu ta, kuri yra dabar nepaisant to, kad NE tapo 10 kartų silpnesnės. Aš manau, kad pagrindinis skirtumas nuo to, kas buvo prieš 3 metus – nujautos, džiaugsmo, kurie tada atsirasdavo nuolatos, nepriklausomai nuo to, kiek buvo NE, nebuvimas. Aš buvau pasiruošusi tam, kad prieš mane yra didžiulis darbų frontas ir kiekvienos naujos kliūties atskleidimas buvo man džiaugsmu. Per tris metus šioje vietoje susiformavo mechanizmai, kurie atima iš manęs svarbiausią – praktikos džiaugsmą ir nujautą. Jeigu man pavyksta juos atpažinti ir pašalinti juos jų veikimo momentu, aš pradedu jaustis entuziastingu naujoku, kuris nežino ko griebtis – viskas įdomu, viską norisi išbandyti.

1.                      Kai pas mane atsiranda NE, tai dabar, iš karto po jų atsiranda NE dėl šitų NE – nepasitenkinimas savimi, beviltiškumo jausmas, kaltės jausmas, gailestis sau ir kt. Šios NE visada atrodo, kad yra teisėtos, juk „aš jau tris metus jas šalinu, o jos vis tiek atsiranda“. Ypač nuodijančiu man atrodo beviltiškumo jausmas. Tai susitaikymas su pralaimėjimu, tai nusigėrimas pralaimėjimu. Aš dažnai išteisinu beviltiškumo jausmą mintimi, kad tai mano nusivylimas ir būtent jis mane varo. Šiuo momentu aš nežinau, ar šioje vietoje yra toks „nusivylimas“, kuriame nebūtų NE, todėl aš nusprendžiau nepalaikyti šio suvokimo, šioje vietoje.  

Man patiko Ramakrišnos pastangų, palaikyti NšS, aprašymai. „Jeigu jus norite išvalyti purviną vandenį, jums reikalingas „valantis elementas“. Šią frazę supratau taip, kad į purviną vandenį reikia įdėti kažkokį elementą, kuris nusodins jame purvą. Būtent taip aš išgyvenu NE šalinimą – iš pradžių yra NE, po to pavyksta sukurti švarų NšS lašą, kuris akimirksniu pašalina visą NE „purvą“. Tas nusivylimas, kuris atsiranda pas mane – purvino vandens audra, kuri gal būt ir atrodo įspūdingai (pirmiausiai man pačiai), bet NšS kiekis nuo to nepadidėja.

Jeigu man nieko nepavyksta padaryti, jeigu aš darau pastangas, kurios arba nesukelia rezultato, arba šis rezultatas yra labai netvirtas, tai pridėjusi čia dar ir beviltiškumo jausmą, padarau savo kančią nepakenčiamą – prie jau esančių NE aš pridedu dar naujas, ir naujas. Tokiu būdu aš niekada jų neatsikratysiu. Todėl dabar, kai man nieko neišeina, kai aš eilinį kartą negaliu pašalinti NE kažkokioje situacijoje, aš tiesiog fiksuoju tai ir gyvenu toliau. Aš nesugebėjau. Ir kas? Aš galiu praanalizuoti – kodėl taip įvyko, atskleisti kliūtis ir gyventi toliau, jausdama malonumą nuo gyvenimo, kuris man šiuo momentu yra pasiekiamas. Yra užduotis, kurią noriu išspręsti. Dieną po dienos aš kartais dar patiriu pralaimėjimą – bet kas iš to? Aš bandysiu dar ir dar. Pralaimėjimo metu, po minties „man nepavyko“, aš nenoriu pasiduoti ir galvoti: „niekada nieko nepavyksta padaryti, aš niekada nepasikeisiu, viskas labai blogai...“, aš šalinu šias garsias mintis ir beviltiškumo jausmą, sukuriu džiaugsmą, ryžtingumą ir mintį „kovok toliau!“. Ši mintis man patinka. 

2.                      Skepticizmas visada yra pagrįstas koncepcijų apie tai, kaip viskas turi būti. Jeigu man 100 kartų išvis nieko neišėjo, tai NEREIŠKIA, kad ir 101 kartą neišeis. Aišku, vadovaujantis pirmesne patirtimi, snukių patirtimi, galima apskaičiuoti tam tikras tikimybes, bet kam? Savo praktikoje aš nenoriu niekuo vadovautis, išskyrus savo džiaugsmingų norų. Aš noriu, kad šis džiaugsmingas noras nebūtų priklausomas nuo kitų suvokimų. Iš kur man žinoma, kada pas mane bus norimi rezultatai (t.y. patvarūs NšS)? Galbūt tiesiog dabar, kai aš padarysiu eilines pastangas? Aš turiu koncepciją apie laipsnišką pasikeitimą ir esu įsitikinusi tuo, kad jeigu šiandien ryte pas mane buvo ryškios NE, kurių man nepavyko pašalinti, tai aš niekaip negaliu dabar išgyventi ryškių NšS ir jau tuo labiau negali būti patvaraus nušvitusio fono. Ši koncepcija ir toliau kuria skepticizmą, ir NE nepaisant to, kad aš pati turiu patirtį to, kad visi mano suvokimai pasikeitė per vieną naktį, kai ryte aš prabudau ryškiame ir patvariame nušvitusiame fone, o dar prieš penkias dienas jaučiau ryškias NE, ir žinoma, visą gyvenimą prieš tai taip pat. Man nepatinka mintis „man niekada nepavyks“. Aš noriu palaikyti mintį „aš sugebėsiu“, „aš kovosiu“, „jeigu aš kovosiu, būtinai pasikeisiu“. Tai ne savęs raminimas, šios mintys neatveda mane prie pasitenkinimo, juk šiuo metu aš nesėdžiu ant sofos, pasiduodama chaotiniams atsitraukimams, aš darau pastangas, tegul ir nelabai vaisingas..

3.                       Prisirišimas prie rezultato. Jeigu man kažkas pavyksta, aš patiriu pasitenkinimą. Prisimindama apie tai, kad man kažkas pavyko, aš galiu dar ilgą laiką jausti pasitenkinimą, nesuprasdama to, kad šių suvokimų dabar jau nėra, yra tik pasitenkinimas ir nusiraminimas. Supratau, kad neturi jokios reikšmės tai, ką aš padariau iki šio momento, turi reikšmę tik tai, ką aš išgyvenu čia ir dabar. Darbui su skeptiku, išskyrus jo tiesioginio šalinimo, aš naudoju mintį apie tai, kad kažkokioje situacijoje pasiekiau sėkmę, bet visais kitais atvejais aš noriu šalinti šias mintis, nes kol kas dar nematau, kaip konstruktyviai galėčiaus jas panaudoti.

Kita, prisirišimo prie rezultato, pusė - tai NE, kai nieko nepavyksta padaryti. Po pralaimėjimo, man atrodo yra teisėta jį „apverkti“ ir kartais netgi ilgą laiką aš palaikau savyje NE, manydama, jog tarsi kažką analizuoju, tarsi turiu save nubausti. Kokį niūrumą aš bereikščiau, aš nenoriu galvoti, kad jis „mano“ ir aš dabar esu „pasmerkta“. Jis nekaba virš manęs, aš galiu laisvai jausti man pasiekiamą malonumą nepriklausomai nuo to, koks siaubingas niūrumas ką tik manyje apsireiškė. Kartais man patinka analizuoti niūrumus, bet aš noriu, kad ši analizė būtų pramirkta NE. Nagrinėdama savo niūrumus, viena ar kartu su snukiais, aš noriu jausti džiaugsmą ir nujautą.  

4.                      Kai nepavyksta pašalinti NE, pas mane dažniausiai nėra džiaugsmingo noro jausti NšS, o yra niūrių suvokimų ir koncepcijų mišinys, kad reikia šalinti NE, ir aš tik galvoju apie tai, kad reikia šalinti NE ir kurti NšS. Galvoju, kad fizinės įtampos arba kažkokie kiti NE šalinimo ritualai gali būti kriterijumi to, kad NšS noro visiškai nėra, arba jis yra labai silpnas. Tokioje situacijoje aš sustoju ir suprasdama, kad nėra noro, pradedu jį ieškoti, bandau jį sukurti. Kai tik jis, nors ir 1-3 intensyvumu (pagal skalę 0-10), apsireiškia, iš karto yra NšS 1-2 sekundėms rezultatas. Jeigu ryžtingai tęsti NšS kūrimą 10-20 min bėgyje, NšS pasidarys labiau apibrėžti ir ilgesni, NE atslūgs, po 20 minučių atkaklaus darbo galima pasiekti tvirtą laisvę nuo jų – t.y. po 20minučių bus patvari, laisva nuo NE ir NF būsena, bet jeigu nustoti daryti pastangas, tai greičiausiai beveik iš karto nuriedėsi gal ir ne į visiškai pradinį tašką, bet vis tiek į NE arba NF.

5.                      NP niūrumams – savo ir svetimiems. Aš nesuvokiu jo kaip piktžolių lysvėje, kurias galima išravėti. Dėl jo atsiranda noras nematyti niūrumų savyje ir nesugebėjimas konstruktyviai išnagrinėti savo ir svetimus niūrumus.      

 

Viena iš galingiausių NE šalinimo kliūčių – įsitikinimas, kad laisvė nuo NE neįmanoma. Nepriklausomai nuo laivės nuo NE tam tikroje situacijoje ir laisvės nuo kažkokių NE patirties, koncepcija „laisvė nuo NE neįmanoma“ gali sukelti beviltiškumo jausmą. Pavyzdžiui, ši koncepcija gali būti palaikoma minties, kad pasikeitimai įvyko ne dėl pastangų, o dėl to, kad pasikeitė aplinkybės, arba yra tik laikinas „palengvėjimas“.

Šios kliūties šalinimui aš atlikinėjau mechaniško pakeitimo praktiką kartu su minties „laisvė nuo NE įmanoma“, su nujautos ir džiaugsmo kūrimo kiekvieną kartą kartojant šią frazę, pagalba. NE šalinimo metu betarpiškai aš kūriau įsitikinimą, kurį lydėjo mintys „aš sugebėsiu“, „man pavyks“, „tai įmanoma“, „svarbiausiai nepasiduoti, nepasitraukti“.